Koks bus šių metų Istorijų festivalis? Kuo skiraisi istorija nuo istorijų? Kas yra pertrauktas gyvenimas? Apie tai – pokalbis su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratore Daiva Citvariene.
– Istorijų festivalis Kaune vyks antrą kartą. Tačiau tiems, kurie nebuvo pernai ir galbūt pirmą kartą apie tai girdi: kodėl jis vyksta, kokia jo idėja ir kuo jis Kaunui ir Kauno rajonui yra svarbus?
– Istorijų festivalis gimė kaip viena pagrindinių Kaunas 2022 programos „Atminties biuras“ iniciatyvų. Norėjome apjungti visus tuos, kurie pasakoja apie miestą: menininkus, muziejininkus, teatralus, bendruomenes, profesionalius pasakotojus. O kodėl Istorijų festivalis? Nes istorijos yra gyvenimas. Tik istorijos negyvus pastatus ir gatves priverčia kvėpuoti. Istorijos mūsų miestelius paverčia ypatingais, autentiškais, vieninteliais tokiais. Be to, istorijos padeda ne tik pažinti vietą, kurioje gyvename. Jos mums padeda pažinti save, įsiklausyti į kitą, geriau suprasti ir, norėčiau tikėti, moko atjausti.
– Koks bus šių metų Istorijų festivalis?
– Šiemet Istorijų festivalis tikrai bus kitoks, nes ir mes tapome kitokie – išgyvenantys netikėtai užklupusius globalius iššūkius, labiau sutrikę ir sunerimę dėl ateities.
Festivalio temos, idėjos apmąstymai gimė pačiu sunkiausiu karantino laiku, kai viso pasaulio žiniasklaida skaičiavo tūkstančius mirusiųjų, Italija skelbė gedulą, o už lango kaukė greitųjų sirenos.
Laimei, Lietuva gana lengvai išgyveno šį laikotarpį, tačiau daugelyje pasaulio vietų pandemija paliko stiprius trauminius pėdsakus – mirę artimieji, bankrutavę verslai, sustojęs gyvenimas.
Toks, šiandien jau istorinis, pasaulio įvykių kontekstas tapo šių metų festivalio temos raktu. Jame kviečiame pasvarstyti apie tai, kas nutinka, kai mūsų gyvenimus staiga pertraukia netikėtos negandos – karai, okupacijos, pandemijos.
Tuo labiau, kad tokie ištisas visuomenes sukrečiantys įvykiai nėra tik praeities dalis. Kiekvieną dieną kažkur vyksta įvairių visuomenės grupių persekiojimas, priespauda ar kariniai veiksmai. Deja, šiandien tai vyksta ir mūsų artimoje kaimynystėje.
– Tokia ir yra šių metų festivalio tema – pertrauktas gyvenimas. Kokius klausimus ši tema kelia?
– „Pertrauktas gyvenimas“ – tai mūsų patirtis, jau tampanti istorija. Tai gyvenimas, kuris vienaip ar kitaip buvo sustabdytas, sutrikdytas, sukrėstas.
Norime pakviesti festivalio lankytojus apmąstyti šią patirtį – kaip ji mus paveikė, kaip ji pakeitė mūsų santykius su aplinka, su vienas kitu? Kartu norime priminti, kad šie netikėtai mus užklupę išgyvenimai, istorijos požiūriu, nėra unikalūs ar išskirtiniai – tokius ir daug sunkesnius išgyvenimus patyrė mūsų tėvai, seneliai, miestiečiai.
Ar išgyvendami savo laikmečio iššūkius galime pasimokyti iš praeities istorijų? Ar jose atpažįstame save?
Šiandien norime juos prisiminti. Prisiminti istorijas ir likimus tų, kurių gyvenimas buvo pertrauktas. Kartu kviesime kelti šiuos ir panašius klausimus: ar išgyvendami savo laikmečio iššūkius galime pasimokyti iš praeities istorijų? Ar jose atpažįstame save? Kokias savo pačių patirtis galime įžvelgti praeities įvykiuose?
– Kokiose erdvėse jis vyks?
