Projekto kuratorius ir leidinio redaktorius – iš Kolumbijos likęs Hugo Herrera Tobonas, o projektas „Subjective atlas“ („Subjektyvus atlasas“) yra apie paprastus, kasdieninius dalykus, kurie rūpi čia gyvenantiems žmonėms.
Su įvairiomis kauniečių grupėmis dirbęs menininkas rinko pasakojimus, istorijas, prisiminimus, emocijas, daiktus, vaizdus, nuotraukas, žemėlapius, įvairias kitas detales, iš kurių sukurtas bendras ir subjektyvus Kauno tarpukario modernizmo atlasas, tapęs parodos apie Kauno modernizmo architektūrą dalimi.
Kauno modernizmas – ne tik praeities architektūra
Kaip 15min sakė Hugo Herrera Tobonas, „Subjektyvusis Kauno atlasas – šiuolaikinės modernizmo perspektyvos“ atsirado bendradarbiaujant su vietiniais kauniečiais, o COVID-19 situacija privertė kūrėjus ieškoti naujų bendradarbiavimo ir gamybos būdų bei metodų.
Pasak kuratoriaus, atvirame kvietime dalyvavo apie 40 žmonių, o 2020 metų pabaigoje vyko 4 nuotolinės dirbtuvės, po jų – individualūs susitikimai internetu. 2021 metų vasarą meninės rezidencijos metu pagaliau buvo surengti susitikimai Kaune. Atlaso kūrėjai – įvairaus amžiaus, specialybės, patirčių žmonės.
„Tyrinėdami kartu su kauniečiais galėjome kartu diskutuoti apie tokius aspektus kaip kultūrinis identitetas, emocinis prisirišimas, šiuolaikinės perspektyvos ir jų suvokimas apie Kauno modernistinį paveldą.
Siūloma metodika tapo atspirties tašku miestiečiams išreikšti savo nuomonę, emocinį prisirišimą prie miesto išvengiant primestų naratyvų. Skirtingai nuo vadinamųjų „objektyviųjų“ atlasų ir vadovų, subjektyvusis leidžia žmonėms išsakyti savo poziciją, atskleisti požiūrį. Jis pozityvus ar neigiamas, kritiškas ar ne?
Tai praturtina Kauno identiteto naratyvą ir leidžia įsiskverbti į daug jautresnį, delikatesnį ir realistiškesnį tikrovės atvaizdavimą. Taip pat išsiaiškinome, kad Kauno modernizmas yra ne tik praeities architektūrinis stilius: tai atsinaujinusi optimizmo dvasia, siekis naujo, erdvė kultūrinei produkcijai“, – kalbėjo menininkas.
Pasak jo, subjektyvusis Kauno atlasas siekia būti daugiau nei knyga: tai veikiau strategija ir įrankis, kviečiantis naujoms diskusijoms ir susimąstyti apie vietos tapatybės sociokultūrinį formavimąsi, suabejoti akivaizdžiu objektyvumu.
Projekto dalyviai į Kauno modernizmą gilinosi per architektūros, meno, dizaino, fotografijos temas, vieni – žavėjosi, kiti – ir kritikavo. Taip – per įvairovę – dalyviams ir kuratoriui pavyko atlasą sukurti pagal principą „iš apačios į viršų“.
„Daugybė dalyvių pasiūlytų atspirties taškų sukūrė tvirtą naratyvo ir vizualinio plano pagrindą, kuris leido žemėlapį kurti iš apačios į viršų: per asmenines patirtis, skirtingus požiūrius, emocijas, apmąstyti Kauno kultūrą, istoriją, identitetą ar kraštovaizdį, suteikė galimybę analizuoti pastatus, keliauti į vaizdingiausias miesto urbanistines erdves. Taip pat pažinoma žmonių gyvenimus, buities erdves.
Daugybė įdomių ir prasmingų istorijų tapo vizualiais konceptais, kurie virto piešinių serijomis, objektų kolekcijomis, nuotraukomis ir kitkuo“, – kalbėjo Hugo Herrera Tobonas, akcentuodamas, kad vartant žemėlapį Kaunas atsivers visai kitoks.
