Gėdos architektūra: ar Kauno centre stovintys medinukai numirs sava mirtimi?

Spalio mėnesį Kaune bus pristatytas savotiškas gėdos žemėlapis, tapsiantis dar vienos ekskursijos po miesto centrą kryptimi. Šia iniciatyva siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į medinių namų situaciją centrinėje miesto dalyje ir pakviesti diskusijai apie paveldą Kaune.
Mediniai namai Kaune
Mediniai namai Kaune / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Tai – tęstinis Kauno architektūros festivalio (KAFe 2019) projektas, prieš kelis mėnesius prasidėjęs Kaune, vėliau persikėlęs į Materą Italijoje ir spalį vėl sugrįžtantis į Kauną.

Pasak Tautvydo Urbelio, KAFe 2019 paveldo programos kuratoriaus, viena iš paveldo programos dalių – bendradarbiavimas su Materos mieste įkurta iniciatyva „Architecture of Shame“, skirta nagrinėti architektūros ir gėdos ryšį. Pirmoji programos dalis – dirbtuvės-diskusija „Mediniai centre [NE]reikalingi“ įvyko birželio mėnesį Kauno menininkų namuose.

Antrasis bendradarbiavimo etapas – Materos mieste liepos mėnesį, kur visą savaitę vyko renginys „Birthday of Shame!“, KAFe 2019 dalyvavo tarptautinėje parodoje, kurioje pristatė dirbtuvių ekspoziciją „Wooden Houses [UN]necessary in the Centre“, parengtą Kaune vykusių dirbtuvių pagrindu.

Kas yra gėdos architektūra, koks jos santykis su miestu? Koks mūsų regėjimo laukas? Pagaliau – kodėl kaip gėdos objektas pasirinkti būtent Kauno centre esantys medinukai? Apie tai – 15min KULTŪRA pokalbis su KAFe 2019 paveldo platformos kuratoriumi Tautvydu Urbeliu ir architekte Rasa Chmieliauskaite.

– Kodėl kaip gėda pasirinkta medinė Kauno architektūra, nes gėdos kalbant apie architektūrą, matyt, yra ir daugiau. Tie patys apleisti pastatai, merdinčios žydų sinagogos.

R.Chmieliauskaitė: Kai pradėjome kalbėti šia tema, buvo įvairių svarstymų. Bet atsigręžėme į medinukus. Galbūt jie nėra tie, dėl kurių labai atvirai gali sakyti, kad gėda. Ne. Bet supratome ir pagalvojome, kad mediniai pastatai miesto centre yra nykstantys. Tai – tarsi jų paskutinės sekundės, kai jie dar yra.

Kiekvienais metais mes juos prarandame, jie dingsta nepastebėti, ir niekas apie juos nekalba. Ir tada kyla klausimas: apie ką mes paprastai nekalbame? Apie tai, apie ką kalbėti gėda.

Galbūt tie medinukai yra nesuvokta gėda? Jei ne, tai kodėl mes apie juos nekalbame, nesirūpiname, neprižiūrime? Apskritai nekabame, ką su jais daryti ir kokią vietą mieste jie užima.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rasa Chmieliauskaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rasa Chmieliauskaitė

Labai gerai, kad įvairovės miesto centre yra, nes būtent ji kelia kultūrinę, pridėtinę vertę. Galima prisiminti ir modernizmo architektūrą, kuri dar visai neseniai irgi buvo tokia, apie kurią nekalbama. Nebent tik tarp profesionalų, kurie matė, kad tai neatrastas perlas. Pastatai buvo apleisti, tarsi neverti investicijų.

Bet per kelis metus viskas pasikeitė, ir modernizmo architektūra tapo tarsi popkultūros ženklu – lengvai atpažįstama, identifikuojama su Kaunu, su pridėtine verte ne tik kultūriniam, bet ir ekonominiam, socialiniam laukui.

Centre esantys medinukai dabar yra toje panašioje situacijoje, kurioje ne taip seniai buvo tarpukario architektūra. Nepastebimi, po truputį byrantys, kuriems – kaip neprižiūrėtiems senukams – leidžiama ramiai numirti.

Medinė architektūra iš technologinės pusės yra daug jautresnė, ir pastatų negali palikti šimtmečiui visiškai neprižiūrėtų tikintis, kad paskui užteks tik padažyti.

T.Urbelis: Tapo įdomu per dirbtuves išsiaiškinti apie gėdos architektūroje sampratą.

Buvo dvi gėdos sampratos, kalbant apie medinę architektūrą. Pirmoji gėda, kad jie yra apleisti, neprižiūrėti ir nykstantys, antroji – kad jie vis dar yra miesto centre. Kad čia stovi suklerę mediniai namai ir kodėl jų nenugriovus ir nepastačius kažko naujo, modernaus, naudingesnio.

– Eidama į pokalbį su jumis atsitiktinai Kauno naujamiestyje pamačiau naują, jau iškilusį modernų pasatą, kuris labai primena kelto Talinas – Helsinkis kopiją.