– Šiemet festivalis neturi vienos centrinės programos vietos, kokia pernai buvo Ramybės parkas. Festivalio istorijos pasklis po miestą, jo kiemus, gatves, muziejus, bibliotekas, teatrus, kavines.
Nemaža dalis meno projektų bus viešose erdvėse – ekskursijos, parodos, teatralizuoti pasakojimai, meninės intervencijos, sujungiančios gatvės meno kūrinius, garso ir šviesų meną ir kt.
Festivalio lankytojų ir dalyvių saugumas mums labai svarbus, tad dauguma renginių organizatorių yra pasirengę, jei to reikalaus aplinkybės, keisti savo renginių formatus, pereiti į virtualias platformas. Todėl kviečiame sekti galimus programos pokyčius internetinėje festivalio svetainėje www.istorijufestivalis.eu
Festivalis turi ir atskirą gyvai transliuojamų renginių programą, jų bus net devyni. Tai meniniai garso ir šviesų projektai, teatralizuoti pasakojimai, susitikimai su menininkais. Dauguma jų vyks gyvai mieste, tačiau juos bus galima stebėti ir gyvos transliacijos metu. Šios transliacijos vyks „Kaunas 2022“ socialiniuose tinkluose. Renginiai su transliacijomis programoje pažymėti specialiu ženkliuku.
– Kas yra festivalio partneriai? Kokios įstaigos, menininkai ar bendruomenės šiemet prisijungė?
– Festivalio programoje dalyvauja daugiau nei 20 partnerių, o jame numatyta daugiau nei 30 renginių. Džiaugiamės, kad į festivalį jau antrus metus įsitraukė pagrindinės mieto kultūros organizacijos. Plačią renginių programą pasiūlė Maironio lietuvių literatūros muziejus, jis pakvies ne tik į teatralizuotas ekskursijas, bet ir parodą bei konferenciją.
Intymiomis daiktų istorijomis dalinsis Istorinė LR Prezidentūra. Ne vieną istoriją papasakos mieste įsikūrusios bibliotekos – Apskrities viešoji biblioteka ir Kauno V.Kudirkos biblioteka.
Prie festivalio prisijungė Č.Sugiharos namai, Kauno valstybinis lėlių teatras, L.Truikio ir M.Rakauskaitės muziejus, M. ir K.Petrauskų muziejus ir tokios individualios iniciatyvos kaip „Unikalus paveldas“ ar „Pelėdų kava“.
Festivalyje savo kūrybą pristatys net keletas gatvės ir garso menininkų: Tadas Vincaitis-Plūgas, Linas Kaziulionis, Vytenis Jakas, Patris Židelevičius, Darius Gerulaitis (DJ Iduba Selecta).
Tapytoja Milda Gailiūtė pakvies į savo studiją, grupė matyti.lt diskutuos apie paminklų istorijas, o menininkas Gytis Dovydaitis su kolegomis pakvies į originalų eksperimentiną: įsivaizduoti, ką mes patirtume, jei gyvenimas mums lemtų kitą – tremties – likimą.
Istorijos festivalyje atgims ne tik ekskursijomis ar meno projektais. Kartais jos bus tiesiog papasakotos profesionalių pasakotojų, tokių kaip aktorius Paulius Tamolė ir vadinamoji storytellerė Ivanir Sibylla Hasson. Jų pasakojimai bus skirti visai šeimai, juos išvysti galėsime gyvų transliacijų metu.
Šių metų naujiena – literatūros kūriniai. Paprašėme rašytojus patyrinėti mūsų surinktas miesto istorijas ir prikelti jas naujam – literatūriniam gyvenimui. Taip gimė įdomių tekstų kolekcija, kurių autorės – Dalia Bieliūnaitė, Rūta Vyžintaitė-Lajienė, Akvilė Weinart, Daiva Ivanauskaitė, Julija Račiūnaitė ir kt. Daugumos jų istorijų herojai – tikri mūsų miesto ir rajono gyventojai, jų istorijos ir likimai. Literatūrinę programą papildys jauni miesto poetai – poetautojai, Laisvės alėjoje skaitysiantys savo ir garsių poetų kūrybos eiles.