Kiekvienas miestas – ne tik žemėlapis
Viena iš projekto dalyvių – Vaikų literatūros muziejaus darbuotoja Vilma Petrikienė – atlasui pateikė ne tik savo darbovietės, bet ir namų istoriją. Abu objektai yra tarpukario.
„Iš karto man buvo neaišku, kaip gali būti subjektyvus atlasas. Šis projektas buvo ne tik daug laiko, jėgų pareikalavęs, bet ir daug davęs projektas.
Jau pirmo susitikimo metu Hugo labai suintrigavo savo pasakojimu, kad kiekvienas miestas, šalis yra ne tik žemėlapiai, bet ir kiekvieno žmogaus subjektyvus miesto matymas. Ir tai – šventa tiesa. Mes kiekvienas miestą įsivaizduojame, jaučiame jį, tačiau laikome tai savyje. O kurdami „Subjektyvų atlasą“ išjautėme miestą. Aš pati pradėjau labiau gilintis į Kauną. Kuratorius privertė į miestą pažvelgti netikėtu rakursu“, – sakė pašnekovė, pastebėjusi, kad jos gimtasis miestas toli gražu iki galo neištyrinėtas, nepažintas.
V. Petrikienė juokauja, kad atrasi Kauną ji ėmėsi kaip vaikas – kūrė savo miesto žemėlapį, savo atlasą spalvotais pieštukais, rašė tekstus.
Iš naujo atrado savo namus
Iš pradžių V. Petrikienė ėmėsi Vaikų literatūros muziejaus, esančio K. Donelaičio gatvėje ir priklausančio modernizmo krypčiai, tyrinėjimo. Po pokalbio su kuratoriumi moteris sakė prisirašiusi septynis užduočių lapus, o įgyvendinama jas padarė net kelis šimtus nuotraukų. Pasak V. Petrikienės, jai norėjosi įamžinti šį tarpukario pastatą dar iki prasidedant jo renovacijai.
„Ne viskas tilpo į „Subjektyvųjį atlasą“, bet dalis medžiagos bus ir modernizmo parodoje. O antrasis objektas atsirado visiškai netikėtai ir man tai buvo didelis atradimas – mano namai Veršvų draustinyje.
Pasirodo, kad namas, kuriame gyvenu, statytas tarpukariu ir priklausė pirmajam Lietuvos universiteto Kaune rektoriui Jonui Šimkui. Paskui jį paveldėjo anūkai, vėliau pirko mano teta ir taip namas atiteko mūsų giminei“, – kalbėjo kaunietė.
Dalyvavimas šiame projekte paskatino paieškoti tikslesnio modernizmo apibūdinimo.
Tyrinėjant savo pačios namus V. Petrikienę sužavėjo vaizdai pro langą. Projekto kuratoriui įspūdį paliko tai, kad V. Petrikienės namuose yra 13 langų, iš kurių kiekvienas turi savo vaizdą – tarsi būsenas.
„Dalyvavimas šiame projekte paskatino paieškoti tikslesnio modernizmo apibūdinimo. Aš ilgai galvojau, kas man yra yra modernizmas? Ir man jis – tarsi tarpukario architektūros šou, o pastatai – lyg ant podiumo gatvėse išsirikiavę modeliai. Jie nuolat madingi, elegantiški ir neįkyrūs. Jie didingi paprastai, paprastume yra jų didingumas, o visos jų detalės modernios ir šiais laikais. Aš pagilinau savo pačios suvokimą apie modernizmą“, – kalbėjo V. Petrikienė.
Kaunietę nustebino ir rezultatas – atlasas. Moteris sako pamačiusi, kaip skirtingai žmonės mato ir jaučia miestą: „Objektyvus matymas – tai žemėlapiai, adresai, pastatai. Subjektyvus – tai ir jausmas. Tai prasiplečia tūkstančiais kitų matymų ir atsišaukia tavyje.“
Miesto ženklai, istorijos ir kasdienybės maršrutai
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė pabrėžia, kad su miestu, jo paveldu, lankytinomis vietomis paprastai susipažįstame turizmo giduose ar iš oficialiųjų pasakojimų, kurie neretai būna oficioziniai, fasadiniai, gražūs ir didingi.
