Kristina yra Gruzijoje gimusios ir užaugusios Luizos, kuri į Lietuvą atvyko iš meilės, ir lietuvio Vytauto dukra. Gruzijos skonio ir meno namai gimė iš meilės tėvams, seneliams ir, žinoma, maistui.
Maistas neatsiejamas nuo šalies kultūros
„Gruzijos skonio ir meno namai atsirado kaip mano tėvų gražios istorijos pratęsimas. Aš su tuo užaugau, su tuo gyvenau ir tai tapo mano dalimi. Nuo vaikystės sukiojausi virtuvėje, tai buvo mano karalystė“, – sakė K.Baranauskaitė, šeimos tradicijas perduodanti ir savo vaikams.
Tiesa, pradžioje Kristina norėjo kurti tik Gruzijos meno namus, tačiau idėją apie maistą – kaip apie šios šalies kultūros dalį – jai pasiūlė draugai, žinodami, jog moteris žino daugybę šios šalies receptų. Be to, pažintis su svetingosios Gruzijos kultūra nėra įmanoma be maisto, o pati Kristina meistriškai gamina gruziniškus patiekalus.
Savo įkurtoje erdvėje moteris taip pat rengia parodas, gruziniškų patiekalų gaminimo pamokas, kino, poezijos vakarus, teminius vakarus, kurie skirti prisilietimui prie magiškosios Gruzijos – šalies, kurią jau ne pirmus metus atranda vis daugiau lietuvių.
Šie susitikimai taip pat skatina ir bendravimą, o į Kristinos erdvę įžengę nepažįstami žmonės per kelias valandas tampa tarsi pažįstami.
Pasak Kristinos, maistas Gruzijos kultūroje atlieka ypatingą vaidmenį – jis skatina bendrumą, bendravimą, buvimą kartu ir dalinimąsi.
Kristina sako, kad žodis „mama“ jai asocijuojasi ir su gardžiais pietumis, nes mama nuolat gamindavo.
„Aš užaugau su gruzinų virtuve, ji buvo manyje, užaugau su požiūriu į valgį, maisto produktus, į tai, kaip gaminti ir kaip patiekti.
Taip, tam šiek tiek įtakos darė ir lietuviška virtuvė, bet mamos dvasinis ir materialinis bagažas, su kuriuo ji atvyko, liko. Jei ne mama, ne seneliai – viso to nebūtų.
Kai vyksta mokymai, manęs klausia: kodėl? Nes aš taip išmokyta. Taip išmokyta elgtis su mėsa, taip ją pjaustyti. Nesu baigusi jokių elitinių mokyklų, bet įgūdžiai, kuriuos esu gavusi iš mamos, senelės, tetos, yra išskirtiniai, atėję iš labai tolimos praeities. Tai – ir tie patys receptai, požiūris. Labai džiugu, kad galiu tuo dalintis“, – kalbėjo K.Baranauskaitė.
Savo gaminamą patiekalą visų pirma reikia jausti. To Kristiną išmokė dar jos senelė. Ji Kristinai sakydavo, kad bėgant laikui ateis pajautimas – tarsi šeštasis jausmas.
Valgis yra būdas būti kartu
Kalbat apie gruzinų maistą, būtina kalbėti ir apie žmonių bendrystę, šeimos ryšį, buvimą kartu.
„Gruzinai yra tauta, kuriems valgis yra būdas būti kartu. Jis yra ne fiziologija, o energija. Jie valgo ne bėgdami, ne kalbėdami telefonu, o turi atsisėsti ir pavalgyti. Šioje šalyje yra labai aukšta valgymo kultūra. Ir dar tai, ką jie valgo, turi būti skanu. Kaip jie suvokia maistą, kaip jį gamina – tai išties yra unikalu“, – kalbėjo kaunietė.
Jie valgo ne bėgdami, ne kalbėdami telefonu, o turi atsisėsti ir pavalgyti.
Kada gruzinų paklausia, ar jie žino naujus virtuvės bei maisto gamybos vėjus ir madas, jie visada akcentuoja tradicijas – atsiranda naujos galimybės, naujos technologijos, tačiau pagrindiniai procesai šios šalies virtuvėje yra jų rankos, patirtis ir širdis.
Gruzinus, sako pašnekovė, galima pavadinti žmonėmis, kurie turi išskirtinius išlavintus receptorius, jie nuo mažumės jaučia produkto skonį ir žino, koks jis turi būti, kas yra geras patiekalas. Dar – jie maistui netaupo.
Gruzinų požiūrį į maistą puikiai iliustruoja Kristinos mamos papasakota istorija. Kai Gruzijoje moteris gulėjo ligoninėje, aplinka buvo apverktinos būklės, tačiau ligoninės maistas visada būdavo puikus.
