Šiuolaikiniu menu besidomintys lietuviai J.Kagan vardą turėtų prisiminti iš 11-osios Kauno bienalės „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybė“. 2017-ųjų rudenį Vilijampolėje esančioje maisto prekių parduotuvėje pirkėjams buvo dalinami plastikiniai maišeliai su nuorodomis „Į kairę“ arba „Į dešinę“ – tai yra mirti arba gyventi.
Būtent šioje vietoje, Demokratų aikštėje, 1941 metais vyko „Didžioji akcija“. Susirinkę beveik 30 tūkst. Kauno geto kalinių buvo pasiųsti į kairę arba į dešinę. Atsidūrusieji kairėje buvo užrakinti nakčiai, o ryte nuvaryti į IX fortą ir sušaudyti. Iki vakaro 9200 vyrų, moterų ir vaikų buvo nebegyvi.
Tik šią liepą buvusioje Demokratų aikštėje atsirado šį įvykį žymintis ženklas. Apie „Didžiąją akciją“, kitas buvusias ir būsimas savo patirtis gimtajame tėvų mieste portalui „Kaunas pilnas kultūros“ pasakojo daugelį metų teatre dirbusi ir šią patirtį netikėtais rakursais transformuojanti menininkė.
– Koks Kaunas jums pasirodė čia atvykus pirmąkart? Ar labai skyrėsi nuo įsivaizduoto miesto?
– Pirmąkart Kaune lankiausi būdama vos ketverių, vėliau periodiškai atvykdavau vėl, taigi nepamenu, kas buvo iki pirmojo vizito. Visgi tarp pirmojo, įvykusio 1969-aisiais, ir antrojo, netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo, praėjo nemažai laiko. Žinoma, pasikeitimų per tuos metus buvo milžiniškų. Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios kaskart atvykusi randu vis tarptautiškesnį miestą, jaučiu, lyg būčiau stebėjusi Kauno tapimo tokiu, koks jis šiandien, procesą.
– Nebūčiau pagalvojusi, kad 1969-aisiais lankėtės Kaune. Teko girdėti, kad svečiams iš užsienio tai padaryti buvo sudėtinga.
– Mūsų giminės čia gyveno. Mamos pusseserė Irena Veisaitė – Vilniuje, brolis Aleksandras Štromas – Maskvoje. Kita svarbi priežastis buvo noras susitikti su žmonėmis, išgelbėjusiais mano tėvus ir dėdę Aleksą.
Pasprukusiems iš geto devynis mėnesius palėpėje virš liejyklos slėptis padėjo Vytautas Rinkevičius – jis rizikavo ne tik savo, bet ir artimųjų gyvybėmis.
Tokios skolos neišmokėsi, o ryšys lieka visam gyvenimui. Dar buvo Macinavičių šeima, kuri tuomet dvylikametį dėdę Aleksą išgelbėjo iš geto ir užaugino kaip savo sūnų. Mano tėvai su šiais žmonėmis bendravo iki pat jų mirties ir stengėsi, kiek tai buvo įmanoma, jiems gyvenantiems okupuotoje šalyje, padėti. Žinoma, atkūrus Nepriklausomybę keliauti tapo lengviau, tad ir atvykti ėmėme dažniau.
– Šią vasarą visiškai atsitiktinai užėjusi į Kauno žydų bendruomenės susitikimų kambarį pamačiau plastikinį maišelį iš jūsų kūrinio 11-ajai Kauno bienalei „Didžioji akcija“. Ar su bendruomene kontaktavote kurdama šį darbą? Ar jie kuo nors padėjo, reagavo į „Didžiąją akciją“?
– Įdomu, kad klausiate, bet iš tiesų atsakymas yra „ne“. Šio kūrinio kontekste tiesioginio kontakto nebuvo. Mano laukas buvo konkrečiai „Didžiosios akcijos“ diena, norėjau kalbėti su tais, kurie šioje vietoje Vilijampolėje buvo 1941 m. spalio 28 d. Visgi didžiosios dalies nėra tarp gyvųjų, o tie, kurie gyvi, ne Lietuvoje. Taigi keliavau į Šoa fondą ir susiradau geto kalinių liudijimus. Daug jų duota lietuvių kalba, tačiau iki šiol nebuvo užrašyta ir išversta, taigi šios istorijos neišgirstos plačiau. Man ėmus kapstytis nemažai liudijimų pirmąkart išversti į anglų kalbą. Projekto puslapyje juos vis dar galima perskaityti abiem kalbomis.
Kodėl nesikreipiau į Kauno žydų bendruomenę? Jie šią istoriją jau gerai žinojo, o darbą kūriau tiems, kurie nieko nežinojo.
– Įdomu, kaip sekėsi bendrauti ir susitarti su parduotuvių tinklo atstovais, kad pirkėjams dalintų specialiai pažymėtus ir sunumeruotus projekto maišelius. Ar verslininkai buvo geranoriški?
– Matyti, kaip jų požiūris į projektą keičiasi, buvo verta pastangų. Iš pradžių jie buvo visiškai apstulbę ir nelabai suprato, kodėl aš čia ir ką veikiu. Visgi man pasisekė, nes parduotuvės vadybininkas pasitaikė nuostabus žmogus. Tai jo idėja buvo projekto aprašymą spausdinti ant čekių. Buvau jam už tokį įsitraukimą, be kurio projektas nebūtų pavykęs, labai dėkinga.
Buvo ypač smagu bienalei įsibėgėjus vėl grįžti į Kauną ir pamatyti, kaip pasikeitė parduotuvės darbuotojų požiūris. Pati mačiau, kaip jie pirkėjams tiesdami maišelius pasakojo apie „Didžiąją akciją“.
