Kartu su bendraminčiais, Kauno istorijos draugija G.Kasparavičius tikisi, kad Kaunui ruošiantis tapti Europos kultūros sostine į miestą bus įpinta ir pasakų motyvų.
„Turime nuostabų pasakų kūrėją – Julių Kaupą. Tai – itin įdomi asmenybė, kuris gimė ir mokėsi Kaune. 1944 metais jis emigravo į Vokietiją, o vėliau, 1950 metais, išvyko į JAV. Nuo vaikystės J.Kaupas žavėjosi pasakų kūrėjo Ernesto Hofmano darbais. Jau būdamas emigracijoje ir ilgėdamasis Kauno, J.Kaupas apie miestą ėmė rašyti pasakas“, – pasakojo G.Kasparavičius.
„Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose“, – taip pavadinta J.Kaupo pasakų knyga Vokietijoje buvo išleista dar 1948 metais.
G.Kasparavičius iš JAV, Klivlando lietuvių kultūros dokumentavimo centro direktoriaus Andrio Jono Dunduro yra gavęs likusį vieną iš nedaugelio šios knygos egzempliorių. Jos iliustracijų autorius – Adolfas Vaičaitis, vizualizavęs pasakų personažus.
J.Kaupo pasakos taip pat sudėtos į jo raštų knygas, o gerokai vėliau, 1984 m. ir 2006 metais, nedideliu tiražu jos buvo perleistos Lietuvoje.
„Julius Kaupas yra pirmasis Lietuvos literatūroje, kuris pasakas perkėlė iš kaimo į miestą – iki tol niekas to nedarė. Šią knygą autorius skyrė būtent Kaunui. Daktaras Kripštukas figūruoja ne vienoje pasakoje, jis – daktaras, geraširdis, tikras kaunietis skubantis visiems į pagalbą. Pasakos apie Kauną yra tarp realybės ir fantazijos“ su tikrais ir išgalvotais personažais – pasakojo G.Kasparavičius.
Pasakose yra aprašytos Vilniaus gatvė, dabartinė V.Putvinskio gatvė, Zoologijos sodas, Žaliakalnis, taip pat Kauno rotušė. Mat pasakos, anot autoriaus, ir buvo surastos Kauno rotušėje, slaptame kambarėlyje, o jas užrašė sniego senis. Iš čia į Kauno miestą buvo „perkeltos“ raganos, velniukai ir kiti personažai.
Pasak G.Kasparavičiaus, J.Kaupo pasakos gali būti spalvingos ir įdomios ne tik vaikams. Kol kas J.Kaupą geriausiai žino akademinė bendruomenė, tačiau visuomenei nei jis, nei jo kūryba nėra plačiai žinoma.
Pernai Kauno istorijos draugija, padedama Istorinės Prezidentūros, Valdo Adamkaus-Bibliotekos muziejas bei Kauno miesto muziejaus Kauno moksleiviams surengė piešinių pagal J.Kaupo pasakas konkursą. Jame dalyvavo apie 200 moksleivių, o geriausių darbų autoriai buvo apdovanoti Kauno rotušėje.
„Tačiau mes norime, kad J.Kaupo atminimas ir jo pasakos, personažai rastų vietą Kaune. Galbūt tai galėtų būti mobiliojo telefono aplikacija, žaidimas, kada pagal programėlės nuorodas Kauno senamiestyje reikia ieškoti užuominų, galbūt idėja susidomėtų net verslininkai, kavinėse pasiūlydami patiekalų ar gėrimų, susijusių su pasakų personažais.
Pagaliau – atminimo lentelės dabartinėse Puodžių, Kurpių, Muitinės gatvėse, kuriomis „vaikštinėjo“ pasakų herojai, o galbūt tai galėtų būti žaisminga skulptūra“, – svarstė G.Kasparavičius.
Vienas iš pasakų personažų – juoduodegis velniukas, kuris iš pragaro pabėgo į Kauną, mat girdėjo, kad čia – žemėje (Kaune) labai gražu, ten nesą sieros kvapo, nei garuojančių smalos klanų, kurių pragare pilnos pakampės telkšo. Jis ryžtasi tapti padoriu žemės gyventoju.
Kaip sakė G.Kasparavičius, pasakų herojų spalvos miestui suteiktų papildomo šarmo, o kauniečius ir miesto svečius supažindintų ir su paties J.Kaupo asmenybe.
„Nors sakoma, kad pasakos – vaikams, tačiau pats J.Kaupas gyveno įdomu gyvenimą buvo medikas, tarpukariu Kaune baigė karo mokyklą, išeivijoje dirbo gydytoju psichiatru. Mirė jaunas, sirgo cukriniu diabetu.