Namuose svarbiausia virtuvės erdvė
Virtuvė pačios K.Baranauskaitės šeimos kasdienybėje taip pat yra pagrindinė erdvė, o susėsti prie didelio virtuvės stalo visiems kartu yra būtina.
Kristina pasakoja, kad visų pirma namuose šeima įrengė virtuvę, o jau tada – ir kitas erdves.
„Mano vyrui iš pradžių buvo keista, kad bent kartą per dieną mes turime visi atsisėsti prie stalo. O kaip ne? To reikia ne tik per šventes. Mes virtuvėje apskritai praleidžiame daug laiko.
Čia aptarinėjame filmus, knygas. Viskas vyksta virtuvėje, o kai daug bendrauji – vėliau nereikia psichologų tam, kad būtų galima išsikalbėti“, – pasakojo kaunietė.
Net riešutus geriau pirkti negliaudytus – jaukų vakarą juos prie stalo smagu gliaudyti ir valgyti visiems kartu.
Kristina juokauja, kad net riešutus geriau pirkti negliaudytus – jaukų šeimos vakarą juos prie stalo smagu gliaudyti ir valgyti visiems kartu.
Jei nėra nuotaikos – geriau negaminti
Tačiau svarbu ne tik sėdėjimas prie bendro stalo. Ne ką mažiau – ir gaminimas visiems kartu. Tai Gruzijoje taip pat įprasta, o maistas turi būti ruošiamas su gera emocija.
„Jei nėra nuotaikos, nėra jausmo, nėra širdies – nėra ir valgio. Sakoma, kad jei jūs blogai jaučiatės – geriau negaminti. Mes perkame, atsinešame, gaminame kartu, taip bendraujame. Valgis yra nuostabus priedas, tačiau visa ko esmė – bendravimas ir buvimas kartu“, – sakė Kristina, šias tiesas perduodanti ne tik savo vaikams, tačiau ir į Gruzijos skonio ir meno namus užsukantiems svečiams.
Dar viena detalė – gruzinai naudoja mažiau stalo įrankių nei europiečiai, o, pavyzdžiui, tradicinis jų patiekalas – chačapuri – valgomas rankomis. Net nedidelis duonos gabaliukas yra laužiamas perduodant iš rankų į rankas, taip sukuriant dalinimosi emociją.
Gruzinams svarbus ir stalas: maisto čia turi būti pateikta daug: „Yra nedaug porcijomis patiekalų, bet yra didelė užstalė su daug patiekalų“.
Tradiciniai gruzinų patiekalai yra chačapuri – duonelė, paplotėlis su varške, kuriame gali būti ir kitų ingredientų, taip pat gruziniški koldūnai chinkaliai. Jų, viešint Gruzijoje, paragauti yra būtina. Kaip ir pažinti šios šalies svetingumą.
Gruzinų bendruomenė nėra gausi
Kalbėdama apie gruzinų bendruomenę Lietuvoje, moteris sako, kad ji nėra didelė. Tai – dėl vienos paprastos priežasties.
„Gruzinai labai myli savo šalį. Žinoma, kiekviena tauta myli savo kraštą, bet taip, kaip myli gruzinai – nedaug kas. Iš jų reikėtų mokytis tokių jausmų. Jie labai ilgisi savo krašto, jie sunkiai jį palieka, todėl gruzinų bendruomenės yra labai mažos, lyginant su kitomis“, – kalbėjo K.Baranauskaitė.
Savo ilgesį Gruzijai, kuri, kaip ir Lietuva, yra jos tėvynė, išpažįsta ir pati: „Man trūksta nuoširdumo, atvirumo, tikrumo, nesumeluotų ir išgyventų akimirkų, jausmų, tikrų emocijų, šilumos. Dar vaisių ilgiuosi“, – juokėsi K.Baranauskaitė.
Man trūksta nuoširdumo, atvirumo, tikrumo, nesumeluotų ir išgyventų akimirkų.
Pasak K.Baranauskaitės, tai kraštas, kurį pamilsta beveik kiekvienas, bent kartą apsilankęs Gruzijoje. Čia žavi ne tik žmonių bendravimas ir jų svetingumas, tačiau ir įspūdinga gamta.
„Mano mamai pritapti Lietuvoje buvo sunkiau. O vaikai nuo pat mažumės auga būdami greta dviejų kultūrų, todėl tu tai priimi kaip normą. Man mama įskiepijo didžiulį ilgesį Gruzijai, nes ji pati ilgėjosi savo krašto“, – sakė kaunietė.
