Kauną dar nematytomis spalvomis nupiešusį festivalį surengė naktinis klubas „Lizdas“ su Kauno jaunimu, o „Audra“ tapo svarbiu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vasaros renginių akcentu.
Kauno gatvėse net penkias dienas – nuo birželio 29-osios iki liepos 3-iosios – vyko teatro performansai, parodos bei tokių atlikėjų kaip Tommy Cash ar Helena Hauff pasirodymai.
Austėja Jociūtė, Nojus Gipas, Augustė Dubauskaitė, Austėja Lazarevičiūtė, Greta Vainauskaitė, Vaiva Marija Bružaitė, Martynas Žabas – jaunieji festivalio kuratoriai, prie jo organizavimo prisidėję ne tik savo darbu, tačiau ir kūrybiniais sumanymais. 15min pokalbis su dviem iš jų – Greta Vainauskaite ir Austėja Jociūte.
– Kaip patekote į „Audros“ festivalį, už ką buvote atsakingos?
Greta: Gyvendama užsienyje aktyviai domėjausi gimtojo Kauno kultūriniu gyvenimu, sekiau meno ir kultūros įstaigų veiklą socialiniuose tinkluose, dažnai apsilankydavau ir jų internetinėse svetainėse. Taip pamačiau „Kaunas 2022“ atvirą kvietimą jauniesiems kuratoriams. Taigi, nieko nelaukdama aplikavau ir jau netrukus su komanda dirbome kurdami festivalį „Per_kūnija“, o paskui – ir „Audra“.
„Audroje“ buvau atsakinga už bendradarbiavimą su Kauno menininkų namais. Kartu organizavome ekskursijas bei dirbtuves jauniesiems menininkams, audioparodas „Audros“ lankytojams. Taip pat kuravau „Kadrų kadro“ rengiamas fotografijos dirbtuves bei parodą, kurią galima buvo aplankyti „CoffeInn“ kavinėje senamiestyje bei Kauno viešojoje bibliotekoje. Greta to buvau atsakinga už santakoje vykusias veiklas festivalio uždarymo dieną.
Austėja: Jaunimo jaunimui festivalis „Kaunas 2022“ planuose buvo jau nuo pat programos pasiruošimo etapų. Iki „Audros“ judėjome po truputį, nuo 2017 metų, kai prasidėjo kasmetinė jaunimo programa „Kauno iššūkis“.
Baigiau šią programą 2018 metų pavasarį, tad dar mokyklos suole kartu su savo komanda kūrėme kultūrinius projektus, juos auginome – kad geriausieji pasirodytų 2022-ųju metų festivalyje.
Iš tiesų tada dar nesitikėjau, kad po kelių metų tapsiu ne tik vieno iš renginių organizatore, bet ir viso festivalio kuratore. 2020 metais sulaukiau pasiūlymo dalyvauti jaunųjų kuratorių mokymuose. Po jų mane atrinko į vieną iš bendrakūrystės festivalio „Per_kūnija“ kuratorių komandų. Jis buvo kaip pasiruošimas ir jėgų išbandymas prieš „Audrą“. Daug išmokome, supratome, kas veikia, kas – ne.
Kuravau jaunimo projektus, t. y. veiklas, vykusias dienomis ir buvau atsakinga už tai, kad „Kauno iššūkį“ baigusio jaunimo organizuojami renginiai atitiktų festivalio tematines linijas, būtų iškomunikuoti ir panašiai. O svarbiausia – kad komandos tobulėtų.
Pati daugiau prisiliečiau prie „NFThon Kaunas“ hakatono ir parodos „NFThon: Ateitis“ bei „PDF 2022: Urboo x Kylok“ organizavimo, nes buvau šių projektų komandos dalis. Darbų amplitudė buvo įvairi – rūpinausi nuo erdvės paieškų iki renginių komunikacijos.
– Kaip sekėsi ir kokios buvo patirtys, nuotykiai, prisiminimai?
