Tuo metu vienas „Kaunas – kultūros sostinė 2022“ organizatorių M.Reinikis diskusijoje pabrėžė, kad visi „Kaunas 2022“ renginiai neš žmogaus teisių žinutę, o LGBT bei kitoms bendruomenėms, kurios jaučiasi ignoruojamos, „Kaunas 2022“ taps puikia platforma skleisti savo žinutę.
Diskusija, kuri Kaunui 2022 m. ruošiantis tapti Europos kultūros sostine įvyko kaip „Kaunas 2022“ jaunimo bendrakūrybos festivalio „Per_kūnija“ dalis praėjusią savaitę sukėlė nemažai aistrų.
Jos organizatorius ir moderatorius Denisas Kolomyckis „Facebook“ buvo paskelbęs, kad diskusija buvo atšaukta, nes Kauno savivaldybė nesuteikė leidimo ją rengti viešojoje erdvėje.
Įstaigai „Kaunas 2022“ vadovaujanti Virginija Vitkienė įspėjo projekto ambasadorius, kad negavus leidimo daug aistrų įplieskusiai diskusijai apie kultūros, meno ir LGBT+ bendruomenės santykį, paliks pareigas. Taip pat ji teigė, kad negavus leidimo rengti diskusiją viešoje erdvėje, ji vyks privačioje.
Palaikymą V.Vitkienei bei diskusijai išreiškė ir kultūros ministras Simonas Kairys, pažymėjęs, kad Kauno savivaldybė neturėtų kištis į programos turinį.
Visgi galiausiai sutarimas buvo pasiektas ir gavus leidimą diskusija šeštadienį įvyko Kaune, Vienybės aikštėje.
Diskusijoje dalyvavo Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas Vytautas Valentinavičius, publicistė ir profesinių sąjungų konsultantė Emilija Švobaitė, viena „Kaunas Pride“ iniciatorių ir organizatorių Viktorija Kolbešnikova, Lietuvos muzikos, teatro ir kino akademijos docentė, daktarė Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir „Kaunas 2022“ Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovas Mindaugas Reinikis.
„Kaunas Pride“ organizatorė: norime savo mieste gyventi laisvai
Viena diskusijos metu aptartų temų buvo Kaune rugsėjo 4 d. planuojamos surengti LGBT bendruomenės eitynės „Kaunas Pride“.
Kauno savivaldybė nesuteikė leidimo organizuoti šių eitynių miesto centre, motyvuodama dalyvių saugumu. Organizatoriai sprendimą apskundė teismui.
Diskusijoje dalyvavusi viena renginio organizatorių V.Kolbešnikova pastebėjo, kad būti dabartinėje situacijoje ir su savivaldybe aiškintis santykius per teismus yra gana sudėtinga.
„Šiek tiek nerimauju, bet ir kartu labai džiaugiuosi, kad esu čia ir kad mes esam šitam kely. (...) „Kaunas Pride“ idėją mes turėjome jau anksčiau, mūsų organizacinio komiteto didelė dalis yra iš Kauno, ir aš labai norėčiau tą pabrėžti. Mes esam kaunietės ir kauniečiai, mokantys mokesčius, kuriantys kultūrą Kaune ir bandantys jaustis laisvais savo mieste“, – sakė ji.
Mes esam kaunietės ir kauniečiai, mokantys mokesčius, kuriantys kultūrą Kaune ir bandantys jaustis laisvais savo mieste.
Pasak V.Kolbešnikovos, LGBT+ žmonės patiria tiek dažną smurtą gatvėse, mokyklose, tiek diskriminaciją darbe. Todėl vienas pagrindinių „Kaunas Pride“ organizatorių reikalavimų yra pagarba asmeniniam gyvenimui.
„Mes privalom jaustis laisvai savo mieste, mūsų patirtys turi būti išgirstos, jeigu mes norim kurti draugišką aplinką visiems“, – sakė ji.
„Kaunas Pride“ organizatorės teigimu, didžiausią smurtą patiria translyčiai žmonės – jie neturi galimybės vadintis norimu vardu, prieinamos sveikatos apsaugos.
