D.Vaišnorienė kartu su „Kaunas 2022“ komanda ir bendraminčiais Zapyškyje padėjo organizuoti tarptautinės vasaros stovyklos „100 pirmųjų kartų“ veiklas miestelyje ir jo apylinkėse, prisidėjo prie „TẽKA“ iniciatyvos, siekiančios upės reanimavimo bei atgaivinimo, kad žmonės atrastų buvimo prie vandens džiaugsmą. Vasarą šios idėjos iniciatorių dėka susibūrę vaikai Zapyškyje, Nemuno krante, kartu su architektais pastatė objektą-regyklą. Be to, yra nuolat organizuojami įvairūs mažesni renginiai tiek vaikams, tiek suaugusiems.
– Daiva, „Stuba“ išvertus iš suvalkiečių tarmės yra namas. Tačiau jums tai – ne tik namas, jūsų „Stuboje“ nestinga veiklos bei gimsta idėjos. Kuo jus ši veikla džiugina?
– Esame bendraminčių kompanija, tai – žmonės, kuriuos vienija ta pati idėja, tas pats požiūris į pasaulį. Man džiugu tai, kad mes visų pirma galime pasiūlyti kokybišką veiklą vaikams. O visko vertė dabar matuojama būtent per vaikus. Suprantu, kad jie užaugs ir išvažiuos studijuoti, bet norisi, kad jie tą kraštą priimtų kaip savo, kad net išvažiavę jaustų, jog čia buvo ir kažką darė, kad čia – jų.
– Zapyškis nėra jūsų gimtasis kraštas. Kaip pati atsidūrėte čia?
– Esu kilusi iš Pakruojo rajono. Kai baigėme studijas, su vyru įsikūrėme Kaune ir gyvenome daugiabutyje. Tačiau toks gyvenimas – ne man. Ieškojome vietos, kuri nebūtų toli nuo Kauno, bet būtų miškas ir žalumos. Taip prieš 11 metų atsikraustėme į Zapyškio apylinkes. Beje, vietiniai žmonės tokius kaip mes vadina ateiviais.
– Ar buvo sunku pritapti mažoje, nepažįstamoje bendruomenėje?
– Aš mėgstu bendrauti, tad man nebuvo sunku. Ko trūksta – pasidarau pati. Atstumta nesijaučiu. Kai pradėjome gyventi Zapyškyje, man čia trūko vaikiškų švenčių. Prie mano idėjos prisijungė kaimynė, draugė, ir vaikų buvo apie 30. Miško aikštelėje kūrėme improvizuotą teatrą. Jame dalyvavo mamos, tėčiai. Tada supranti, kad daug gali padaryti pats – be didelių resursų, be samdomų švenčių organizatorių. Taip, kartais darai su klaidom, bet – nuoširdžiai. Todėl ir pavyksta.
– Kokio amžiaus jūsų pačios vaikai?
– Vyriausiam šiemet bus 14, o mažiausiai dukrai – keturi. Aš pati šiek tiek dirbu vienoje Kauno mokykloje, taip pat „Stuboje“.
– Daiva, jūs esate miesto ar kaimo žmogus?
– Gal tarpinis. Kažkas iš mano pažįstamų yra pasakęs: tu dėl savo gyvenimo būdo turėtum gyventi prie greitkelio. Man smagu nuvažiuoti į miestą, patinka žmonių šurmulys, bet taip pat man patinka ir grįžti ten, kur ramu. Tad gal aš esu tarpinis žmogus.
– Mes visi atėję iš to paties laikmečio, mokykloje skaitę tas pačias knygas, kurios, be kita ko, pasakojo ir apie kaimo moters dalią. Tačiau šiandien kaimo moteris nebėra Katrė iš Žemaitės „Marčios“. O kokia ji?
– Laisva, savarankiška. Ir kartu moteris yra šeimos židinio kurstytoja ir sergėtoja. Kaimo moteris yra labai sąmoninga. Kalbu apie moteris, kurias pažįstu, kurias matau savo aplinkoje.
– Dailus kūnas, prabangus vakarėlis, nuotrauka žurnale, puošni suknelė ir dizainerio rankinė. Tokias moteris matome interneto portaluose, žurnaluose. O kaip moteriškumą suprantate jūs?
Moteriškumas yra tai, kaip tu elgiesi, kaip tu augini vaikus, kaip žiūri į pasaulį, ką tu skaitai, ką tu veiki
– Man moteriškumas yra visų pirma žmogaus vidus, tai – vidinė ramybė, sugebėjimas rasti tinkamą žodį. Moteriškumas yra tai, kaip tu elgiesi, kaip tu augini vaikus, kaip žiūri į pasaulį, ką tu skaitai, ką tu veiki. Moteriškumas, kaip ir vyriškumas, nėra išorė.
– Auginti keturis vaikus – iššūkis?
– Ne. Pati esu kilusi iš trijų vaikų šeimos. Mes savo šeimoje neskaičiavome, kiek vaikų turėti. Ne tėvai pasirenka vaiką, vaikas pasirenka tėvus ir ateina ten, kur jam reikia. Ir tu negali jam užtrenkti durų.
– Daiva, kokie yra skirtumai gyvenant kaime ir mieste? Gal net – atskirtis?
