15min pokalbis su D.Filmanavičiūte – ne tik apie Kauną, tačiau ir apie kūrybiškumą, vaizduotės galią ir miestų svarbą mūsų gyvenimuose.
„Aš Kauną visą savo sąmoningą gyvenimą viena akimi stebiu. Šeimoje, ypatingai su mama, kada mūsų pokalbiai būna ilgi ir prasmingi, vis pasikalbame.
Daug yra sovietmečio vaikų istorijų, kai tėvai gaudavo paskyrimą pagal profesiją važiuoti kitur. Tada likimai ima ir kažkaip keičiasi.
Jaučiuosi Kaune palikusi gabalą savo vaikystės, kūdikystės. Dar atsimenu Vytauto parką su karuselėm ir „Pingvino“ ledais, Zoologijos sodą – ikoniniai vaizdai iškyla.
Paskui Kauno liko truputėlį mažiau ir sąmoningai aš į jį nenorėjau – norėjosi studijuoti Vilniuje. Bet visą laiką grįždavau“, – sako Dovilė.
Su Kaunu susiję ir gražiausi muzikiniai prisiminimai, čia D.Filmanavičiūtė atsiėmė metų muzikos apdovanojimą už debiutą. Kaune ji sutiko ir savo vyrą. Buvo laikas, kai Kaunas Dovilei buvo meilės per atstumą miestas.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado „Kaunas 2022“?
– Tiesą pasakius, aš taip ir nežinau. Kaunui daug ko pavydžiu, visų pirma – likusio tikrojo kultūrinio paveldo, architektūros. Tiek metų gyvendama Vilniuje žinau kiekvieną jo kampą, istoriją. O Kauno nepažįstu tiek, kad ir koks jis man mylimas bei sentimentų kupinas būtų.
Prisisvaigau dar iki sūnui gimstant, kad reikia būtinai nuvažiuoti pasižiūrėti Kauno architektūros, daug ekskursijų vyksta, yra žydiškasis paveldas ir aš net neįsivaizduoju, į kurią pusę reiktų eiti į Kauną atvažiavus.
Mano bičiulė Kotryna Lingienė su „Kaunas pilnas kultūros“ meilę Kaunui dar labiau padidino, taip pat Europos kultūros sostinės planai, bendruomenių įtraukimas. Aš apie tai girdėdavau iš Kotrynos, kitų pažįstamų kauniškių.
Įspūdį palieka lietuviškumo buvimas, tarpukario Kauno romantika. Tad vis ir galvojau, kaip Kauno daugiau į savo gyvenimą įsileisti. Taip ir tapau (ambasadore).
Aišku, ne paslaptis, kad „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ – kaip darinys – yra susiurbęs smagiausius, fainiausius žmones, su kuriais vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu aš esu susitikus, draugavus, bendravus. Turbūt mano didžiausias indėlis galėtų būti sklaida apie šį didžiulį projektą.
Girdžiu, kaip jie apie tai kalba. Kaip, pavyzdžiui, Rytis Zemkauskas apie tai kalba, kaip Agnė (Pinigienė) – tai dar vienas pavydėtinas dalykas. Kai žmonės viską daro pilna koja, tai gerai ir pavyksta.
– Kai susitinka žmonės, jie vienas kitam kažką duoda: patirtis, pamokas. Kitaip tariant, sveikas dviejų žmonių ryšys yra dvipusis. O kai susitinka žmogus ir miestas, žmogus ir jo pareigos, veikla? Ko jūs iš šio projekto tikitės sau?
– Tikiuosi pačiupinėjimo, man labai patinka nežinoti apie Kauną – tam, kad paimčiau jautį už ragų ir taip sužinočiau. Aš tikrai jau gaunu mainais. Gavau Žvėries, kuris miega po Kauno pilimi, pasakas. Niekada gyvenime nebūčiau apie tai sužinojusi. O gal būčiau, bet lėtesniu keliu. Tai kažkokie kiti dalykai, kurie, jei tu specialiai jų neieškai, neateis į tavo gyvenimą.