„Mes esam visi įvairūs, ir mūsų patirtys turtina miestą. Dėl to mes „Kaunas Pride“ pagrindinį šūkį pasirinkome „Mes esame visur“. Ir mes tikrai esam visur, ir, deja, mes esame priversti palikti savo miestus ir šalis. Bet mes norime čia likti ir gyventi laisvai. Mūsų laisvė yra jūsų visų laisvės, todėl mums yra svarbus palaikymas“, – sakė V.Kolbešnikova.
Į tai reaguodamas kitas diskusijos dalyvis V.Valentinavičius atkreipė dėmesį, kad 2010 m., kai buvo organizuojamas pirmasis „Baltic Pride“ Vilniuje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo praktiką dėl teisės į susirinkimų laisvę įgyvendinimo.
Būtent ši teisė, pasak jo, yra varžoma „Kaunas Pride“ atveju.
„Būtent toks procesas vyko Vilniuje ir jis buvo sėkmingas. Tai aš noriu pasakyti, kad įdomus žingsnis riboti tą susirinkimų laisvę, kai yra Lietuvoje 2010 m. suformuota Vyriausiojo administracinio teismo praktika. Be abejonės, nenoriu užbėgti teismams už akių, bet Lietuvoje egzistuoja tokia praktika, kai Vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktika ir žemesni teismai turi vadovautis ja“, – sakė V.Valentinavičius.
Kitas svarbus akcentas, pasak jo, yra pagarba saviraiškos laisvei, kuri net per karantiną neturi būti varžoma.
Pasak V.Valentinavičiaus, nėra labai priimtina situacija, kai jau švenčiame kelis demokratijos dešimtmečius, bet dar turime kovoti dėl žodžio ir susirinkimų laisvės.
M.Reinikis: žmogaus teisės yra pamatinis „Kaunas 2022“ dalykas
Diskusijoje dalvavusio „Kaunas 2022“ organizatorių atstovo Mindaugo Reinikio renginio moderatorius klausė, kiek „Kaunas 2022“ renginiai persipins ir su bendrosiomis žmogaus teisių temomis.
M.Reinikis atsakydamas atkreipė dėmesį kad miestui, šiuo atveju Kaunui, suteikdamas Europos kultūros sostinės titulą Europos parlamentas tuo pačiu patvirtina, kad miestas atitinka kriterijus, reikalingus tapti Europos kultūros sostine, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
„Ir pats pamatinis dalykas, be abejo, yra žmogaus teisės. Prisideda ir žodžio laisvė, ir lygybė, ir taip toliau. (...) Pati programa, ją kuriantys menininkai ir joje esančios sudėtinės dalys – renginiai, koncertai, performansai, diskusijos – visa tai absoliučiai kalba ir statoma ant pamatinių vertybių. Ant žmogaus teisių, ant žodžio laisvės ir ant įvairiausių grupių. Mes neišskiriam tik LGBT“, – sakė M.Reinikis.
Tuomet moderatorius paklausė, ar „Kaunas Pride“ galėtų tapti oficialia „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programos dalimi.
„Gera idėja fiks. Kuri, deja, yra apribota įvairiausių institucinių ir legaliųjų dalykų, kaip kad, pavyzdžiui, atvirųjų kvietimų, kurie jau baigėsi. (...) Lendame į tuos dalykus, kurie yra apriboti labai aiškių struktūrų, formatų, programų patvirtinimų, toms programoms priskirtų finansavimų, už tas programas atsiskaitymų ir taip toliau“, – atsakė M.Reinikis.
Šioje vietoje V.Kolbešnikova pastebėjo, kad „Kaunas Pride“ organizatoriams svarbu ne finansavimas, o teisės ir žmonių palaikymas, ypač Kauno kultūros bendruomenės.
„Teisės tai čia absoliučiai nekvestionuotinas dalykas ir tą mes visi suprantam. Dabar klausimas dėl žmonių palaikymo. Čia mes turim kitą problemą ir kitą momentą, apie kurį turim visi kalbėti – kaip mūsų visuomenė yra pasirengusi ir kaip susitaria priimti arba nemarginalizuoti įvairių grupių“, – sakė M.Reinikis.
