Architektų Lino Tuleikio, Kęsto Vaikšnoro ir Karolio Platakio sumanytoje ir meninės floristikos kūrėjos Aliūtės Funky Flower sukurtoje augalų instaliacijoje žvilgsnis nukreipiamas į Žemės trapumą ir į tai, kaip lengvai savo nerūpestingumu ir nevaldoma agresija mes galime sukelti grėsmę viskam, kas gyva.
Kelerius metus žengę kartu su Kauno – Europos kultūros sostinės komanda Agnė, Irutė, Deividas ir Eglė susibūrė į kūrybinių patirčių agentūrą „Salto Agency“, pamatę, jog Lietuvoje stinga verslo ir menininkų bendrų projektų bei išskirtinių kultūros patirčių.
„Jeigu eitume gatve ir staiga prieš mus kažkas atliktų salto – mes sakytume „vau“. Lygiai tokio paties efekto tikimės siūlydami savo paslaugas – kad mūsų agentūroje gimę ir mūsų komandos sukurti projektai taip pat sukeltų tokią pačią emociją“, – sako Agnė ir Irutė.
15min pokalbis su Agne ir Irute – apie kultūrą kitaip, jos suteikiamas patirtis ir „Kaunas 2022“ išmoktas pamokas.
– Jus abi, o ir kitus du jūsų komandos narius suvedė Europos kultūros sostinės projektas?
Agnė: Taip. Mūsų su Irute bendras įgyvendintas projektas buvo 2018 metais organizuota Laimės diena. Aš į „Kaunas 2022“ veiklą po truputį įsitraukiau nuo 2015 metų, kai buvo ruošiama projekto paraiška.
Irutė: Aš prie „Kaunas 2022“ projekto prisijungiau nuo 2017 metų, kai oficialiai buvo paskelbta, kad Kaunas 2022 metais bus Europos kultūros sostine. Kadangi studijavau menotyrą, dauguma mano tuometinių būsimų kolegų tada buvo mano dėstytojai. Studijų metais suorganizavau renginį „Festivalių virtuvė“ – su studentų grupe surinkome pagrindinių Kauno festivalių organizatorius, kad jie papasakotų, su kokiais iššūkiais susiduria, pristatytų savanoriavimo galimybes.
Viena iš renginio pranešėjų buvo tuometinė „Kauno bienalės“ vadovė Virginija Vitkienė, vėliau tapusi „Kaunas 2022“ ir mano vadove, taip pat kiti būsimieji kolegos.
Pirmas mano susipažinimas su „Kaunas 2022“ komanda įvyko taip pat kokiais 2015 metais, kada projekto iniciatorės Virginija ir Ana pasikvietė mane su tuometiniais mano kolegomis iš projekto „Ekskursas“ pasikalbėti apie bendradarbiavimo galimybes ruošiant paraišką. Bet „Ekskursą“ prisiminiau ne tik dėl to. Juokingiausia, kad tai buvo pirmoji vieta, kurioje susipažinome su Agne.
Aš būdavau gidė, o Agnė su vyru dažnai ateidavo į mano vedamas ekskursijas apie tarpukario pastatus. Tada tikriausiai nė viena negalėjome įsivaizduoti, kad mūsų bendra kelionė bus tokia ilga.
Kai mane pakviestė prisijungti prie „Kaunas 2022“, dar kartą iš naujo susipažinome su Agne ir labai greitai atradome ryšį.
Iš karto darbavausi prie vienos iš mūsų programos, kur ir gimė idėja švęsti Laimės dieną, o vėliau prisijungiau prie rinkodaros ir komunikacijos komandos. Ten dar geriau susipažinau su kita mūsų agentūros kolege – Egle. Visos trys jau nuo tada buvom neišskiriamos.
– Europos kultūros sostinės metai baigėsi, o jūs, keli buvę kolegos, sukūrėte savo kūrybinę agentūrą. Kada tarp jūsų atsirado jungtis ir jausmas, kad galite ir toliau dirbti kartu?
Agnė: Pirmi pasvarstymai buvo per karantiną. Tačiau daug laiko galvoti, ką veiksime po to, nebuvo. Atrodė, kad Europos kultūros sostinės pabaiga dar toli, įvykis vijo įvykį, darbai vijo darbus. Neturėjome kada apie tai galvoti.
