Apie tai Kauno architektūros festivalio (KAF‘e 2019) kūrybinių dirbtuvių metu, kurios vyko Kauno menininkų namuose, diskutavo tiek specialistai, tiek visuomenė. KAFe kviečia prisijungti prie tarptautinio projekto „Architecture of shame“.
Išsaugoti medinę architektūrą ir keisti požiūrį į paveldą ragina ir programa „Kaunas – Europos kultūros sostinė“, tapęs šio renginio partneriu.
Akiratyje – naujamiesčio medinukai
„Architecture of shame“ – pietų Italijos Materos mieste gimęs projektas, tyrinėjantis architektūros ir gėdos jausmo sąveikas.
Gėdos architektūros žemėlapis žymi urbanistinius „sielos pelkynus“ ir kviečia be jokių baimių, su humoru ir sveika ironijos doze pasikalbėti apie mūsų žemiškas gėdas ir kompleksus susijusius su miesto architektūra.
Dirbtuvėse su kauniečiais šia tema diskutavo „Architecture of shame“ projekto kūrėjai Fabio Ciaravella ir Carmela Mimì Coviello.
Dirbtuvių žvilgsnis nukrypo į Kauno Naujamiesčio medinės architektūros palikimą ir likimą. Dirbtuvių metu buvo kuriamas mentalinis medinio Kauno Naujamiesčio žemėlapis, atskleidžiantis sudėtingas ir prieštaringas šių pastatų reikšmes ir prasmes šiuolaikiniame mieste.
Tai – pirmasis KAFe'19 paveldo programos renginys, kurio metu sugeneruotos idėjos bus pristatomos tarptautinėje parodoje Materoje ir toliau plėtojamos rudenį festivalio Kaune metu.
Dirbtuvių dalyviai taip pat apžiūrėjo Kauno naujamiesčio medinius pastatus.
Paveldas – svarbi tema Europoje
– Kaip projektas „Gėdos architektūra“ prasidėjo? Kas inspiravo vystyti šią temą? – 15min paklausė F.Ciaravellos.
– Projektas prasidėjo, kai Matera dalyvavo Europos kultūros sostinės konkurse ir buvo rengiama paraiška. Partneriai iš kultūros, tyrimų ir kitų sričių buvo kviečiami prisijungti siūlant idėjas ir tarptautinius bendradarbiavimo projektus.
Pagrindinis klausimas tuo metu buvo, kodėl Matera turėtų būti Europos kultūros sostinė? Kuo miestas yra unikalus ir kuo gali pasidalinti su Europa?
Tuo metu dirbau Masačusetso technologijų institute Bostone kartu su Gediminu ir Nomeda Urbonais, rengiau savo daktaro disertaciją. Susipažinau su „Kultūrinio intymumo“ teorija, kurios autorius Michaelis Herzfeldas. Tai puikiai atspindėjo pokyčius, vykusius Materoje per 40 metų – nuo Italijos gėdos iki UNESCO pasaulio paveldo vietovės.
Taigi dabar Matera turi potencialą dalintis su Europa, kaip galima kurti pasitikėjimą savo miestu, kada kiti tuo netiki. Tik tada, kada pradedame tikėti, galime geriau suprasti savo istoriją ir geriausias, pozityviausias jos dalis.
– Kokia yra jūsų gėda?
– Kaip ir kiekvienam žmogui, gėda man yra įprastas jausmas. Tai būsena, išreiškianti tam tikrą gilų asmeninį elgesį, mintis, neatitinkančias vyraujančioms ar įprastoms tendencijoms.
Kaip projekto „Gėdos architektūra“ vadovui, man tai yra įrankis kalbėti apie tam tikras sudėtingas temas.
– Lyginant su Matera, ar galėtumėte pakomentuoti Kauno medinę architektūrą miesto centre? Ar mes turime panašią gėdą?
– Ne, neturime. Mediniai pastatai yra gėda, kuri kyla „iš apačios“, tai kažkas, kas kyla iš vidinės ir tyliai komunikuojamos gėdos bendruomenėje. Tai – tam tikra jūsų praeities dalis, konfrontuojanti su nauju gyvenimo būdu ir ekonominiu modeliu, ateities vizija.
Atrodo, kad mediniai pastatai yra neišspręsta praeities idėja tarp sovietinio laikotarpio ir kaimo gyvenimo palikimo.
Materoje mes buvome vadinami gėda „iš aukštai“, prieš tai žmonės taip nesijautė.
Atrodo, kad mediniai pastatai yra neišspręsta praeities idėja tarp sovietinio laikotarpio ir kaimo gyvenimo palikimo.
Kaune debatai yra vidiniai, tarp žmonių, skirtingai suprantančių, kas yra paveldas. Manau, kad tai šiandien Europoje yra svarbi tema, nes ji atveria diskusiją apie tai, kodėl turėtume pripažinti senus ir nepatogius namus kaip paveldą, kai visi kiti miestai stato aukštųjų technologijų dangoraižius?