– Tos pat bienalės metu pristatėte ir projektą buvusioje chasidų sinagogoje. Ji vis dar apleista. Kaip manote, kas šį pastatą prikeltų?
– Ne mano darbas yra siūlyti šiam pastatui sprendimą. Mano užduotis buvo atrakinti mažą lopinėlį jo praeities ir sužadinti praeivių smalsumą, kad jiems taptų įdomi šio apleisto pastato kilmė. Tikėjausi pažadinti emocinę atmintį, praeities jausmą, o ne į reikalą pažiūrėti akademiškai. Kas žino, galbūt žmonių reakcija, kurią sukėlė ši instaliacija, turės įtakos pastato ateičiai, bet tai nebus tiesioginė įtaka.
– Kaip menininkė domitės netikėto susitikimo, akistatos momentu. Kada pradėjote į tai gilintis?
– Būtent tai ir patraukė mane dirbti į teatrą. Dirbdamas šviesų režisieriumi esi atsakingas už žiūrovo ir veiksmo akistatą. Kadangi dirbi komandoje, esi tik dalis bendros teatro patirties. Pajutusi šviesos galią komunikuoti su publika itin instinktyviai, nusprendžiau, kad noriu dirbti tiesiogiai su šia patirtimi. Tai atvedė mane ten, kur kaip kūrėja esu šiandien.
– Ar jums svarbu daug laiko praleisti kūrinio vietoje, o gal mėgstate dirbti nuotoliniu būdu?
– Man gyvybiškai svarbu palįsti po vietos oda. Vienur laiko tam reikia daugiau, kitur – mažiau, bet laikau savo pareiga panirti kiek galima giliau. Dažniausiai tai užtrunka.
Virš mano darbo stalo jau daugiau nei trisdešimt metų kabo teatro kūrėjo Edwardo Gordono Craigo citata: „Mums nesvarbu, kaip būti efektyviems. Mums svarbu pasiekti širdį, pamilti ir suprasti.“ Tai visuomet yra mano kelio pradžia ir tai, kur sugrįžtu, kai pametu kryptį. Kai žinau, kur mano tikslas, galiu užsidaryti studijoje ir ieškoti būdų jį pasiekti.
– Susitiksime pirmajame Istorijų festivalyje – jūsų šviesos ir garso instaliaciją „Pavėjui“ bus galima pamatyti ir pajausti Senosiose miesto kapinėse. Kas tai per darbas? Ar žinantieji „Didžiąją akciją“ atras tarp šių kūrinių ryšį?
Visi žmonės, palaidoti šioje teritorijoje, yra tiesiog žmonės.
– Ši instaliacija kitokia ta prasme, kad nėra tiesiogiai susijusi su mano šeimos patirtimis Kaune ir Lietuvoje, taigi tai lyg ir mažiau asmeniškas darbas. Visgi jis susijęs su Kauno bienalės kūriniu tuo, kad man ir vėl svarbu kalbėti su tais, kurie darbą aptiks atsitiktinai. Maišelių projektas siekė sužadinti pokalbius ir kelti klausimus. Sinagogos projektas – užpulti emociškai ir nustebinti. Tikiuosi, kad instaliacija Istorijų festivalyje įvykdys visas šias užduotis.
– Šviesa ir garsas. Kuo garsas svarbus jums, kaip šviesų režisierei?
– Šiandien laikau save menininke bendresne prasme, nei šviesų menininkė. Į projektą žiūriu ne nuo pradžios, o nuo pabaigos – tai yra, ne imu įrankius ir žiūriu, kaip čia juos įdarbinus, o klausiu savęs, ką noriu pasiekti, ir tuomet ieškau tinkamiausių įrankių. Šviesa dažnai tampa pagrindiniu įrankiu, nes tokia mano patirtis. Visgi vis dažniau tenka kasti vis giliau, kad rasčiau tinkamą mediją. „Didžiosios akcijos“ atveju įrankiu tapo pirkinių maišeliai.
Šįkart buvau pakviesta sukurti šviesos instaliaciją, visgi netrukus supratau, kad norėdama išpildyti užduotį negalėsiu apsiriboti tik vaizdu. Norėjome kalbėti apie tai, kad miestą sudaro žmonės, atstovaujantys pačioms įvairiausioms kultūroms, bet kai pradedi vaizduoti tas įvairias kultūras, labai sudėtinga išvengti stereotipų.
Iš tiesų kultūrų mozaiką, palaidotą po tuo, kas vadinama Ramybės parku, rodo ne skirtumai tarp žmonių, o skirtumų nebuvimas – tuomet, kai baigiasi gyvenimas. Visi žmonės, palaidoti šioje teritorijoje, yra tiesiog žmonės. Tai ir pasakoja instaliacijos vaizdinė dalis. Bet dar reikėjo kontrasto, kad atsiskleistų ta užduotyje įvardinta įvairovė – kad patirtis būtų visapusiška, pasitelkiau garsą.
– Ar su „Kaunas 2022“ dirbsite ir ateityje?
– Taip, jau nekantrauju. Interaktyvi instaliacija „Iš tamsos“, pasakojanti mano tėvų išgyvenimo Kauno gete istoriją, pirmąkart Jungtinėje Karalystėje buvo parodyta 2016 metais. 2022-aisiais Kaune pristatysiu naują jos variantą.
Taip pat 2022-ųjų pabaigoje su nuostabiu Pietų Afrikos Respublikos kompozitoriumi Philipu Milleriu pristatysime didingą projektą. Jau kuriame jį – tikiuosi, rezultatas bus unikalus, reikšmingas ir įsimintinas, užmegsiantis ryšį su Kauno gyventojais bei tapsiantis švente žmonėms ir miestui.