Bendruomenių iniciatyvos man yra visiškai nerealios. Kai grįžta žmonės iš užsienio, ten gyvenę, dirbę, ir čia kuria menus. Grįžta į Kauno mikrorajoną, pavyzdžiui, Šilainius. Iš pirmo žvilgsnio žiūrint kas nors galėtų pasakyti: ką ten iš viso galima daryti, baisu čia viskas, nevizualu ir iš kur tas menas čia gali atsirasti? Bet staiga grįžta menininkai iš užsienio į savo gimtąjį rajoną ir rajonas kitokias spalvas įgauna.
Vis galvoju, kad gal aš per dažnai sakau taip, ir man dažniau reiktų sakyti ne? Atrodo, veiklos tiek, kad per dieną kartais prisėsti nespėji. Bet yra kažkokie ženklai. Kažkas sakys, kad nesąmonė, o aš tikiu šiais dalykais: jeigu sutikai – kažkas faino turi nutikti.
Aš esu ne iš tų žmonių, kuriems motyvacijai reikia labai apčiuopiamų dalykų, finansų. Tie, kas mane pažįsta, pasakys šimtu procentu: šitai tai pasakai gerą žodį, ir toliau varo išsišiepus.
Valandos ar pusantros pokalbis apie Kauną su Ryčiu Zemkausku važiuojant automobiliu – va čia tai ambasadorystė! Ir man tiek užtenka kalbant apie santykį šiame projekte – kad aš jausčiausi ne tik kažką davusi, jei išeis duoti, bet ir gavusi atgal.
– Kalbant apibendrintai, jūsų nuomone, ką miestui suteikia Europos kultūros sostinės titulas?
– Jausmą, kad tu esi pasaulis. Aš kartais gal perdėtai dramatizuoju ir hiperbolizuoju, man atrodo, kad mums to jausmo kasdienoje labai trūksta. Bet niekas kitas mūsų nepaskatins, tik mes patys. Mes galime, mokame, esame kūrybingi, protingi, išsilavinę, vakarietiški ir visokie kitokie.
Kaune ir Kauno rajone bus daug renginių, kurie jau yra prasidėję, bus didieji renginiai 2022 metais, jei pavyks susitvarkyti su pandemija. Kartais mums gali atrodyti, kad mes kažkokie kitokie, gal mums kažko trūksta? Bet jei per metus į Kauną atvažiuoja didžiulė minia japonų turistų, tai gal mums nieko netrūksta? Yra ką žiūrėti, ką veikti, kuo domėtis, į ką įsigilinti, ką pažinti. Tai tik mažas pavyzdys.
Sau ir visiems labai linkėčiau niekada nesakyti „nesąmonė“, o visada sakyti, kad gal kažką naujo sužinosiu. Atvira širdimi ir protu eiti į tuos dalykus, kuriuos Kaunas mums siūlo, siūlys kaip Europos kultūros sostinė. Ir džiaugtis. Man atrodo, kad dabartinis laikas yra labai geras lakmuso popierėlis – kai supranti, kiek daug mes turim.
– Dažnai mes kalbame apie gamtą mūsų gyvenime, apie atokų poilsį, apie namelius medžiuose ir akcentuojame gamtos svarbą. O kuo mūsų gyvenimuose yra svarbūs miestai?
– Aš suprantu, kad gamta atsiranda kaip galimybė pabūti su savimi, bet aš tai už tai, kad mes ieškotume ir aplink save. Nereikia tik ieškoti pažintinių takų, pelkių, miškų. Galiu kalbėti apie savo pavyzdį su Vilniumi arba su kitais pasaulio miestais. Kiek žmonių man yra sakę: ko tu į tą Milaną važiuoji, ten pramoninis miestas, kuriame nėra ką veikti.
Išėjau į parduotuvę miltų pirkti, o šalia manęs yra Kazio Varnelio muziejus
Aš esu Milane atradus netikėtų, nestandartinių urban vietų. Jos man miestą kitokį nupiešia, nei kad pasakoja žmonės, kurie yra jo skeptikai.