„Kalbėdami konkrečiai apie LGBT, (...) visuomenės palaikymas, viešoji opinija, tai yra dalykas, su kuriuo mum reikia tvarkytis ir dar ilgai reikės eiti tą kelią. Mes visi suvokiame, kad tai nebus lengvas kelias. (...) Tarkime, Jungtinių Valstijų kai prasidėjo protestai prieš segregaciją, visuomenė ėjo supratimo, susitaikymo ir pripažinimo keliu labai ilgą laiką. Mes dar irgi turime pasiruošti kažkuriam laikotarpiui, kalbėtis, kalbėtis, ir kalbėtis. Tik per tą pokalbį gali atsirasti daugiau suprantančių, suvokiančių žmonių. Kai yra kalbama argumentais“, – pridūrė jis.
„Diskutuoti žmonės gali tada, kai yra lygiavertėse pozicijose. Tol, kol mes esam tildomi, cenzūruojami, mes negalim kalbėti apie diskusiją. Mes kiekvieną dieną gyvenam čia, ir gal kažkam reik palaukti, nes gal ne visi supranta, ką reiškia būti LGBTQ asmeniu, kiekvieną dieną vaikščiot gatvėmis ir visą laiką būti cenzūruojamiems. (...) Čia yra pagrindas. Kol mes dėl pagrindo nesusitarsim, mes apie lygiavertę diskusiją negalėsim kalbėti. Pagrindo dar nėra“, – į tai atsakė V.Kolbešnikova.
M.Reinikis atsakė visiškai su ja sutinkantis ir atkreipė dėmesį, kad sunkiausia visada tiems, kurie yra pradininkai.
„Man atrodo įdomus suvokimas apie diskusijas. Kažkaip yra įsivaizduojama, kad kažkur egzistuoja utopinė visuomenė kur yra taip išdiskutuotas šitas klausimas, kad absoliučiai nėra jokio priešiškumo.
Kažkaip yra įsivaizduojama, kad kažkur egzistuoja utopinė visuomenė kur yra taip išdiskutuotas šitas klausimas, kad absoliučiai nėra jokio priešiškumo.
Man atrodo, kad bet kur, nuo Skandinavijos iki kur pažiūrėsit, vis tiek vis dar vyksta išpuoliai prieš įvairias mažumų bendruomenes“, – įsiterpė E.Švobaitė.
Jos teigimu, mes taip pat naiviai suvokiame demokratiją, įsivaizduodami, kad sprendimus galime priimti tik tada, kai dauguma susitaria.
„Man atrodo kad demokratijos principas kaip tik yra tas, kad mes gyvename įvairiose skirtingose grupėse, turim savo atstovus ir tiesiog užtikrinam jiems lygias teises“, – sakė ji.
M.Reinikis taip pat teigė, kad kiekvienas renginys neš žmogaus teisių žinutę, ir kad tai iš menininkų pavardžių bei programos turinio matysis rugsėjo 24 d. pristačius visą „Kaunas 2022“ programą.
„Tūkstančiai renginių, puikūs menininkai, dėl kurių kai kurie gal ir mišias užsakys. Kai kam iš čia esančių jie baisiai nepatiks, kai kas plos. Ir bus atvirkščiai. Tai ir yra esmė. Tai ir bus tas palikimas, ta žinutė. Kad tie žmonės, kurie dalyvauja, kurie išgirsta, kurie paskaito, kurie susipažįsta, viskas, tu jau to nebegali atgirst, atmatyt“, – sakė M.Reinikis.
Jis taip pabrėžė, kad bendruomenės, kurios vis dar jaučia, kad yra negirdimos, represuojamos ignoruojamos, per tokias programas kaip „Kaunas 2022“ stiprėja, nes gauna platformų, kur gali kalbėti, edukuoti aplinkinius.
„Tai turi būti pagrindinis palikimas kultūros sostinės metų, kuris tęsis iki 2026, 2028 metų“, – sakė M.Reinikis.
Jis minėjo, kad pats faktas, kad diskusija vyksta, rodo, kaip svarbu organizatoriams europietiškos vertybės.
Jauni žmonės domisi feminizmu ir LGBT
V.Kolbešnikova atkreipė dėmesį, kaip svarbu, kad diskusiją apie LGBT+ organizuoja jaunimas.
Ji teigė, kad jaunimas patiria neatitikimą tarp to, ką skaito internete, ir ką patiria kasdienėje realybėje, ir jiems svarbu, kad situacija keistųsi.
„Mes Lietuvoje turime Nepilnamečių apsaugos įstatymą, kur tas pats jaunimas negali gauti informacijos apie tos pačios lyties santykius, apie skirtingą lyties raišką. Aš tai irgi vadinčiau cenzūra. Todėl džiaugiuosi ir skatinu veikti šitoje srityje. (...) Ačiū jaunimui, kad rūpinasi visais“, – sakė V.Kolbešnikova.
L.Kaminskaitė-Jančorienė irgi sakė besidžiaugianti jaunais žmonėmis, jų žingeidumu. Ji teigė dėstydama pastebėjusi, kad jauni žmonės patys domisi feminizmo ir LGBT tematika.
Jos manymu, Lietuvos aukštosiose mokyklose esama pavienių kursų, kur kalbama apie feminizmą ar „queer“ tematiką, bet to norėtųsi daugiau.
„Drąsos palinkėčiau ir sau, ir savo kolegoms įtraukinėti į programas ir nepalikti vienų jaunų žmonių. O atvirkščiai – suteikti jiems tuos įrankius, tai, ką mes, dėstytojai galime geriausio. Palaikyti, padėti skleistis jų idėjoms ir norui kurti“, – sakė L.Kaminskaitė-Jančorienė.
E.Švabaitė savo ruožtu atkreipė dėmesį, kad LGBT bendruomenei priklauso ne tik jaunimas, bet ir visokio amžiaus asmenys. Todėl tai yra visą visuomenę apimantis klausimas, kuris neapsiriboja tik jaunimo politikos raiška.
Baigiamosios diskusijos dalyvių tezės
Diskusijos pabaigoje visi jos dalyviai buvo paprašyti išsakyti paskutines tezes.
M.Reinikis džiaugėsi, kad žmonės pradeda garsiau kalbėti apie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Taip pat jis sveikino patį faktą, kad tokia diskusija apie LGBT+ įvyko – anot jo, tik per tokias diskusijas pradedame sveikimo ir vieniems kitų pažinimo procesą.
Jis linkėjo visiems suprasti, kad tarpusavio sambūvis nereiškia, kad visi turime vieni kitus pamilti, bet kad turime klausyti, girdėti ir nesibaiminti.
„Man atrodo, kiekvieno laisvo Lietuvos piliečio pareiga remti ir prisidėti savo veikla prie LGBTQ bendruomenės kokiais tik gali būdais.
Man atrodo, kiekvieno laisvo Lietuvos piliečio pareiga remti ir prisidėti savo veikla prie LGBTQ bendruomenės kokiais tik gali būdais.
Tai yra pareiga, tai net nėra klausimas reikia-nereikia. Tiesiog tai yra pareiga“, – sakė L.Kaminskaitė-Jančorienė.
„Šalia visų kultūrinių programų man norisi, kad žmonės, kurie užsiima kultūros puoselėjimu, įtraukimu skirtingų bendruomenių į veiklą, kartu nepamirštų ir teisinės apsaugos. Todėl aš labai kviečiu draugauti, labai kviečiu „Kaunas 2022“ tapti „Kaunas Pride“ partneriais, žingsniuoti kartu, visų pirma išsikovoti pamatines teises, o tada kurti kultūrą kartu, didinti šito miesto matomumą ir draugiškumą vienas kitam“, – sakė V.Kolbešnikova.
E.Švabaitė kvietė pradėti ieškoti panašumų tarp atskirų bendruomenių ir mažumų.
Ji atkreipė dėmesį, kad panašumas, pavyzdžiui, galėtų būti tai, kad dauguma mūsų pragyvename parduodami savo darbo jėgą.
Ji ragino pabandyti paieškoti kasdienės priespaudos elementų savo gyvenime ir per šitą prizmę patirti, kaip jaučiasi kiti.
V.Valentinavičius teigė valstybei bei svarbiausiems politikams linkintis lyderystės, nes šiai dienai, pasak jo, lyderystės stinga, trukdymų yra daug, o paramos – mažai.
„Nuoseklaus kartojimo iš visų Lietuvos lyderių, ką Vakarų šalių lyderiai daro, to, deja, Lietuvoje nėra“, – sakė V.Valentinavičius.