Be to, ir šiais metais festivalio programoje – mieste gyvenančių užsieniečių iniciatyvos. Ne vienerius metus Kaune gyvenanti italė Angellica Peccini su kolegėmis pristatys pasakojimo pasirodymą. O daugeliui jau pažįstama charizmatiška azarbaidžianietė Narmin Alijeva surengs nemažą Kauno užsieniečių bendruomenę sujungiantį tarptautinį proto mūšį bei kvies pasivaikščioti su ja po miestą ir į pažįstamą aplinką pažvelgti nauju žvilgsniu.
– Kokie šių metų programos akcentai: ką išskirtumėt, ko vertėtų nepraleisti? Istorijų festivalis šiemet vyksta antrą kartą. Jis labai skirsis nuo to, kas buvo pernai?
– Nors šiemet neturime centrinės festivalio lokacijos, tačiau pernykštis atidarymas Ramybės parke ataidės ir šiame festivalyje. Muzikinė kantata „Ramybės, ramybės...“, sukurta remiantis vietos istorijomis, tapo vienu labiausiai įvertintu 2019 metų festivalio renginiu. Muziką šiai kantatai parašė kompozitorius a.a. Vidmantas Bartulis. Nusprendėme šio kūrinio įrašu ne tik prisiminti Istorijų festivalio pradžią, bet ir pagerbti kompozitoriaus atminimą. Kantata „Ramybės, ramybės“ šiemet pasigirs jau pirmąją festivalio dieną – spalio 8 d. 19 val. laikinoje garso instaliacijoje Ramybės parke.
Nors šių metų festivalis dvigubai trumpesnis, tačiau jo programos struktūra panaši: išliko „istorijos pietums“ ir didieji „vakaro reginiai“. Tačiau pandemijos sąlygos padiktavo naujus meno projektų formatus: gatvės ir garso meno jungtis, vaizdo ir garso meno intervencijas. Tokių projektų mieste ir rajone bus keturi: A.Mickevičiaus, Kęstučio, A.Kriščiukaičio gatvėse ir Kačerginėje (J.Janonio g.).
Visi šie projektai primins čia gyvenusius žmones ir gyvenimą, kurio pėdsakų šiandien beveik nebeliko. Turbūt dauguma žinome, kad tarpukariu Kaune beveik trečdalis miestiečių buvo žydai, o Kauno rajono miesteliuose jų bendruomenės sudarė iki 70 procentų gyventojų. Tačiau šiandien ne tik šių žmonių, bet ir jokių šio gyvenimo ženklų beveik neliko. Mes norime užpildyti šią spragą, priminti veidus, istorijas ir likimus tų, kurių čia nebėra ir kurių istorijų nebėra kam papasakoti.
Kalbėti apie karą ir pokarį nėra lengva. Nes tiek daug apie tai pasakyta. Bet mes norime paklausti – o koks mūsų santykis su šia praeitimi? Ar ji mums tik faktų ir skaičių dėlionė? Ar kitų istorijos mus jaudina, keičia, įkvepia mūsų gyvenimo sprendimus? Ar mes apskritai turime savo santykį su savo istorija?
Kalbėti apie karą ir pokarį nėra lengva. Nes tiek daug apie tai pasakyta.
Keliant tokius klausimus gimė keletas naujų projektų. Vienas jų – bendradarbiaujant su tarptautiniu Amsterdamo teatru „Na de Dam“. Pakvietėme jaunus žmones susitikti su Antrojo pasaulinio karo liudininkais, pasiklausyti jų istorijų ir sukurti teatralizuotą pasakojimą, pristatantį jų požiūrį, jų santykį su išgirstomis istorijomis.
Panašiai gimė ir jaunos kūrėjų komandos videopasakojimas apie pokario rezistenciją Kauno rajone „Žvangantis miškas“. Džiaugiuosi, kad ši komanda ne tik pristatys savo filmą, bet ir pasidalins savo kūrybinio proceso įspūdžiais.
