Kaunui besiruošiant tapti Europos kultūros sostine projekto kuratoriai ne tik kuria ateities Kauną, tačiau ieško jo istorijos, kuri būtų pasakojama pačių žmonių lūpomis.
Nemažai iš jų – žydai, kurių šeimų prisiminimai verčia krūpčioti. Viena iš tokių – F.Kučinskienė, kuri savo prisiminimais pasidalijo su „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ programa „Atminties biuras“.
Danguje – pirmieji lėktuvai
F.Kučinskienė kilusi iš senos kauniečių giminės. Ji gimė 1933 metais Kaune, Vulfo ir Rivos Vitkinų šeimoje, turėjo septyneriais metais vyresnį brolį Josifą.
Iki Antrojo pasaulinio karo Frumos tėvas dirbo „Cotton“ kojinių fabriko techniniu vadovu. Šeima buvo išsilavinusi, mokėjo daug kalbų, laikėsi žydiškų tradicijų, puoselėjo ryšius su giminaičiais.
Tačiau jų, kaip ir daugelio kitų šeimų gyvenimą, sudraskė karas.
„Vaiko prisiminimai – tarsi atskiri paveikslai“, – sakė F.Kučinskienė, kalbėdama apie vaikystę, karo pradžią, gyvenimą jo metais ir baimę.
Kauno žydų bendruomenės narė F.Kučinskienė prisimena, kad vaikystė iki karo buvo šviesi, nestigo jaukių šeimos susibūrimų. Tačiau jos pasaulis pasikeitė tada, kai dangų ėmė skrosti karo lėktuvai.
Mama išsigandusi žiūrėjo į dangų.
„Tada su mama ėjome Drobės gatve link namų, rankose nešėme pačių pasiūtas sukneles. Danguje pamatėme lėktuvus. Tai buvo pirmi Sovietų Sąjungos lėktuvai. Mama išsigandusi žiūrėjo į dangų“, – kalbėjo F.Kučinskienė.
Bandymas pabėgti nepavyko
Prasidėjus karui ir išleidus įsakymą žydams įsikelti į Vilijampolę, F.Kučinskienės šeima apsigyveno namelyje A.Kriščiukaičio gatvėje, netoli geto vartų.
„Apie 1941-uosius metus yra daug rašyta, daug kalbėta. Prisimenu, kaip Šančiuose krito pirmosios bombos. Kai išgirdome sprogimus, tėtis mus ramino. Niekas negalvojo, kad čia taip staigiai karas prasidės.
Mano tėvai nespėjo į traukinį ar kokį sunkvežimį papulti ir bėgt į Rytus. Mes tada traukėmės su vadinama Raudonąja Armija. Tėtis gavo vežimą su arkliu, žinau, kad mes vykome Jonavos kryptimi.
Atsimenu, kad iš abiejų pusių buvome apšaudomi, bet pabėgti mums nepavyko. Sustojome pailsėti, tada tėtis pasakė, kad nėra prasmės, nes vokiečiai jau priekyje. Teko grįžti“, – kalbėjo F.Kučinskienė.
Tačiau į savo namus šeima negrįžo, o juos priglaudė Petrašiūnuose gyvenę žydai. Maždaug savaitę ten buvo ramiau, nei Kauno centre.
„Ten buvo namas pilnas žmonių, bijančių grįžti dėl tų pirmųjų žudymų. Kiek vėliau ryžomės grįžti. Ėjome aplinkiniais keliais, Siūlų gatve leidomės iš Aukštųjų Šančių.
Tačiau mano tėvą ir brolį baltaraiščiai pažino, suėmė ir nusivedė. Mes likome su mama, mūsų nepaėmė. Prisimenu, kai mama sakė: bėk, kiek tik gali. Taip mes atbėgome į savo namus“, – pasakojo moteris.
Gete padėdavo vieni kitiems
Pirmaisiais mėnesiais žydams buvo nurodyta nešioti geltonas žvaigždes, taip pat buvo draudžiama apsipirkti parduotuvėse.
„Aš buvau šviesiaplaukė ir gerai kalbėjau lietuviškai. Labai gerai atsimenu, kai mama man nuimdavo tas žvaigždes ir siųsdavo kažką nupirkti. Tai buvo nedidelės parduotuvės dabartiniame Juozapavičiaus prospekte“, – pasakojo F.Kučinskienė.
Momento, kada ir kaip ji atsidūrė gete, Fruma sako neprisimenanti, tačiau prisiminimai iš gyvenimo gete – išlikę.
„Gyvendami ten padėdavome vieni kitiems išlikti. Mūsų namelyje tėtis įrengė slėptuvę, kur slėpdavomės akcijų metu. Apie tai, kada reikia slėptis, mums pranešdavo žydų policininkai.
Mūsų namelyje tėtis įrengė slėptuvę, kur slėpdavomės akcijų metu.
Rūsio patalpos plotą tėtis buvo užmūrijęs, po lovomis – iškirsta anga. Patalpa buvo labai maža, dažniausiai ten slėpdavomės mes ir keli kaimynai – kiek tilpdavo. Tie, kurie netilpdavo, turėdavo uždengti slėptuvę dangčiu, ant jos užstumti lovą, o spintą – ant durų. Tik tų, kurie netilpdavo į slėptuvę dėka, iš jos vėliau ir ištrūkdavome.
Man ten buvo baisu. Be judesio, stovint, girdint balsus, kai virš mūsų ieškojo žmonių, girdėti žingsnius“, – kalbėjo kaunietė. Fruma sako, kad ilgą laiką buvo įpratusi gyventi be šviesos, be šypsenos, be juoko.
Tačiau vieną dieną pasislėpusius žmones vokiečių kareiviai rado. „Mes buvome vedami už vartų, į kažkokį kiemą. Prisimenu, kai kareivis su šautuvo buože puolė mano tėvą. Ir paskutinis brolio atsiminimas, kai jis gulėjo ant vartų su spygliuota viela. Ir verkė“, – prisiminimais dalijosi F.Kučinskienė.
Reikėjo pamiršti savo vardą
Prisiminti žiaurių akcijų, kai buvo žudomi žydai, Fruma sako nenorinti. Kalbėdama apie gyvenimą gete F.Kučinskienė prisimena, kaip ėjo vogti netoliese lysvėje augusių morkų, nes nebuvo jokio maisto.
Kartą ji išgirdo nepažįstamą balsą, kai atėjęs žmogus paklausė, ar čia yra „mergaitė Fruma“.
„Tada buvo pasiūlymas mane išvesti ir geto ir paslėpti. Aš nenorėjau, ir tai buvo nerimo ir nemigos naktys. Mane ilgai ruošė tam išėjimui, aiškino, kas manęs laukia ir kaip turiu elgtis. Ir iki šiol mane lydi nemiga.
Pamenu, į getą tėvai buvo pasiėmę laikrodį, kuris muša valandas. Tai ir dabar, jei kur yra toks valandas mušantis laikrodis, man iš tos patalpos geriau išeiti“, – pasakojo F.Kučinskienė.
Laikydamas už apykaklės abi mergaites, žydų policininkas jas įvedė į minią.
Iš geto Frumą ir dar kitą mergaitę išvedė žydų policininkas. Buvo tamsu, ir iš darbo ėjo minia žmonių. Laikydamas už apykaklės abi mergaites, žydų policininkas jas įvedė į minią.
„Tie žmonės gaubė mus kaip upėje vanduo. Taip jis vedė mus ir paleido jau tolokai už vartų.
Mes žinojome, kad už jų stovi dvi moterys – mūsų gelbėtojos. Jos turėjo būti su fosforinėmis segėm, ir aš prie jų turėjau prieiti ir paklausti, kelinta valanda. Viena iš moterų turėjo atsakyti, kad trečia, nors iš tikrųjų buvo vakaras. Tai buvo mano gelbėtojos, abiejų vardai – Natalija. Vėliau jos paskelbtos Pasaulio tautų teisuolėmis“, – sakė F.Kučinskienė.
Fruma buvo globojama skirtingų moterų namuose mieste, kurį laiką kartu su pussesere Rivka Šmukleryte-Ošerovičiene.
Porą mėnesių ji gyveno našlaičių globos namuose, turėjo padirbtą gimimo liudijimą, kurį jai parūpino kunigas. Jame buvo įrašyta Danutės Vitkauskaitės pavardė.
Lietuvišką vardą, sako kaunietė, ji pasirinko pati iš pasiūlytų kelių. Pamiršti savo tikrąjį vardą, pavardę – tai buvo nuolat kartojama Frumai.
„Vieną vakarą pas mano globėją Nataliją užsuko viešnia, kuri dėvėjo juodą skrybėlę ir kalbėjo tik vokiškai, buvo rūstaus veido. Aš jos išsigandau ir nubėgau slėptis. Tai, pasirodo, buvo mano gelbėtoja ir įmotė Helena Holzman“, – sakė F.Kučinskienė.
Fruma sako, kad baigiantis karui Kauną prisimena tuščią. „Garlaiviai neplaukė, o mums reikėjo pasiekti Kulautuvą. Ėjome prie prieplaukos šalia Jėzuitų bažnyčios.
Ten vokiečiai gaudė lietuvius darbams į Vokietiją. Mes slėpėmės kieme už bažnyčios, papuolėme į rūsį. Pavojui nuslūgus, išlindome apsižvalgyti, matėme tik likusius plaustus. Matėme į Vakarus bėgančius žmones“, – kalbėjo F.Kučinskienė.
Paskutines karo dienas Fruma slapstėsi miškuose Kulautuvoje.
Visa F.Kučinskienės istorija ir videopasakojimas: https://www.atmintiesvietos.lt/lt/kaunas-2/interviu-su-tautinemis-kauno-bendruomenemis/atminties-biuras-f-kucinskiene/
„Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ tikslas – pažadinti daugiakultūrę Kauno miesto ir rajono atmintį, prisiminti turtingą istoriją, skatinti pasididžiavimą savimi ir vietomis, kuriose gyvename.
Šimtmečius Kaune gyveno įvairių tautybių ir religijų žmonės. Tačiau ką mes žinome apie tuos, kurie gyveno prieš mus, kas šie žmonės buvo, kaip jie kūrė savo gyvenimus, apie ką svajojo, kokios ateities tikėjosi?
Programoje numatyta įvairių projektų – nuo parodų, spektaklių iki istorinių leidinių. Bet pirmiausia norime sužymėti savotišką miesto atminčių žemėlapį – susitinkame su įvairių tautybių, religijų žmonėmis ir renkame jų gyvenimo istorijas. Bandome sužinoti jų šeimų likimus, kelius, atvedusius į Kauną, čia kurtą gyvenimą, norime jų akimis pamatyti, kaip skirtingais laikmečiais atrodė miestas.
Renkamos įvairių tautybių kauniečių istorijos pildo kolektyvinės Kauno miesto ir rajono atminties archyvą svetainėje www.atmintiesvietos.lt. Tai medžiaga tolimesniems bendruomeniniams, meniniams, edukaciniams ir moksliniams projektams, ieškantiems būdų pažinti, susigrąžinti ir įamžinti nublankusią daugiakultūrę vietos praeitį.