Kodėl turėtume rodyti savo praeitį, kai einame į ateitį? Šie klausimai yra tokie patys, ko trūko Materoje 6-ajame dešimtmetyje, ir dėl šios priežasties mes rizikavome prarasti neįtikėtiną paveldą.
Tai klausimas, kurį reikia nukreipti į Europos ateitį ir šiandien jaučiu, kad Kaunas gali turėti reikšmingą vaidmenį ES diskusijose apie paveldą.
– Ar esate patenkintas Kaune vykusių kūrybinių dirbtuvių rezultatais?
– Taip. Labai tikiuosi, kad patenkinti liko ir dalyviai. Labiausiai dėl to, kad diskusijoje neatradome nė vieno „uždaro“ ir galutinio atsakymo, bet pamatėme, kad yra kelios pamatinės galimos šios temos pusės. Pavyzdžiui, poreikis atviroms diskusijoms, kuriose dalyvautų skirtingas idėjas turintys žmonės, būtinybė rasti tinkamus raktažodžius dialoge, įžvelgti šiuose pastatuose reikšmingų savybių šiuolaikiniam ir ateities gyvenimui. Taip pat – komunikacijos ir švietimo vaidmuo savo paveldo pripažinimui.
Visos šios idėjos bus mūsų parodos Materoje dalis, kuri bus atidaryta liepos 23 d. ir veiks iki lapkričio 23 d. Esu įsitikinęs, kad parodos lankytojai vertins probleminį požiūrį, kurį sukūrėme kultūros paveldo ir gėdos tema.
Gėda – naujai atrastas žodis
Dirbtuvėse dalyvavusi kaunietė Dovilė Gaižauskienė yra dizainerė, kuriai tenka dirbti su miesto pokyčių projektais. Tačiau, kaip sako ji pati, čia atėjo kaip kaunietė, gyvenanti mediniame name.
„Dirbu su miestų kaita kaip dizainerė, ir mane domina viešas interesas. Aš pati gyvenu mediniame name ir žinau, kad tai gali būti kaip objektas gal ne man, o mano vaikams, kad gali ateiti laikas, kai iškils klausimas, ar dar reikia tokių relikvijų. Gali ateiti toks laikas, kai norės perstatyti tavo namus“, – 15min sakė D.Gaižauskienė.
Kalbėdama apie dirbtuves kaunietė teigė išgirdusi gerai žinomą žodį naujai.
„Išgirdau labai įdomu žodį, kurį manau, kad Lietuvoje mes vengiame sakyti. Tai yra „gėda“. Gėda – kaip žodis, kaip provokacija. Kadangi tai buvo susieta su miesto procesais, su tuo, kaip mes žiūrime į pastatus, kas už juos atsakingas, tai buvo labai įdomus derinys. Kalbėjome apie apie miestą ir apie gėdą, Kas ji yra, jei perkeliame ją į miestą?“ – įspūdžiais dalijosi dirbtuvių dalyvė.
Kalbėdamiesi apie medinę architektūrą dirbtuvių dalyviai palietė įvairius aspektus. D.Gaižauskienės nuomone, gėda yra tada, jei medinis pasatas neprižiūrėtas.
„Mėgstame sakyti, kad mes, lietuviai, prie gamtos, mes – dėl medžių labai jautrūs. Bet kaip elgiamės su mediniais objektais? Tai yra gėdinga. Neturime nei specialistų, nei įgūdžių, nei žinių, kaip juos naudoti, kaip juos išlaikyti – man dirbtuvėse tai buvo svarbus aspektas.
Labai svarbu, kad buvo akcentuojama kaip suformuoti argumentus. Nes viena yra turėti nuomonę, jausmą, bet kaip ji paversti argumentu, kuris būtų suprantamas investuotojui?“ – kalbėjo kaunietė.
Pasak D.Gaižauskienės užstatyti šiuolaikiniais pastatais galima viską: „Tačiau tada lietuviškoje tapatybėje mes daug prarastume.“
Mediniai pastatai – miesto ir žmogaus istorija
Jolita Stačiokaitė į Kauną atvyko iš Prienų. Iš Kauno kilusi moteris dirba Prienų mokykloje, tačiau sako, kad santykis su Kaunu – liko.
„Esu kaunietė, todėl man įdomu. Nuo Kauno niekur nepabėgsi“, – sakė moteris.
Man mediniai pastatai miesto centre atrodo reikalingi.
J.Stačiokaitė sako, kad į diskusiją Kaune atvyko dėl to, jog sudomino tema.
„Man mediniai pastatai miesto centre atrodo reikalingi. Tai – tarsi šaknys, tarsi istorija, kuri sieja miesto ir mano praeitį. Aš čia gimiau, čia mokiausi ir man tai svarbu.
Man mediniai pastatai yra ryšys su miesto istorija, ir jei aš pravažiuodama pamatau tą patį namuką, kurį mačiau prieš 40 metų ir jis vis dar stovi, man ramu“, – kalbėjo pašnekovė.
