„Daugialypiai modernizmai“ – tokį apibrėžimą kalbėdama apie epochą, palietusią visą planetą, pirmoji ištarė Delfto universiteto (Nyderlandai) profesorė, tarptautinės modernizmo paveldą dokumentuojančios organizacijos DOCOMOMO vadovė Uta Pottgiesser. Būtent šis terminas tapo dienos leitmotyvu.
Įkvėpimas – ne tik pastatuose
Antrą kartą vykusios konferencijos paantraštė – „Interpretacijos“. Diskusijų programą pradėjo jos išvakarėse, pirmąją konferencijos dieną, istoriniame kino teatre „Romuva“ dvejus metus kurtą stop kadro animacijos filmą „Klostės“ pristačiusi Aideen Barry. Ši airių menininkė socialiai angažuotą meną kuria su viso pasaulio bendruomenėmis. Atsitiktinumų kupinoje meninėje grandinėje – ir valandų valandas trukusios dirbtuvės „Zoom“ platformoje karantino metu, ir „Kaunas 2022“ atidarymo akcentais – šokėjų kostiumais – bei valgomais tortais tapę ikoniniai Kauno modernizmo pastatai, ir šimtai į procesą įsijungusių įvairaus amžiaus Kauno gyventojų. Pasaulyje jau pristatytas filmas „Klostės“, kurį įkvėpė ankstyvasis kinas ir net už geležinės uždangos sukurta animacija – ne dokumentika, bet laisvai interpretuota miesto ir jį kūrusių žmonių istorija, masinanti net apie Kauną iki šiol negirdėjusį žiūrovą.
3 valandą ryto Niujorko laiku į renginį Kaune įsijungė menininkas, architektas ir paveldosaugininkas Jorge Otero-Pailosas. Nuotolinis jo pasakojimas apie meną kaip būdą rūpintis ir dulkes bei kitus laiko pėdsakus architektūroje kaip neatsiejamus jos sluoksnius sulaukė ovacijų ir buvo cituojamas vėlesniuose pranešimuose.
Pristatęs savo projektą „The Ethics of Dust“ (Dulkių etika), kurio metu istorinių pastatų paviršių valymas tampa pretekstu atsirasti naujiems meno kūriniams, menininkas papasakojo ir apie bene garsiausią savo iniciatyvą, įvykusią Norvegijos sostinėje. JAV ambasados Osle tvora, kitaip nei pats modernizmo šedevras, nebuvo įtraukta į saugojamų pastatų sąrašą. J.Otero-Pailosas nusprendė šį po 2001 m. rugsėjo 11 d. ambasadą apsupusį elementą paversti savarankiška skulptūrų serija.
Subjektyvumas kaip objektyvumo dedamoji
Popiet konferencijos dalyvių dėmesį prikaustė diskusija apie įvairiai vertinamą subjektyvumo kaip meno, architektūros, paveldo vertinimo koncepciją. Tyrėjas Grzegorzas Piątekas kalbėjo apie lietuviams, ypač kauniečiams, atpažįstamą besąlygišką lenkų meilę tarpukariui, taigi ir tuo metu kurtai šaliai, kaip proveržio, augimo, net aukso amžiui. Kontrastas tam – skeptiškas požiūris į po Antrojo pasaulinio karo augusius gyvenamuosius rajonus, kultūros ir prekybinius pastatus ir kitus objektus. Paradoksalu, kad itin gausiai lankomame „Neono muziejuje“ Varšuvoje eksponuojamos tik istorinių pastatų, kurių ne vieno šiandien nebelikę, iškabos.
Konteksto (ar iki šiol atskirais laikytų kontekstų) svarbą vertinant praėjusiais dešimtmečiais kurtą architektūrą ir meną bei šių dvilypumą pabrėžė sostinės Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė. Šveicarų fotografas Nicolas Grospierre’as, du dešimtmečius fotografuojantis modernistinę architektūrą taip pat ir mūsų regione, tuo tarpu pasakojo apie savitą koncepciją savo fotografijos albumuose pasakojimą konstruoti per artimas ir dažnai išskirtines formas, atmetant visus kitus faktorius.
„Mitologizavimas yra cikliškas procesas, subjektyvumo neįmanoma išvengti, bet įsivedus tam tikrus kriterijus galime ištrūkti iš užburto rato – manau, į istorinius objektyviai žiūrėti reikia pradėti kuo anksčiau“, – teigė G.Piątekas. „Žmonės vertina stalinistinio laikotarpio pastatus, nes jie gražiau dekoruoti – svarbu įvertinti emocinius ryšius bei asociacijas, o tai irgi subjektyvu“ – pastebėjo diskusiją moderavusi architektūros istorikė Marija Drėmaitė.