Arba Vilnius. Išėjau į parduotuvę miltų pirkti, o šalia manęs yra Kazio Varnelio muziejus. Gyvendama netoliese nuo 2004 metų, sugebėjau į Kazio Varnelio muziejų nueiti tik praėjusį rudenį. Man atrodo, kad yra daug muziejų, gatvių, skersgatvių, kurie turi savo istoriją, paveldo momentą. Istoriją nebūtinai istorine prasme, bet ta, kad žmonės čia gyveno ir kažką veikė. Kai pradedi vaikščioti, eiti į miestų ekskursijas, klausytis žmonių, žinančių istorijas ir faktus – tada visiškai kitaip imi žiūrėti į miestą.
Anksčiau atrodė, kad mums, didelių miestų gyventojams, neįmanoma prie jų pokyčių prisidėti. Dabar esu kategoriškai prieš savo šią nuomonę. Kyla visokių minčių, kuriomis norisi dalintis su kitais, ir, žiūrėk, jau gimsta kažkokie vienos dienos gatvės festivaliai, gali prisidėti ir prie lauko parodos. Jei patys prisidėsim prie miesto augimo, gal ir elementariu dalyku, kad ir šiukšles surinkti – tai mažytis, bet indėlis kalbant apie sąmoningesnį, tvaresnį rytojų.
– Dovile, kaip jūs lavinate savo kūrybiškumą? Viename interviu esate sakiusi, kad tam padeda vizualieji menai.
– Viskas man padeda jį lavinti. Daug metų, kasdien, aš dirbu su kūrybiškumu, su disciplina. Tai mano darbinė kasdienybė. Jau netikiu, kad jis toks yra apskritai. Kūrybiškumas yra niekas kitas, kaip tik kasdienis įspūdžių reflektavimas.
Būna, kad aš pati jaučiu norą pasižiūrėti platesnėmis akimis, tada perku bilietą ir kur nors skrendu. Žinoma, dabar tam laikas nėra tinkamas. Nepaisant to, kad šiuo metu galimybės ribotos, jei aš neskaityčiau knygų, nežiūrėčiau filmų, neičiau į galerijas ar muziejus (kai dar buvo galima) – tada tu nelabai ką turi pasakyti, o tuo pačiu nelabai turi iš ko kažką sukurti.
Man rodos, kūrybiškumo raumuo yra skatinamas ir treniruojamas pačiais įvairiausiais būdais. Nuo ėjimo gatve ir galvos pakėlimo į stogus. Man patinka vaikščioti vakare, kai užuolaidos neužtrauktos, ir žiūrėti, kaip žmonės gyvena. Iki to, kad gali krėsti pokštus, gali bandyti dalykus, kurie atrodo neįmanomi, domėtis naujausiomis technologijomis ir suprasti, kur juda pasaulis. Bendrauti su žmonėmis.
Vaizduotė yra glaudžiai susijusi su humoro jausmu
Kartais žmonės man sako: o kada tu spėji skaityti? Tai aš skaitau. Pasidedu telefoną į šalį, išsijungiu feisbuką ir skaitau. Man atrodo, kad kol su botagu prieš save nepradėsime kaupti įspūdžių, kūrybiškumas bus nualintas.
Aš stengiuosi iš tikrųjų skaityti, o ne nueiti į „Knygų mugę“, nusipirkti 28 knygas ir jas pasidėti.
– Kiek gyvenime jums svarbi vaizduotė?
– Labai. Gyvybiškai svarbiausias organas. Ir profesine, ir kūrybine prasme. Jei atrodė, kad muzikai reikia laukti įkvėpimo, tai dabar suprantu, kad viskas yra disciplina. Atsisėdai – ir rašai. Nepatinka, ką parašei? Ištrini ir rašai iš naujo.
Vaizduotė yra glaudžiai susijusi su humoro jausmu, su jo lavinimu. Tada, kai gali teatrališkai ar su humoru pasižiūrėti į problemas, kurios tuo metu atrodo pačios didžiausios pasaulyje, tampa daug lengviau ir paprasčiau gyventi.