T.Urbelis: Tokia nuomonė yra pakankamai stipri – tarsi tokie pastatai ir turėtų iškilti. Ypatingai iš vystytojų, investuotojų pusės. Jiems tai atrodo teisingas kelias. Ir būtent todėl dirbtuvėse tos dvi gėdos sampratos labai išsiskyrė.

R.Chmieliauskaitė: Tylėjimas ir laukimas tokiais atvejais naudingas tiems, kuris nori drastiškų pokyčių ir panašių dalykų. Laukimas, kol seni pastatai numirs sava mirtimi.

– Juolab, kad ir vieta investuotojams patraukli.

R.Chmieliauskaitė: Beprotiškai patraukli. Tas žemės lopinėlis, ant kurio pastatytas vieno ar dviejų aukštų medinukas, turi potencialą tapti daugiaaukščiu ofisiniu pastatu.

Bet medinės architektūros istorinis sluoksnis sustiprina ją. Ji įdomi tuo, kad nėra vienadienės mados, greitos architektūros produktas. Gal istorinis turinys gali būti stipresnis ir ekonomiškai svaresnis, nei daugiaaukštis pastatas, kuris yra ofisinis ir negeneruoja kultūrinės vertės?

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Tautvydas Urbelis
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Tautvydas Urbelis

– Antra vertus, aukšti ir modernūs pastatai mums gal vis tebėra geresnio gyvenimo sinonimas? Jausmo, kad vakarėjame?

R.Chmieliauskaitė: Per ilgai vakarėjame. Prisiminkime 1990-ųjų Vilnių. Jis visas sprogo daugiaaukščiais ir kitais pastatais. Buvo beprotiškais noras tapti Europos miestu. Ten yra dangoraižių, stiklinių pastatų.

Kaunas tuo tarpu to neturėjo, nes visų pirma, nebuvo pinigų, nebuvo investicijų. Mes, architektai, tada tarpusavyje juokaudavome: kaip gerai, kad tai neįvyko Kaune, nes taip yra šansas išvengti klaidų, kurias padarė sostinė.

Kaunas gali vystyti miestą kaip šiuolaikinį, dabartinį Europos miestą, kuris supranta savo vertę, turi kultūrinius sluoksnius. Yra šansas tai prižiūrėti, stiprinti, išnaudoti. Tai yra geriau, nei vaikytis laikinų madų.

Galima palyginti su Estija, kur medinės architektūros suvokimas yra pasikeitęs, yra nubėgęs į priekį. O juk anksčiau buvo ta pati situacija, kaip pas mus.

Mediniai pastatai, ypač Taline, buvo apleisti, niekas nenorėjo ten gyventi. Buvo pradėtas nedidelis projektas, susijęs su durų atnaujinimu.

Specialistai padėjo žmonėms, paaiškino, kaip tą padaryti, buvo supaprastinta tvarka. Taip žmonės ėmė atsinaujinti savo medines duris. Tai – išmušto lango principu veikiantis dalykas. Kaimynas susitvarkė, ir po jo ėmė tvarkytis kiti. Apskritai Estijoje buvo supaprastinta tvarka norint atnaujinti medinius pastatus.

– Kai einam gatve, savo regėjimo lauke daug ko nematom, atrodo, kad viskas taip pat. Tačiau kai staiga viena ar kita vieta tampa statybviete, tarsi bandai prisiminti, kas čia buvo. Architektų regėjimo laukas, matyt, yra kitoks?

T.Urbelis: Kai pradėjome kalbėti apie medinę architektūrą, aš pats nebuvau tiesiogiai su ja susijęs. Tarsi žinojau, kad medinukų yra daug – taip, kaip tą žino ir daugelis žmonių. Bet kokia jų istorija, kokia dabartis, kokia ateitis? Juk jie tiesiog išnyksta.

Nors mano paties regos lauke jie buvo, bet buvo nematomi. Kamufliažiniai.

Ir ta yra mūsų tikslas: praplėsti tą regos lauką, įtraukti naujus objektus, parodyti, kas viskas gerai ir su aukštais pastatais. Mes nesame prieš juos, nesame prieš inovacijas ar miesto vystymąsi. Tačiau norime kalbėti apie miesto įvairovę ir apie tai, kad ne viskas yra pamatuota, ne viskas turėtų paklausti tiesioginio pelno taisyklėms.

Miestui mediniai pastatai yra, kuri yra sunkiau apčiuopiama, bet svarbi kalbant apie įvairovę, galimybę skirtingiems žmonėms rasti savo vietą, savo nišą per architektūrą, per čia esančius pastatus. Ir nebūti išstumtiems į pakraščius.

R.Chmieliauskaitė: Taip, žmonės dažnai vertina tik kontrasto principu. Labai svarbus momentas tai, kad projekto žinutė nebuvo pasakyti, kad čia yra gėda arba kad žūtbūt reikia visiems saugoti, uždrausti, uždaryti. Tai buvo labiau provokacija.