Irutė: Bet kai mes visi sėdėdavome prie bendro stalo ir dirbome, jau matėsi, kad mums tinka dirbti kartu. Kartu įgyvendinome ne vieną projektą integruodami mūsų projekto rėmėjus ir įvairius meninius sprendimus. Buvome tarpininkai tarp verslo ir menininkų. Tada ir pasimatė, kad mes kuriame pridėtinę vertę ne tik menininkams, bet ir verslui.
Pradėjome mąstyti, kad tokie projektai domina ir žiniasklaidą, o verslas pamatė, kad kultūriniai projektai atneša didesnį matomumą ir komunikacinę grąžą.
Mūsų pats pirmas minčių išsikratymas buvo per karantiną – kad kažką norime daryti kartu. Mes matėme, kad labai gerai suprantame vienas kito mintis. Natūralu, kad kilo noras „Kaunas 2022“ išmoktus dalykus pritaikyti kitur.
Agnė: Per tuos metus supratome, kad mums labai sekasi dirbti kartu, komandoje. Su verslininkais ir menininkais „Kaunas 2022“ įgyvendinti projektai buvo vieni įdomiausių, įsimintiniausių. Buvo įdomu viskas – nuo idėjos sugalvojimo iki jos įgyvendinimo.
Vieni iš tokių – „Kultūra į kiemus“, Kalėdinis autobusas karantino metu, „Kultūros švyturiai“ (gatvės meno piešiniai), unikalaus dizaino Krepšinio aikštelė.
Menininkas koncentruojasi į viziją, idėją ir neturi laiko, o gal ir žinių, užsiimti vadybos reikalais.
Irutė: Aišku, greta to buvo ir pagrindinė „Kaunas 2022“ programa, didieji renginiai. Bet projektai, apie kuriuos kalba Agnė, atsirado tada, kuomet mes ieškojome būdų, kaip įdomiai ir išskirtinai per kultūrinius įvykius ir priemones mūsų rėmėjai galėtų būti išskirtinai matomi mūsų projekto rėmuose. Daugumos įgyvendintų projektų rezultatai parodė, kad tai veikia. Atsirado verslai, kurie norėjo kultūrinio turinio.
– Supratot, kad verslui kultūra gali būti įdomi ir kad kultūros žmogus nėra vargšas, ateinantis su ištiesta ranka?
Agnė: Ir kad vieni kitiems galime būti naudingi.
Irutė: Lietuvoje labai nedaug menininkų gali turėti prabangą – asmeninį vadybininką. Ir tai irgi inspiruoja – kaip sukurti grandį, kuri padėtų menininkams prieiti prie verslo ir pristatyti jiems savo projektą? Menininkas koncentruojasi į viziją, idėją ir neturi laiko, o gal ir žinių, užsiimti vadybos reikalais, kuruoti visą procesą. Be to, vienam tai padaryti sudėtinga.
Agnė: Išskirtinių patirčių, renginių organizavimas man primena kalbų mokymąsi. Tu išmoksti vieną, antrą, trečią kalbą ir vėliau jau supranti sistemą, kaip viskas vyksta. Gali mokytis daugiau.
Lygiai taip pat čia. Mes dirbame su daug skirtingų menininkų ir kultūrinių projektų, ir suprantame, kaip tai veikia. Nuolat plečiasi kontaktų tinklas, jis didėja. Tampa aišku, kas pasiteisina, o kas ne. Imdamasis projekto jau žinai, kas jam tiks, kas bus gerai, o kas neveiks. Idėją dėlioji kaip mozaiką ir stengiesi, kad idėjos nesikartotų.
– Ko jūs pačios išmokote, būdamos „Kaunas 2022“ programos komandoje?
Irutė: Išmokome kurti dalykus, kurie nebūtų panašūs į kažką, kas jau buvo. Neiti klišėmis, neiti pramintais keliais. Kai darėme renginius, visą laiką galvojome, kad nebūtų panašu į tai, ką žmogus jau matė kito renginio, kito festivalio kontekste.
Kultūroje labai daug neišnaudotų galimybių.
Išmokom galvoti, kaip kiekvieną kartą sukurti vis naują patirtį. Tai įmanoma, nes dirbam su skirtingais menininkais ir kiekviena patirtis bus skirtinga, individuali, nes kiekvienas menininkas į ją pažiūrės iš savo pusės. Kultūroje labai daug neišnaudotų galimybių.
Agnė: Taip, ir labai daug skirtingų meninių jungčių. Panašiai kaip maisto gamyboje, kuomet naudoji skirtingus ingredientus, ir gauni naują skonį. Kartais – netikėtą. Lygiai taip pat ir čia.
Dar pagalvojau, kad šis projektas mus išmokė, kad nėra neįmanomo. Darėme renginius ir ant stogų, ir ant tiltų, ir hidroelektrinėje. Erdvės kūrybai yra tokios plačios.
Irutė: Kalbant apie „Salto Agency“, mes nesiūlome būtinai didelių, masinių renginių. Vienas iš pavyzdžių – kūrybinės idėjoms įmonėms, kurios sutvirtina pačią komandą, o darbuotojai jas ilgai prisimins. Siūlome kartu su menininkais sukurti patyrimą įmonei. Tai svarbu dėl to, kad po to patys darbuotojai dalinasi savo įspūdžiais, patirtimis ir taip kuriamas geras įspūdis apie įmonę: kad čia gera dirbti.
– Kitaip tariant, vietoje įmonės vakarėlio žaidžiant boulingą galima sugalvoti kažką įdomiau?
Irutė: Taip. Taip, kaip buvo su gamykla „Peikko“. Tai buvo pirmasis mūsų, kaip „Salto Agency“ komandos renginys. Tiesa, tada dar nebuvo nei pavadinimo, o tik bandymas, ar einame teisingu keliu.
Agnė: „Peikko“ gamykloje kartu su menininkais sukūrėme industrinę simfoniją. Pamenu, tada gavome pasiūlymą iš gamyklos, kuri šventė 15 metų gimtadienį ir norėjo ko nors išskirtinio.
Tikslas buvo padaryti šventę darbuotojams, bet tuo pačiu – kad ją galėtų pamatyti miesto svečiai. Galvojome idėją, ir taip atsirado mintis apie industrinę simfoniją. Įtraukėme menininkus – kompozitorių Paulių Kilbauską, šviesų dailininką Eugenijų Sabaliauską.
Įdomu tai, kad gamykla dirba visą parą ir niekada nesustoja. Tačiau gimtadienio proga jie dviem paroms sustabdė savo veiklą
Tada prasidėjo kūrybinis darbas. Įdomu tai, kad gamykla dirba visą parą ir niekada nesustoja. Tačiau gimtadienio proga jie dviem paroms sustabdė savo veiklą. Pirmą dieną simfonija vyko darbuotojams, o antrą – svečiams.
Tai buvo dar pandemijos metas, kai buvo draudžiama būriuotis didelėmis grupėmis, todėl viską darėme ekskursijų formatu. Žmonės turėjo užsiregistruoti, o kai paskelbėme registraciją – visa diena užsipildė per nepilnas keturias valandas. Kai kurie žmonės stovėjo gyvoje eilėje ir laukė, kol galės patekti. Ekskursijos vyko kas valandą. Pradėjome ryte, o baigėm vidurnaktį. Tada ir atsirado mūsų raktinis žodis – vau. Supratome, kad reikia daugiau tokių patirčių.
Irutė: Industrinei simfonijai pradėjome ruoštis nuo balandžio mėnesio. Renginys įvyko lapkritį.
Labai smagu stebėti grįžtamąjį ryšį. Žmonės pradėjo domėtis gamykla, gyrė vadovą, kuris leido į pasirodymą įtraukti darbuotojus, sustabdė gamyklą. Visiems buvo įdomu. Taip susikuria ryšis, ateina jauni žmonės, kurie pamato, kad tai šiuolaikinė gamykla. Ateina miestiečiai ir jie jau žino įmonę, o pati įmonė siunčia žinutę, kad jai svarbu į savo veiklą įtraukti miestą.
Supratome, į ką reikia orientuotis: į patirtis, į unikalius vienkartinius sprendimus. Mūsų tikslas nėra šią simfoniją perkelti į kitą gamyklą. Ji buvo sukurta tai vietai, tai dienai ir tai progai.
Agnė: Galima kurti ir kitoje gamykloje, bet tada interpretuoji pagal skirtingą temą, pagal gamyklos veiklą, kvieti kitus menininkus.
Dabar pagalvojau, kad Europos kultūros sostinė padarė dar vieną svarbų pokytį: verslininkai, pamatę kultūrinį šurmulį Kaune, girdėdami atgarsius panoro atsiverti ir patys, panoro įdomių kūrybinių patirčių. Smagu, kad ne tu eini, bet pats verslas ateina pas tave ir siūlo.
Džiugu, kad Kauno „Akropolis“ yra vienas iš verslų, kurie nuo Laimės dienos pradžios yra jos pagrindiniai tos dienos rėmėjai, o dabar, pasibaigus kultūros sostinės metams, jie liko mūsų verslo partneriais.
Irutė: Laimės dienai šiemet nenorėjome organizuoti didelio festivalio. Negali sakyti žmonėms, kad eikime švęsti laimę, kai netoli nuo mūsų vyksta karas. Bet kitomis priemonėmis gali priminti, kad tokia diena yra. Sukelti emocijas. Jis atitinka „Salto Agency“ kriterijų – nustebinti.
Agnė: Salto yra triukas persiverčiant per galvą, kurį ne kiekvienas moka padaryti. Bet tas, kuris padaro, jam sako: vau. Tokios reakcijos mes ir norime.
Irutė: Pamenu, kai dirbome su „Peikko“, visame pasiruošimo procese buvo daug techninių iššūkių, kuriuos reikėjo išspręsti, o mes nežinojome, kaip. Taip ir pasakėme klientui: nežinome kaip, bet išspręsime. Įmonės vadovas su mumis susipažino tik per šį projektą, tačiau po visko pasidalino, jog labiausiai jį žavėjo mūsų atvirumas bendraujant. Tai kėlė pasitikėjimą, o mums tai – ypatingai svarbu.
Agnė: Tai didelio ploto didžiulė gamykla, kur reikėjo sudėtingų techninių sprendimų. Į gamyklą technika buvo atgabenta trimis krovininiais automobiliais.
Irutė: Visko reikėjo daug. Buvo, kad menininkas sako: būtinai reikia vieno ar kito sprendimo, nes kitaip neatsiskleis idėja.
Agnė: Ir tada turi verstis per galvą, galvoti, kaip tai įgyvendinti. Beveik kaip salto.
Irutė: Kai ruošėmės industrinei simfonijai ir kalbėjomės su technikais, jie mūsų paklausė, kelintas tai mūsų renginys. Sakau, kad pirmas. O vienas iš technikų man: nesvaik. Bet tikrai pirmas. Jie negalėjo patikėti, kad mes darom pirmą renginį ir iš karto tokio mastelio. Tokie dalykai, įvertinimai, grįžtamasis ryšys labai motyvuoja.
– Apibendrinant: „Kaunas 2022“ jums buvo smagus tramplinas. Bent jau taip atrodo klausantis jūsų.
Agnė: Tai buvo didelis universitetas. Kaip doktorantūra. Nors į projektą susirinko savo sričių profesionalai, bet tokio mastelio projekto dar nė vienas nebuvome įgyvendinę. Jo nei Kaune, o ir Lietuvoje, tiesiog nebuvo. Mes nežinojome, kaip viskas bus.
Bet viską praėjęs labai stipriai užaugi. Užsiaugini didelius „raumenis“. Pirmą kartą viską darai, nežinai, ko laukti, ko tikėtis. Išmokome susidėlioti keturis scenarijus į priekį, o taip pat supratome, kad planuok neplanavęs, bet bus kitaip. Išmokome greitai bet kuriuo metu reaguoti. Atrodo, kad įneri į vandenį, tada pritrūksta oro, išneri į paviršių ir vėl neri. Visi metai tokie.
Niekada nežinai, kas kūrybiniame etape tavęs laukia, kas gali nutikti. Kliūtys, pasikeitimai. Yra dalykų, ką tu gali numatyti, o yra kurių ne. Tarkime, oro sąlygų. Arba karo.
Išmokome, kad neįmanomi dalykai gali būti įmanomi.
Susidūrę su kliūtimi, rasdavome sprendimą, kaip ją apeiti, kaip išnaudoti kūrybiškai. Taip atsirado „Kultūra į kiemus“, kuri 2021-ais metais gavo pasaulinį apdovanojimą kaip vienas geriausių muzikinių karantino metu vykusių projektų.
Daug ko nemokėjome, bet išmokome. Kiekvienas. Atradome savo stiprybes ir galime toliau jas išnaudoti. Išmokome, kad neįmanomi dalykai gali būti įmanomi. Niekada negali sakyti, kad negaliu. Viską gali, tik reikia nusiteikimo ir bendraminčių šalia.
Irutė: Ir tada neįmanoma tampa įmanoma. Sprendimai gali atsirasti per vieną naktį. Galvoju, kad man reikia adrenalino, aš negaliu būti ramiai. Bet taip ir atsiranda patys įdomiausi projektai, taip žmonėms sukuri naujas ir nepakartojamas patirtis. Tame nepatirtame jausme dalyvauji ir tu, išgyventi dalykus naujai. Mes nemėgstame daryti paprastai.
Agnė: Mes mėgstame salto.
