Savaitgalį Linksmakalnyje pristatytas tarptautinės menininkų komandos projektas – šiuolaikinio cirko spektaklis „Radijo angelai: atvykimas“.
Šiuolaikinio cirko tema Linksmakalnyje tęsiama jau ketvirtus metus
Angelai jau seniau yra tapę Linksmakalnio – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ „Šiuolaikinės seniūnijos“ – simboliu.
„Angelo simbolis šiandien mus kviečia permąstyti sudėtingus tarpusavio santykius vis labiau besipriešinančioje visuomenėje. Šie angelai – vienybės ir susitaikymo pažadas. Priminimas mums, kad ir mes galime būti vienas kitam tikraisiais angelais“, – sako „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė Daiva Citvarienė.
Nors spektaklis „Radijo angelai“ čia rodytas jau ne kartą, tačiau jo siužetas nuolat skiriasi.
„Kiekvieną kartą jis kitoks, tik tema – ta pati. Keičiasi ir siužetas, ir dalyviai. Šį savaitgalį spektaklyje panaudotos 15 angelų skulptūros, kurios sustiprino šiuolaikinio cirko temą, kuri Linksmakalnyje tęsiama jau ketvirtus metus“, – sakė D.Citvarienė.
Spektaklį šį kartą pristatė šiuolaikinio cirko menininkai Džiugas Kunsmanas, Pauline Talon, Liam Carmody ir Linksmakalnio vaikai. Vaidinimą stebėjo į Linksmakalnį atvykusi menininkė B.M.Norheim.
O pati cirko istorija Linksmakalnyje prasidėjo prieš ketverius metus, kai čia atvyko italų režisierius Roberto Magro. Plėtodamas projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ „Šiuolaikinių seniūnijų“ programos idėją bei siekdamas sukurti bendruomenę įtraukiančią veiklą, jis ieškojo vietos, kur tokia idėja galėtų tapti kūnu. Menininką sudomino Linksmakalnio istorija.
„Daug mąsčiau apie tai, ką radau: bendravau su gyventojais, jie man papasakojo daug istorijų. Supratau, kad radijo antenos, tarnavusios ryšio su Vakarų šalimis palaikymui bei informacijos perdavimui, buvo tokios galingos, kad galėjo pasiekti taksi vairuotojų pokalbius už tūkstančio kilometrų esančiame Berlyne.
Kadangi jau buvau lankęsis čia veikiančiame angelų muziejuje, supratau, kad tos antenos galėjo pritraukti ne tik pokalbius. Jos galėjo pritraukti ir angelus. Taip gimė ir išsiplėtojo mūsų idėja „Radijo angelai“. Angelai, kurie yra nematomi šioje vietoje, pasirodymo metu taps regimi“, – apie pradžią yra pasakojęs režisierius.
Tušti pastatai sustiprina dvasinės tuštumos jausmą
Pasak D.Citvarienės, pats miestelis yra kupinas paradoksų: „Čia pavaikščiojus pirmą kartą, užplūsta prieštaringi jausmai. Viena vertus, šiame miestelyje yra labai gražių iniciatyvų – „Penkta koja“, egzotinių gyvūnų prieglauda, priklausomybių reabilitacijos centras.
Kita vertus, patys žmonės identifikuoja stiprią bendruomeniškumo stoką, o dvasinės tuštumos jausmą sustiprina nuo sovietmečio likę tušti pastatai. Čia užplūsta jausmas, kad šiai vietai kaip niekur kitur reikia kažko dvasingo. Matyt, ne veltui žmonės intuityviai pradėjo kurti angelų muziejų.“
Kaip sako pašnekovė, angelai čia tampa vis svarbesniu simboliu, bendruomeniškumo, rūpesčio „įrankiu“.
Pirmoji pažintis su angelais – Drezdene
„Dar prieš pandemiją man teko lankytis viename meno projekte Drezdene. Ten sutikau menininkę Benthe Marit Norheim, o vienoje galerijoje pamačiau jos angelus ant ratukų. Tada pagalvojau, kad jie prasmingai papildytų Roberto projektą Linksmakalnyje.
Angelai turi ir garso takelius, kurie sukurti gamtos garsų pagrindu. Mes su menininke susibendravome, o Roberto patiko mintis, kad šiuolaikinio cirko kalbą papildys žmogaus ūgio skulptūros. Taip šiemet ir atvyko šie angelai, kurie čia liks metams.
Jie bus naudojami ne tik meniniuose projektuose, tačiau šildys atmosferą miestelyje. Beje, Drezdene angelai turėjo daug užduočių ir viena iš jų buvo įtampos mažinimas mieste“, – sakė D.Citvarienė.
Tuo metu Drezdene kiekvieną pirmadienį marširuodavo neonaciai, mieste tvyrojo įtampa. Todėl angelai, sakė D.Citvarienė, važinėdavo po gatves, užvažiuodavo į parduotuves, žmonės buvo kviečiami kalbėtis ar mieste reikia angelų ir koks galėtų būti jų vaidmuo: „Aš manau, kad ir Linksmakalnyje šiuo sudėtingu metu angelų vaidmuo yra labai svarbus.“
Vaikams – gyvenimo ir kultūros pamokos
Dar vienas svarbus dalykas – menininkų santykis su vietos vaikais ir paaugliais, kurie noriai įsijungė į šiuolaikinio cirko projektą. Kaip sakė D.Citvarienė, nemažai čia gyvenančių šeimų ryšio, santykio su kultūra neturi ir nelabai supranta, kokia yra jos reikšmė.
„Bet man atrodo, kad šito miestelio viltis yra vaikai, kurių čia daug. Jie ne tik labai noriai prisijungė prie Roberto projekto, tačiau jo atvažiuojant laukia tarsi Kalėdų senelio.
Susipažinusios su šiuolaikiniu cirku kai kurios mergaitės nusprendė, kad jos nori būti profesionalios cirko artistės, pradėjo lankyti gimnastiką, šiuolaikinio cirko mokyklą Kaune. O viena mergaitė panoro būti aktore.
Tu matai, kaip juos keičia pažintis su Roberto, dalyvavimas šiame meniniame projekte, kaip keičiasi jų gyvenimas.
Mes puikiai žinom iš savo vaikystės, iš savo gyvenimo – susitikimas su vienu žmogumi, net atsitiktinis, kartais gali visiškai pakreipti tavo likimą.
Vaikams, kurie gyvenime nėra daug matę, šis projektas yra pabėgimas nuo tikrovės. Menas suteikia prieglobstį, parodo kito gyvenimo galimybę, orientyrą, suteikia viltį, kad pasaulis yra didesnis, nei šis miestelis ir kad jame gali atrasti save visai kitokį. Aš manau, kad jei šis projektas pakeis bent vieno vaiko gyvenimą – jis jau bus sėkmingas.
Greta to, Roberto daug laiko skiria asmeniniams, įkvepiantiems pokalbiams su vaikais, aiškina apie menininko profesiją ir kaip svarbu lavintis, augti, tobulėti. Kad būtum menininkas ir galėtum kažką duoti kitiems, privalai skaityti, vaikščioti į teatrą, kaupti įvairias patirtis. Tai yra svarbios gyvenimo pamokos apie savęs – kaip asmenybės – auginimą. Tikiu, kad jos nebus pamirštos “, – kalbėjo D.Citvarienė.