Paprašėm pažiūrėti, kad jie – medinukai – yra čia, dar yra laiko pasikalbėti, pagalvoti.

Turbūt svarbiausias dalykas, ką mes galime padaryti ir kaip galime padėti išlaikyti savo kultūrinio miesto įvairovę – kalbėti apie medinės architektūros turinį. Koks jis turėtų būti, atsirasti, nes turinio klausimas yra svarbiausias dalykas, kas padeda išsilaikyti architektūrai.

Mes taip pat puikiai suprantame, kad ekonominiai faktoriai yra labai stiprūs ir labai veikia. Tai yra natūralu.

– Koks jų turinys yra dabar? Juk šie namai turi šeimininkus ir dabar jų privati erdvė tampa ne tik viešos diskusijos Lietuvoje, tačiau ir Europoje objektu?

T.Urbelis: Labiausiai pasiseka tiems, kuriuose įsikuria įmonės. Tokių pavyzdžių, su geru turiniu, yra. Kalbat apie gyventojus, buvo ir teigiamų, ir priešingų reakcijų. Žmonės nori išlaikyti savo privatumą. Gera praktika, kai mediniai namai susiranda šeimininkus, kurie išnaudoja potencialią tapti traukos objektu. Tai visoje Europoje unikalūs namai, kurių sparčiai mažėja.

Taip, paradoksali situacija. Žmogus gyvena, o ta gyvenamoji erdvė tampa vos ne traukos objektu, muziejumi po atviru dangumi.

– Antra vertus, galbūt tokios dirbtuvės, ne tik Lietuvos, tačiau ir užsienio architektų žvilgsnis priverčia medinuko savininką į jį pažvelgti naujai?

R.Chmieliauskaitė: Tai veikia tikrai: kai tau pasako specialistas, kad namas yra unikalus ir išskirtinis. Nes kai gyveni savo kieme, galvoji apie buitinius rūpesčius, į architektūrą tiesiog neatkreipi dėmesio.

Svarbu yra ne barimas, ne baudos, o dėmesys, ir jei dar jis yra iš užsienio. Tai užkrečia. Kitas momentas – žmonėms labai trūksta žinių, paprastų dalykų, ką su jais daryti, kaip elgtis.

– Kauno medinė architektūra buvo pristatyta ir Materoje, kartu su kitų šalių gėdos architektūra. Kaip atrodė Kauno medinukai kalbant apie gėdą kitų šalių kontekste? Gėdų, matyt, turi visi?

R.Chmieliauskaitė: Visi savų.

T.Urbelis: Materoje buvo šio projekto finišas, savaitę trukęs gėdos gimtadienis. Tuo tarpu mes spalio mėnesį Kaune darysime jau šio projekto apibendrinimą.

Iš Kauno į Materą buvo buvo nuvežta ekspozicija, kurią sudarė kelios dalys: išleistas dirbtuvių pagrindu paruoštas bukletas, vaizdo medžiaga, pristatyta žmonių apklausa apie jų santykį su mediniais pastatais ir gėda. Kita dalis – nuotraukos, daugiausiai iš dirbtuvių, rekomendacijos medinių Kauno pastatų. Taip pat skiautiniai, kurie labai sudomino mūsų partnerius iš Italijos. Tai kitokia architektūros interpretacija, skiautinių materialumas, medžiagiškumas tapo alternatyva dokumentiniams ir formaliems tyrimams.

R.Chmieliauskaitė: Lankstinuką, kuris buvo išleistas su tekstais, dokumentais, refleksijomis, bus galima pavaryti visiems, jis bus paskelbtas viešai.

T.Urbelis: Paroda buvo struktūrizuota, suskirstyta temomis, o ne konkrečiais miestais ar dalyviais. Ir buvo labai įvairių gėdos interpretacijų. Tai buvo ir mediniai pasatai, įvairios sienos, žyminčios valstybių ribas arba miestus, urbanistinės dykvietės, neišnaudoti plotai miestų paribiuose arba jų centruose, žinoma, ir apleisti pastatai, taip pat nauji pastatai, kurie niekaip neįsikomponavo į tą miestų audinį.

– Koks ir kada bus trečiasis šio projekto etapas?

T.Urbelis: Spalio 12 dieną Kaune. Vyks pristatymas, diskusija ir vakarinė ekskursija centrinėje miesto dalyje.

R.Chmieliauskaitė: Sudarėme medinių pasatų centre žemėlapį, maršrutą. Tai savotiškas gėdos žemėlapis. Siūlysime ekskursijas po Kauno centre esančius medinukus, ir, naudodamiesi šiuo žemėlapiu, žmonės galės aplankyti ir kitu žvilgsniu pamatyti medinius pastatus. Tai bus dar vienas naujas maršrutas po Kauną.

Norime, kad atsirastų poreikis žinoti apie savo miestą, žinoti daugiau ir kitaip. Siūlysime tradicinį maršrutą po medinukus, kuriuos mes matome nuolatos. Matome, tačiau nepastebime jų, kol jų vietoje neatsiranda statybinė tvora.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis