Nuo 2016 metų veikianti nepriklausoma kultūrinė upių tyrimų platforma TẽKA, siekdama gaivinti Kauno regiono paupių gyvenimą, pristato virtualų Kauno upių, upelių ir pakrančių atminties archyvą www.upynes.lt. Pernai surinkta mažųjų upelių radinių galerija, o šiemet Sėmenos, Girstupio ir Veršvos upeliuose vyko tiriamosios bei kūrybinės ekspedicijos.
Tai – projekto „Upynės“ dalis, kuris yra vykdomas kartu su Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriumi ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.
Tarp „pilkųjų miesto zonų“ – ir upeliai
Pasak iniciatyvos autorių, visos miesto dalys turi paskirtį ir savo taisykles: gyvenamieji rajonai, parkai, prekybinės ir industrinės teritorijos, gatvės, šaligatviai, geležinkelio bėgiai. Tačiau mieste galima aptikti ir tarsi niekam nepriklausančių, apibrėžtos paskirties neturinčių, sunkiai prieinamų teritorijų – „pilkųjų miesto zonų“, vienos kurių yra miesto upeliai.
Projekto veiklų arealas apima per Kauną tekančias upes, miesto krantus ir jo upelius – jie tyrinėjami kartu su miesto bendruomenėmis, kurios turi arba nori surasti asmeninį santykį su upėmis, geriau suprasti upes, o pagrindinė šių tyrimų priemonė – ekspedicija, leidžianti naujomis akimis susipažinti su supančia aplinka ir atrasti dar neįprastas teritorijas, objektus, tuo pačiu surandant ir asmeninį santykį su erdve.
Praėjusiais metais ekspedicijos su kauniečiais ir miesto svečiais vyko šešių mažųjų miesto upelių vagose. Komandos rinko įvairius upeliuose rastus radinius (šiukšles, daiktus, gamtos elementus), be žodžių pasakojančius apie miesto, gamtos ir žmogaus susidūrimą upeliuose. Apie 300-us šių objektų sugulė į radinių galeriją.
Pasak vienos iš projekto iniciatorių architektės Rasos Chmieliauskaitės, kuri kartu su menotyrininku dr. Justinu Kalinausku pradėjo projektą, šiais metais upelių tyrėjai sugrįžo į tris pernai jau aplankytus Kauno upelius, kuriuose surengė ne tik žvalgomąsias, bet ir kūrybines ekspedicijas.
„Pernai mes ėjome upeliais ir bandėme rinkti istorijas, suprasti, apie ką yra konkretus upelis – rinkome žmogaus, miesto ar gamtos paliktus ženklus upelyje. Tai buvo tiek šiukšlės, tiek istoriniai artefaktai ar kiti radiniai – viskas, kas yra vagoje. Jie atsirado virtualioje bibliotekoje, kur dabar galima juos skaityti ir patiems interpretuoti upelių pasakojamą istoriją.
O šiais metais norėjome dar labiau pažinti upelius ir pradėti bendrinti informaciją. Kiekvieno upelio santykis su miestu, su gamta yra skirtingas. Skirtinga jų istorinė reikšmė, urbanizacijos lygis, prieinamumas, jie – labai charakteringi. Tad šį kartą ėmėmės kurti upelių žemėlapius. Kiekvieną upelį išžvalgėme du kartus – be žemėlapio kūrimo vyko ir kūrybinės ekspedicijos, ieškant atsakymų į klausimus, kokia yra upelio vieta mieste, arba kokia yra miesto vieta upelyje? Taip pat, ko upeliui trūksta, ko per daug ir ką mes galime pabrėžti kalbant apie jo vietą mieste ir santykį su miestu.
Norėjome suprasti upelių funkciją miesto urbanistiniame audinyje bei rasti kūrybinius būdus, kaip ekologinėmis priemonėmis upelius priartinti prie miesto, tuo pačiu užtikrinant jų gamtinę darną“, – sakė R.Chmieliauskaitė.
Vietos jausmas patiriamas tada, kai ten pabūni pats
Kaip pasakojo R.Chmieliauskaitė, ekspedicijų dalyvius pakvietus sukurti upelio žemėlapį, ne kartą sulaukta klausimo, kodėl neužtenka vietovę tiesiog nufotografuoti ir kuo svarbus yra žemėlapis.
„Pradėkim nuo to, kad žemėlapiais visų pirma atsirado dėl to, jog žmonės susitartų, turėtų atskaitos tašką, vienodai matytų tą vietą. Mūsų mintyse žemėlapiai yra geografiniai, bet iš tiesų jų yra visokių. Pavyzdžiui, ekonominių, socialinių, tautinių, o gali būti net atskirų parduotuvių ar idėjų žemėlapiai. Jie gali būti kuriami visiškai pagal susitarimą, ką mes norime juose sužymėti“, – kalbėjo R.Chmieliauskaitė.
Visiškai tradicinis žemėlapis žymi ribas, teritorijas, nuosavybes, judėjimo galimybes toje vietovėje, o kuo jis gausesnis – tuo labiau tampa sunkiau skaitomas ir tuo sunkiau suprantamas.
„Bet tai, kas yra pažymima žemėlapyje, tampa visuotinai priimtina realybe. Tikrove, kuria mes patiriame, net jei to nematome. Pavyzdžiui, aš nebuvau Milane ir nežinau, kaip jis atrodo, bet jei aš atsidarau jo žemėlapį ir „vaikštau“ jame – ši vieta tampa suprantama, apie miestą man pasakoja žemėlapis.
Vietos jausmas gali būti patiriamas tik tada, kai ten pabūni pats
Tuo pačiu jis man daug ko nerodo ir tai, ko nerodo, yra labai įdomu. Oficialūs žemėlapiai yra tarsi sukontroliuoti, kažkieno sukurti. Jei mes norime autentiško erdvės patyrimo, mums įdomu, kaip ta vieta jaučiasi. O vietos jausmas gali būti patiriamas tik tada, kai ten pabūni pats“, – apie idėją kurti upelių žemėlapius pasakojo R.Chmieliauskaitė.
Pašnekovės teigimu, tai nėra visiškai nauja idėja, mat Paryžiuje nuo 6 dešimtmečio veikė grupė, kuri ėmė taikyti psichogeografijos metodą – aplinkos patyrimą per emocijas: „Subjektyvus konkretaus žmogaus patyrimas negali būti objektyvus ir to iš jo nėra reikalaujama.“
Ekspedicijų dalyviai užrašė prisiminimus
Ekspedicijos dalyviai upelius pamatė visiškai skirtingai. „Nes kiekvienas ieško dalykų, kurie jam įdomūs. Pamenu, viena dalyvė sakė, kad ji visiškai nesupranta, ką čia reikia daryti. Baigėsi tuo, kad jai lape neužteko vietos. Ji pasakojo, kad eidama ir kurdama žemėlapį analizavo ir mąstė visiškai kitaip, nebebuvo laiko net kalbėtis tarpusavyje. Tai ir yra skirtumas, kuo skiriasi tavo paties sukurtas žemėlapis nuo nuotraukos. Kai eidamas fotografuoji – aplinką priimi kaip duotybę, nematai kai kurių dalykų vien dėl to, kad neturi užduoties, nereikia informacijos iš karto apdoroti. Jei turi užduotį žymėti savo kelią, kažkam kažką papasakoti, kažką surasti – kaip žaidime, kitoks tampa pastabumas.
Mūsų ekspedicijų tikslas – atkreipti dėmesį į upelius, kad jie neliktų pamiršti ir nebūtų „okupuojami“ savanaudiškai, paverčiant juos šiukšlynais“, – sakė R.Chmieliauskaitė.
Ekspedicijų dalyviai savo patyrimais dalinosi ir žodžiais – rašė dienoraščius.
„Brisdama Girstupio upeliu aukštyn, link Adomo Mickevičiaus slėnio, vis sustodavau prie atodangų, kuriose tarsi death metal grupių logotipai vingiavo eilės išbalusių šaknų. Jų čia buvo tiek daug, visas turas, ir retkarčiais pavykdavo įsivaizduoti muziką, aidinčią Radvilėnų plento papėdėmis.
Praėjome surūdijusią orkaitę, kurią kažkas ištraukė iš vandens – praeitais metais ji buvo upelyje. Dingtelėjo, kad turėčiau ją pažymėti lape, kurį gavau prieš ekspediciją, tačiau žymėti buvau nustojusi jau tada, kai mano vaizduotėje išsibėgiojo neaiškios prigimties gyvūnai.
Per stambus laiko šuolis, pamaniau. Nepasižymėjau nieko“, – savo mintimis dalijosi Aistė.
„Nors bristi tereikėjo kilometrą ši upelio atkarpa stebino ne tik tiltelių gausa ir įvairove (suskaičiavome aštuonis), bet ir kontrastingu gyvenviečių santykiu su upeliu.
Vienuose sklypuose upelis akivaizdžiai suvokiamas kaip privalumas – upelio dugnas išvalytas nuo šiukšlių, prie jo veda laipteliai, ant kranto stovi suolelis ar net pavėsinė su laužaviete ir įvairiomis puošmenomis, skulptūromis ar gėlėmis. Kitur upelis tetarnauja kaip natūralus, savarankiškos vertės neturintis sklypo riboženklis, jo krantas apžėlęs krūmokšniais ar net atitvertas tvora“, – rašė Julija.
Kvies užmegzti diplomatinius santykius su kitu krantu
Pasak R.Chmieliauskaitės, projektas dar nesibaigė, nesibaigs jis ir kitais metais.
„Tai ilgalaikė iniciatyva, nes tokie procesai nebūna trumpi. Anksčiau mes manėme, kad reikia pastebėti problemas, įvardinti jas, pasiūlyti sprendimą ir jos bus susitvarkytos, bet iš tiesų tam reikia daug laiko, turi keistis miesto visuomenės, bendruomenės požiūris į aplinką.
Darbai tęsis ir po 2022-ųjų – Europos kultūros sostinės metų. Mūsų tikslas – pasiekti, kad imtume kitaip vertinti upelius, į miestą žiūrėtume kitaip – kaip į miesto, žmogaus, gamtos partnerystę , kur visi gali sugyventi“, – sakė R.Chmieliauskaitė.
Nors šių metų aktyviosios veiklos jau baigėsi, „Upynių“ komanda ruošiasi kitiems metams. „Kaip juokavome, kitąmet kviesime žmones užmegzti diplomatinius santykius su kitu krantu. Daugiau informacijos apie 2022 metų socialinį upės žaidimą „Upynės: kitam krante“ paskelbsime sausio mėnesį.
Kalbant apie upes, Kaunas turi beprotiškai įdomią istoriją, kai vienas krantas gali tapti net kita imperija. Nuo kranto įžengiant į upę ir naudojantis ja taip, kaip tą darė mūsų protėviai: kaip transporto, naujienų bei kultūros sklaidos kanalą – upė gali tapti jungianti, o ne skiriantį, žmones. Jos tėkmė miestui, miestiečiams – labai svarbi“, – sakė R.Chmieliauskaitė.