Modernizmas – antropoceno sukėlėjas ir/ar produktas?
Netolimos praeities paveldas yra paradoksalus – jis priklauso modernybei, tačiau šios padariniai jam kelia egzistencinę grėsmę. Apie modernizmą, kaip dabartinės geologinės epochos, sukėlėją, mąstyti kvietė Londono universiteto koledžo (UCL) Bartleto architektūros mokyklos mokslininko Edwardo Denisono moderuota apskritojo stalo diskusija. E.Denisono kolegė Guang Yu Ren pristatė daugeliui europiečių menkai pažįstamą Mandžiūrijos regioną dabartinėje Kinijoje – čia, steigiant industrines kasyklas, modernistiniai miestai planuoti dar XIX a. pabaigoje, o tai, ką laikome paveldu, galimai priklauso net kelioms tautoms, įskaitant ir rusus bei japonus.
Atvirą klausimą apie tai, ar ką nors kolonistai davė Afrikos žemynui, iš kurio daugelį dešimtmečių krovėsi turtus ir stiprino savo imperijas, o į Afrikos šalis atvežė savo gyvenimo būdą, papročius, architektūrą, iškėlė UCL atstovas Maxwellas Mutanda. Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė Linara Dovydaitytė pristatė savo tyrimų objektą – pagrįstų diskusijų keliantį branduolinį palikimą, neatsiejamą nuo kolonijinės epochos, taip pat „atominę“ estetiką bei industrinio paveldo interpretacijas mene.
Alessandro Petti internetu iš Švedijos pristatė savo su Sandi Hilal vykdomą projektą „Decolonising Architecture Art Research“. Viena jo misijų – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukti Dheisheh pabėgėlių stovyklą Betliejuje, Palestinoje. Į buvusių dešimčių vietos gyventojų kaimų teritoriją, kurioje istoriją liudija tik mečetės ir kapinės, po 1948 m. įsikėlė izraeliečiai. Anot A.Petti, tokios stovyklos, sudarytos ne iš palapinių, bet iš realių statinių, yra pasmerktos amžinam laikinumui, ir statomos tam, kad būtų kuo greičiau pamirštos.
Ginčas dėl vertės – visuomenės ar profesionalų?
„Daug metų praleidome diskutuodami apie tai, ką daryti su sovietiniais daugiabučiais. Na, rusų raketos juos tiesiog sunaikino, taigi liko vienu klausimu mažiau“, – ironiškai ir itin taikliai pastebėjo iš šiemet karo smarkiai apgriauto Charkivo kilusi ukrainietė architektūros istorikė, save pristačiusi architektūros aktyviste, Jevgenija Gubkina. Ne menkiau ironiškas buvo britų žurnalistas ir rašytojas Owenas Hatherley, pastebėjęs, kad niekas nemėgsta vakariečių kairuolių, atvykstančių į Rytų Europą ir aiškinančių, kas yra sovietinis modernizmas, ir iškėlęs ne mažiau įdomią teoriją apie kolonijines valstybes ir jų metodus primenantį šiuolaikinio rusiškojo imperializmo vakarietiškumą.
Prancūzo Maxime Forest moderuojamoje diskusijoje ir vėl buvo pabrėžtas geografinis bei politinis modernizmų daugialypiškumas, taip pat ir vientisos visuomenės nuomonės neegzistavimas. „Neretai diskusijas apie tai, ką daryti su sovietine architektūrą, kelia tik profesionalai – žmonėms ji netrukdo, jie veikiami emocinio ryšio“, – sakė J.Gubkina. Ji taip pat priminė, kad architektūra tėra įrankis – juk neteisiame peilio už žmogžudystę. Čia tinka ir V.Petrulio ištarta architektūros ir meno kritiko Aarono Betsky mintis: „Pastatai nekalba, tad turime kalbėti už juos“.
Konferencijos „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“ diskusijos ir pranešimai rugsėjo 22 d. vyko „Žalgirio“ arenos amfiteatre, jų įrašai bei tinklalaidžių serija bus publikuojami internete. Pagrindinę konferencijos programą pasitiko ir lydėjo susitikimai, parodos ir kiti renginiai įvairiose istorinio Kauno centro vietose, sudominę architektūros ir paveldo profesionalus ir entuziastus iš keliolikos šalių. „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“ – baigiamasis Viltės Migonytės-Petrulienės kuruojamos „Kaunas 2022“ programos, skirtos paveldo aktualizavimui, akcentas. Visgi, kaip vylėsi ne vienas konferencijos dalyvis, šis tarptautinis susitikimas – tik įžanga į bendrus ateities projektus ir tolimesnes diskusijas apie daugialypes modernybes.
Visą „Kaunas 2022“ programą galima rasti www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