– Kalbėdami apie istoriją mes įsivaizduojame tam tikrą laiką, tarpsnį, įvykius. Tuo tarpu istorijos yra labiau asmeniškos, intymios, tikros, paveikios, išgyventos. Kaip jūs įvardintumėt skirtumą tarp istorijos ir istorijų?
– Istoriją paprastai įsivaizduojame kaip istorikų sukonstruotą „objektyvų“ praeities pasakojimą, sudėliotą iš datų, vardų ir faktų. Labai ilgai supratome istoriją kaip nekintantį pasakojimą, kurio pagrindiniai herojai yra karaliai, karžygiai ir kiti didieji tos istorijos dalyviai. Tačiau šiandien vis labiau suvokiame ne tik mažųjų istorijos dalyvių reikšmę istorijoje, bet ir subjektyvių istorijų pasakojimų vertę.
Man žmonių istorijos ir jų prisiminimai įdomūs kaip labai asmeniškas, individualus ir autentiškas patirties liudijimas. Nors istorikai dažnai į prisiminimus žvelgia skeptiškai, kaip į nepatikimą šaltinį, man jie įdomūs pirmiausia dėl to, kad jie liudija konkretaus žmogaus santykį su aplinka, tam tikrais įvykiais ir svarbiausia – jie parodo, kaip žmogus tuomet jautėsi, ką jis išgyveno. Net jei tie išgyvenimai faktiškai ir nėra tikslūs, tačiau jie liudija konkretaus žmogaus emocinę patirtį ir santykį su praeitimi. Todėl man daug įdomiau, kai man kas nors sako, ne „aš žinau, kad...“, o „aš prisimenu, kai...“.
– Ir pabaigai – pasidalinkite viena ar keliomis istorijomis iš festivalio.
– Mums, dirbančioms „Atminties biuro“ programoje (o mes dirbame dviese su kolege Justina Petrulionyte-Saboniene) miesto istorijų rinkimas atnešė daug svarbių asmeninių atradimų. Atradome išnykusius pasaulius, apie kurių egzistavimą nieko nenutuokėme. Išgirdome vardus praeities herojų, apie kurių žygius nebuvome girdėjusios. Prieš mus atsivėrė kitas, daug turtingesnis, įvairesnis ir įdomesnis Kaunas, nei mes pažinome iki šiol. Istorijų festivalyje mes norime pasidalinti šiais atradimais, atverti kauniečiams dar neatvertus miesto istorijos puslapius.
Todėl festivalio metu ant kai kurių miesto ir rajono sienų išvysime veidus. Veidus tų, kurie čia gyveno, kūrė ateities planus. Tai mylimiausia Izraelio poetė Lėja Goldberg, gyvenusi Kęstučio gatvėje, o įkvėpimo poezijai ieškojusi ant Pelėdų kalno. Grupė žydų draugų, vasarojusių Kačerginėje, tarp jų – Jehuda Zupovičius ir Hiršas Kadušinas (daugiau apie juos – festivalio programoje). Ir maža mergaitė – Rosian – su mama Gerta, ant kurių fotografijos užrašėme garsaus jidiš poeto Hiršo Ošerovičiaus eiles. Jų veidai mums primins Kauną, kurio nebeliko.
Tačiau įstabiausia, kad dėliojant meninę festivalio programą, atrenkant jos herojus, istorijas, vardus ir veidus, supratome, kad visų šių žmonių istorijos ir likimai yra tampriai susiję. Rosian, mama ir jos draugas poetas Ošerovičius, jo žmona Rivka ir jos pusseserė Fruma Viktinaitė -Kučinskienė. Rosian, Rivka, Fruma ir jų gelbėtoja Helen Holzman. Fruma, Rosian ir Kulautuva, kurioje jos slėpėsi paskutiniaisiais karo mėnesiais (beje, Rosian fotografija, daryta Kulautuvos miškuose karo metu įkvėpė ir neseniai sukurtą gatvės meno kūrinį Kulautuvoje). Visa tai – mūsų Kaunas. Šis festivalis – pravertas mažas langas į praeities miestą. Gal taip labiau priartėsime prie savo istorijos. Galbūt kažką naujo sužinosime ir apie save.