– Miestas ir kaimas turi daugiau skirtumų tada, kai tarp jų yra 50–100 kilometrų atstumas. Nuo Zapyškio Kaunas pasiekiamas ranka, čia daugiau – tarsi miegamasis rajonas. Nemažai žmonių važiuoja į Kauną dirbti, grįžta čia vakare. Didelio skirtumo tarp miesto ir kaimo nėra. Tie, kurie nori komforto, nuosavos erdvės – renkasi gyventi užmiestyje. Gal tai labiau juntama per vaikus, kai tu esi apribotas rinkdamasis mokyklą.
Pavyzdžiui, mokykliniai autobusiukai veža iki artimiausios mokyklos, o jei gyveni čia ir nori, kad vaikai mokyklą lankytų Kaune, tai yra jau tavo rūpestis. Gyvenant užmiestyje yra kitas laiko planavimas. Kai jūs atvažiavot, paklausėt manęs, ar čia yra bankomatas. Nėra. Bet kai žinai, kad tu savame kaime neturi bankomato, tai reiškia, kad grynaisiais pinigais turi pasirūpinti būdamas mieste.
– Dar vienas reiškinys, kuris neretai minimas kalbant apie kaimą, socialinės rizikos šeimos, kurių neva kaime yra daugiau.
– Galvoju, kad tai netiesa. Tik ten, kur yra mažiau gyventojų, jie labiau matosi. Čia gyvenantys žmonės yra sąžiningesni, gerbiantys save ir kitus. Kai tu esi mažoje bendruomenėje – esi labiau matomas, o mieste gali pasislėpti. Juk ten kaimynas kaimyno nepažįsta. Pati gyvenau ir žinau. Kai išsikraustėme, nelabai kas mūsų pasigedo. Kada gyveni kaime, yra visai kitas santykis su kaimynais, pažįsti juos visus, kai kaimynas išvažiuoja, jautiesi atsakingas ir už savo, ir už kito kiemą. Ir tokių žmonių, kuriais tu pasitiki, čia yra daugiau. Taip, yra vienetinės problemos, jos ryškios, bet jos nėra masinės.
– Sakote, kad kai gyveni kaime – esi labiau matomas. Ar nėra to matomumo per daug, ar jis nevargina? Kai esi visiems tarsi ant delno – juk net su vyru, niekam nematant, susipykti sunkiau. Ir suklysti negali, nes ką žmonės pasakys?
– Kodėl? Viską gali. Negali to, kas yra amoralu. Gali susipykti ir paskui gražiai susitaikyt. Galbūt aš esu liberalesnė, tad man tai netrukdo. Provincijoje gyvena daug blaivaus mąstymo inteligentiškų žmonių. Nėra to požiūrio – ką kaimynas pasakys.
– Jūs pati įsijungėte į „Kaunas 2022“ iniciatyvas. Kodėl jus tai sudomino?
– Buvo kvietimas prisijungti prie bendruomenių platformos „Fluxus Labas“. Nuėjau iš smalsumo. Pavažinėjau į užsiėmimus, man labai patiko komanda, man suskambo jų požiūris. Aš manau lygiai taip pat, kad iniciatyvos turi ateiti iš apačios ir pirmoje vietoje yra ne institucija, o žmogus.
– Kaunas ir Kauno rajonas 2022 metais taps Europos kultūros sostine. Ko tikitės iš šių metų, jei kalbėtume apie visą miestą ir rajoną, bet apie Zapyškį?
– Kokybiškų kultūrinių renginių. Ne tik atvykstančių profesionalių kolektyvų, tačiau ir to, kad pats žmogus prie kultūros galėtų prisiliesti. Kad darytų, siūlytų iniciatyvas. Kultūra nėra tik menas, ir kasdienė veikla gali būti meniška. Net buityje. Žinoma, noriu ir to, kad čia būtų kokybiškų profesionalaus meno renginių. Tai svarbu. Rodos, Niujorko meras yra pasakęs, kad miestas gyvas tol, kol jame dirba menininkai. Menininkai išeina – miestas žlunga.
– Dar viena klišė: kaimui nereikia meno, jam reikia popkultūros, kuri tėra paviršius.
– Reikia ir paprastų dalykų. Tai nėra paviršius. Nesusisluoksniuoja kitaip. Kad atsirastų viršus – turi būti apačia, ir dar žemiau. Ir kol nenusikrapštysi paviršiaus, nepasieksi to „žemiau“. Manau, kad viskas yra gerai. Jei žmogus, pavargęs po darbo, ateina pasiklausyti popmuzikos, kodėl ne? Bet kultūros centruose vyksta ir kokybiškų renginių.
Pavyzdžiui, Ežerėlio kultūros centre buvo Druskininkų gidų improvizacinis spektaklis apie Čiurlionio biografiją. Nuostabus, labai stiprus spektaklis.
Galbūt tie kokybiški renginiai tiesiog paskęsta bendrame sraute, juolab kad nemažai žmonių juos lanko Kaune.
O gal jiems reikia ieškoti kitų formų? Pamenu, buvo „Skylės“ koncertas Lekėčių miškuose. Visai kitas skambesys nei salėje. Arba – kinas po atviru dangumi. Kai bus baigta renovuoti Zapyškio bažnyčia, ji, tikiuosi, bus gerų renginių vieta.
Beje, į didžiąsias miestų arenas važiuoja rusiškos estrados žvaigždės, ir būna pilnos salės. Juk ten eina miestų gyventojai.
– Jei galėtumėte į Zapyškį atsivežti vieną atlikėją ar vieną grupę, kurio koncertas jums pačiai būtų dovana, kas tai būtų?
– Yriuma. Pianistas iš Pietų Korėjos.