„Tačiau kaip pažinti, ypač trumpo vizito metu, vietą, jos žmones, suvokti istorinio sluoksnio vertę jiems ir išsivežti subjektyvų, autentišką ir tikrą patyrimą? Tikėdami Kauno modernizmo paveldo reikšmingumu vietos bendruomenei ir svarba šiuolaikiniam miesto identitetui, kvietėme Hugo patyrinėti šį sluoksnį ir pristatyti jį čia gyvenančiųjų žmonių akimis.
Subjektyvių mikroistorijų rinkinys atskleidė daug įdomių perspektyvų, kodėl vertiname paveldą, kaip jį pasakojame ir išgyvename, kokias nuorodas ir orientyrus braižome miesto svečiams, kokius alternatyvius pažinimo kampus siūlome atrasti.
Esu tikra, kad tokia miesto dėlionė pažadins ir mūsų pačių, kauniečių, smalsumą, kritinį mąstymą bei atvers kiek kitokį, bet ne mažiau spalvingą, gatvių, skverų ar savo kiemų vaizdą. Išskirtinio metodo pagalba kurtas leidinys taps ir Kauno centriniame pašte atidaromos parodos apie modernizmą dalimi, ir papildys dar viena subjektyvia ir kūrybiška paveldo interpretacija“, – kalbėjo V. Migonytė-Petrulienė.
Improvizuoti Kauno žemėlapiai, namų planai ir aplinka, Kauno vėliavų interpretacijos nugulė į knygos puslapius.
Kolegei antrina ir „Kaunas 2022“ koordinatorius Žilvinas Rinkšelis. Pasak jo, subjektyvaus atlaso kūrybinės dirbtuvės, o vėliau – ir pats sukurtas atlasas – sudarė galimybę įtraukti žmones, neabejingus Kauno tarpukario modernizmo architektūrai, šių pastatų gyventojus arba šeimininkus ir jiems papasakoti savo asmenines istorijas: „Vienos iš jų – tai asmeninės gyventojų patirtys, žinomos ar atrastos istorijos ir ne tik. Tai ir galimybė kitiems, nebūtinai tiesiogiai su šiuo paveldu susijusiems žmonėms, papasakoti apie savo asmeninį miestą ir ryšį su juo, pasidalinti savo asmeniniais kasdienybės maršrutais, atradimais ir kitais dalykais.
Kiekvienas iš jų dirbtuvių pradžioje turėjo sau atsakyti į kelis kuratoriaus Hugo Herrera Tobono užduotus klausimus. Pavyzdžiui, ką jiems reiškia Kaunas, koks jų asmeninis maršrutas arba ką jiems reiškia modernizmas?“
Visa tai vėliau virto kiekvieno individualiais ir savarankiškai įgyvendintais projektais.
„Improvizuoti Kauno žemėlapiai, namų planai ir aplinka, Kauno vėliavų interpretacijos nugulė į knygos puslapius. Tai projektas, įtraukęs daugiau kaip 40 įvairių bendruomenės atstovų, sudaręs galimybę pamatyti kiekvieno iš jų savitą Kauną, kasdienybės maršrutą, namų aplinką ar net asmeninius daiktus arba jiems reikšmingas daiktų kolekcijas.
Tai – vietos, miesto ženklai, istorijos ne iš oficialių turistinių gidų, o subjektyvus ir asmeninis kiekvieno dalyvio matymas“, - kalbėjo Ž.Rinkšelis.
- Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ yra vienas ryškiausių Europos kultūros sostinės atidarymo ciklo akcentų. Jo autoriai – daugiau nei dvidešimt menininkų ir architektų iš penkių šalių.
- Paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ kalba apie modernizmo paveldo likimą šiuolaikiniuose Europos miestuose. Ja siekiama atskleisti šio architektūros stiliaus vertę ir patrauklumą šiuolaikiniam žiūrovui, miestiečiui, specialistui ir mėgėjui.
- Šia paroda Kaunas demonstruoja lyderystę modernizmo paveldo srityje ir galutinai įsitvirtina kaip vienas iš pasaulio modernizmo tyrimų, populiarinimo ir traukos centrų.
- Išskirtinė ir renginio vieta – istorinis Kauno pašto pastatas, tikras modernizmo architektūros simbolis Kaune, vėl atveriamas visuomenei.