Greta: Praėjus intensyviai „Audrai“ liko ramūs ir šilti prisiminimai apie komandą, su kuria kartu kūrėme festivalį – tyrėme auditoriją, gryninome idėją bei tematines linijas, organizavome renginius ir parodas, pildėme excelio lenteles, skaičiavome biudžetą. Dabar smagu džiaugtis per dvejus metus pasiektais rezultatais ir kad „Audra“ iš idėjos tapo sėkmingu tarptautiniu bei moderniu festivaliu.
Austėja: Buvo visko! Kad penkių dienų festivalis įvyktų, daug dirbome visus metus. Atrodo, kad per juos gavau tiek patirties, kiek sunkiai būčiau surinkusi per visus studijų ir pirmuosius darbo metus.
Žinoma, buvo ir nuolatinis stresas, nes pirmą kartą organizavome tokio dydžio renginį ir vis atrodydavo, kad naujas užduotis jau turėjome būti padarę vakar. Bet tarp nerimo akimirkų netrūko daug juoko, džiaugsmo. Daugiausia visko buvo per patį festivalį, kada pasimato, kaip tiek ilgai organizuoti veiksmai bene savaime įsigyvendina, o kuratoriams telieka mėgautis.
Manau, kad linksmiausias prisiminimas buvo gatvės muzikos renginyje-konkurse „PDF 2022: Urboo x Kylok“, kuris vyko „Akropolio“ automobilių stovėjimo aikštelėje. Šio renginio idėja – pradedančiuosius gatvės muzikos atlikėjus kviesti pasirodyti ant scenos, atlikti pusę dainos ir gauti galimybę varžytis dėl piniginio prizo.
Labai bijojome, kad karštis atbaidys klausytojus, kad labai girdėsis pravažiuojančių mašinų garsai ar lubos bus per žemos, o scenos visai nesimatys. Tačiau renginys pavyko taip puikiai, kad stovėjimo aikštelė nuo ritmingo šokinėjimo pati kilnojosi. Žinojome, kad taip bus dėl aikštelės struktūros, tačiau nesitikėjome, kad jausimės kaip ant batuto!
Prisimenu, kaip teko laikyti ant scenos stovėjusį LED ekraną, kuris ritmingai judėjo kartu su muzikos ir šokėjų judesiais. Buvo ir baisu, ir labai gera, nes jautėsi neįtikėtinai gera renginio energija. Dar prisimenu, kad tai buvo mažiausiai miego valandų turėjusi savaitė mano gyvenime – naktimis statėme parodą „NFthon: Ateitis“, dienomis reikėjo lankyti kuruojamus renginius, užtikrinti saugumą, daug bendrauti.
– Šiuolaikinio miesto festivalis Kaune buvo organizuojamas pirmą kartą. Kuo jis jums pasirodė įdomus?
Austėja: Šis festivalis unikalus tuo, kad jis neturi apibrėžtų ribų. Visi, išėję į miestą, tapo festivalio dalyviais, renginiai vyko unikaliose ir atvirose Kauno erdvėse, o vakare visi susiburdavo vienoje šokių erdvėje.
Per festivalio dienas labai pasijuto, kad miestas įgavo kitokį pulsą, kitokį gyvenimo tempą. Rytais – kelionė miegoti, popiet – kūrybiniai, edukaciniai renginiai, spektakliai, ekskursijos, o trumpos naktys – ilgiems šokių maratonams.
Įdomios ir išskirtinės buvo festivalio temos – komunikacija neverbaliniais būdais, emocinė gerovė, identitetas bei tvarumas. Didžiulis dėmesys buvo skirtas ir bendrakūrybai, todėl lankytoją pasitiko ne tik koncertai, bet ir meno, gongų terapijos, įvairios parodos.
Greta: Mano nuomone, „Audra“ išsiskyrė savo masteliu. Jis tęsėsi penkias dienas, savo energija užpildė visą Kauno centrą, o dalyviams pasiūlė itin platų veiklų sąrašą. Jame – ekskursijos, konkursai, parodos, koncertai, vakarėliai ir daug kitų veiklų. Jame pagal savo pomėgius dalyvauti galėjo visi miesto gyventojai ir svečiai.
– Kokios emocijos buvo jam pasibaigus?