Gyvendamas JAV aktyviai dalyvavo vietos lietuvių bendruomenės veikloje, dažnai pasisakydavo spaudoje. Kaip pasakojo jo bičiulis Kazys Almenas, J.Kaupas buvo „patentuotas“ keistuolis, savo gyvenime taip pat naudojęs pasakos motyvus, jais vadovavęsis, kambarius dekoruodavęs raganaitėmis, velniukais, kitais pasakų personažais“, – pasakojo G.Kasparavičius.
Pasak istoriko, J.Kaupas net yra teigęs, kad ‚kronikose gyvenimo aprašymas, žinoma, nepilnas, nes svarbiausia gyvenimo dalis yra pasaka. Visi mes mylime pasakų karalaitę, visi mes ieškome neatrandamų pasakų pilių ir mirštame su pasakų šalimis akyse.“
Idėją atgaivinti pasakų personažus Kauno gatvėse dar 2008-2009 metais buvo iškėlę ir du jo bičiuliai – K.Almenas ir Kostas Ostrauskas. Lėlių teatre buvo pastatytas spektaklis pagal pasakos motyvus. Taip pat buvo siekta pastatyti ir skulptūrą skirtą ,,Daktarui Kripštukui“, bet to nepavyko įgyvendinti.
Pasak G.Kasparavičiaus, Anapilin iškeliavus K.Almenui, jaučiamas tarsi moralinis įsipareigojimas pabaigti pradėtus darbus.
„Galbūt prie šios idėjos galėtų prisidėti ir padėti „Kaunas 2022“ komanda, o jos įgyvendinimas – viena ar kita forma – taptų dar vienu simboliu, Kaunui 2022-aisiais metais tapus Europos kultūros sostine“, – kalbėjo kaunietis.
Daiva Citvarienė, „Kaunas 2022“ Atminties biuro platformos kuratorė: „Juliaus Kaupo pasakų knyga yra vienas iš tų daugelio dar neatrastų Kauno brangakmenių. Gaila, bet kol kas ji žinoma tik gana siauram žmonių ratui – istorikams, literatūrologams.
Todėl, manau, prasminga būtų pirmiausia galvoti apie naują jos leidimą, kad šis autorius ir jo pasakos taptų žinomos ir atpažįstamos kiekvienam kauniečiui.
Labai norėtųsi, kad vaikai jas girdėtų prieš miegą, kad apie jas būtų kalbama darželiuose, jas skaitytų mokyklose. Kad iš šių pasakų gimtų nauji spektakliai, kūrybiški maršrutai, filmai, žaidimai ir t.t.
Kripštuko skulptūra yra jau seniai puoselėjama idėja, kuri, gaila, iki šiol liko neįgyvendinta. Tai turbūt būtų pirmasis paminklas Kaune, skirtas ne realiam asmeniui, o išgalvotam pasakos personažui. Ir tai būtų tikrai didelis šios skulptūros privalumas.
Ši knyga ir jos personažai galėtų tapti labai įdomios, gyvybingos miesto mitologijos kūrimo dalimi. Jie galėtų prisidėti prie šiandieninių pastangų iš naujo permąstyti Kauno tapatybę, suteikti jai žaismingų, fantastinių, kūrybingų spalvų. Tai puiki galimybė pažinti miestą, jo gatves, kiemus, namus ne tik per istorinius pasakojimus, kurie vertingi, įdomūs, bet, pripažinkim, kartais nuobodūs. Galbūt Kaupo pasakos yra vienas geriausių būdų padėti vaikams atrasti savo miestą, pamatyti jį per pasakų prizmę ir jį pamilti?
Kaunas literatūroje yra tikrai nemažai aprašytas, bet tas faktas plačiajai visuomenei vis dar mažai žinomas. Tačiau labai įdomu, kaip skirtingais laikotarpiais įvairūs autoriai, kauniečiai matė ar įsivaizdavo šį miestą. Šis literatūrinio Kauno sluoksnis yra labai įdomus, kalbant apie miesto atmintį, bandant įsivaizduoti, kaip prieš mus gyvenę žmonės jautėsi, kaip jie suvokė savo aplinką. Kartu įdomu palyginti, kaip mes šiandien matome savo miestą, ar tas suvokimas stipriai skiriasi, o gal priešingai – jis išliko panašus?
„Kaunas 2022“ titulas yra puiki galimybė permąstyti miestą, savo santykį su juo. Smagu, kad šis projektas daugeliui kūrybingų žmonių tapo akstinu (kartais ir netiesioginiu) drąsiau imtis žingsnių keičiant savo miestą, svajoti apie tai, kas anksčiau atrodė nepasiekiama ar nerealu, imtis įgyvendinti tai, kas buvo tiesiog atidėliojama.
Labai džiaugiamės, kad dauguma tų naujų procesų vyksta ir be mūsų pagalbos. „Kaunas 2022” stengsis pačias įdomiausias idėjas integruoti į savo programą, tam skelbsime atvirus kvietimus, rengsime darbines idėjų vystymo sesijas. Kartu visuomet kyla geresnės mintys, kūrybiškesni problemų sprendimai“.