Greta: Nežinojau, ką daryti su visomis laisvomis valandomis. Ruošiantis festivaliui visi kuratoriai susikoncentravome į darbus, taigi pasibaigus jam užplūdo visi galimi jausmai. Buvo džiugu dėl festivalio sėkmės, dėl teigiamų atsiliepimų iš dalyvių, o kartu buvo liūdna, nes supratome, jog taip ilgai lauktas festivalis praėjo, net nespėjome susivokti. Palengvėjo dėl to, kad viskas pavyko kaip galėjo geriausiai, nebėra dėl ko jaudintis. O paskutinis jausmas – nuovargis.
Austėja: Buvau visiškai maksimaliai išsekusi (juokiasi). Visai nesuvokiau, kad jau baigėsi tai, dėl ko gyvenau. Mintys ir kūnas norėjo toliau tęsti darbus, nors jau buvo galima po truputėlį atsipalaiduoti.
Dabar žvelgdama atgal suprantu, kad esu labai dėkinga „Kaunas 2022“ komandai už tai, kad pasitikėjo jaunimu, leido mums planuoti, kurti, eksperimentuoti ir – svarbiausia – leido klysti. Manau, tai buvo geriausia mokykla, kokią tik galėjau gauti.
Man 22 metai, o aš, neturėdama ilgametės patirties kartu su jaunimo komanda suorganizavau vieną didžiausių Europos kultūros sostinės renginių! Išties, nors buvau labai pavargusi, bet padėkos emocija išlikusi labiausiai. Labai noriu perimti supergalias taip pasitikėti ir įkvėpti savo aplinką kūrybai, kaip tai padarė „Kaunas 2022“ komanda.
– Kas jums pačioms „Audroje“ labiausiai patiko?
Austėja: Kadangi visą laiką festivalio metu buvau užsiėmusi – jo paties nelabai ir mačiau. Todėl man labiausiai jame patiko matyti puikiai susidirbusią komandą ir jausti festivalio lankytojų energijas, kuriomis jie užpildė miesto erdves. Pamenu, kai trumpam užsukusi į „Kauno iššūkio“ komandos „Komoda“ madų šou „Rezidencija“, apsiverkiau – taip gera buvo matyti daug susidomėjusių žmonių ir pajusti tokį sklandų renginį.
Greta: Labiausiai vertinau bendrakūrybos aspektą – festivalyje dalyvių buvo daugiau, nei žiūrovų. Taip nutiko dėl kuratorių išsikelto tikslo – sukurti įtraukias veiklas, transformuojančias žiūrovus į dalyvius. Šį sumanymą pavyko įgyvendinti, o Kauno gyventojai ir miesto svečių sukurti kadrai, skaitmeninis menas, tapybos darbai ir dar daug visko buvo eksponuojami parodose visame Kauno centre.
– Jūsų nuomone, kodėl tokių festivalių miestui reikia?
Greta: „Audrą“ sukūrė jauni, kultūra besidomintys žmonės kartu su šio lauko profesionalais. Tikiuosi, kad šiuo pavyzdžiu įkvėpėme jaunimą aktyviai prisidėti prie kultūros kūrimo proceso ir tapti jos dalimi, ne vien pasyviais stebėtojais.
Austėja: Norėčiau sakyti, kad tokių festivalių, kaip „Audra“, miestui reikia todėl, kad tada jis tampa gyvas. Bet šiais metais supratau, kad jis ir taip jau yra gyvas. Todėl tokių festivalių reikia tam, kad miesto energijos keistųsi, kad jis išliktų įdomus pats sau. Kad gebėtų budinti įvairias miesto auditorijas, jas traukti mokytis, pažinti miestą naujai ir su juo susibendrauti.
Šis festivalis tą ir daro – kviečia kartu kurti. Manau, kad tai geriausias būdas įgalinti miestiečius kurti savo miestui ir suvokti, kad mes visi esame už jį atsakingi, kad jis bus gražus tada, kai visi prie to šiek tiek prisidėsime – kartais šėlsime, kartais ramiai klausysimės istorijų, o kartais kursime ir keliausime.
