Kiekvieną programos penktadienį ir sekmadienį renginiai vyks Kauno teatro klube. Programą spalio 7 d. čia atidarys šio renginio kuratorė ir istorijų pasakotoja Milda Varnauskaitė su pasakojimo pasirodymu „Drebulė, Eglės dukra“, o spalio 16 d. ją baigs taip pat kuratorė ir pasakotoja Daiva Ivanauskaitė su pasirodymu „Prikaltos lūpos“.
Teatro klube taip pat pasirodys Jungtinės Karalystės pasakotoja Katrice Horsley, specialiai Kaunui sukūrusi naują pasirodymą (spalio 9 d.), bei Prancūzijos pasakotojas Abbi Patrixas (spalio 14 d.), kuris 7-ajame dešimtmetyje Prancūzijoje pradėjo istorijų pasakojimų atgimimą ir, pasakodamas istorijas, apkeliavo visą pasaulį.
„Šeštadieniais pasiklausyti istorijų bus galima kauniečių pamėgtose vietose – indų restorane „Masalaciti“ spalio 8 d. istorijas pasakos Indijos pasakotoja Gauri Raje, o spalio 15 d. kavinėje „Kultūra“ – suomių pasakotojas Markus Luukkonenas, kuris garsėja savo juokingomis, bet kartu ir šiaurietiškai tamsiomis istorijomis. Taip pat spalio 8 d. kviesime patiems pasakoti istorijas atvirame istorijų pasakojimo renginyje, kuris vyks bare „Godo“, bei spalio 15 d. susirinkti pasiklausyti kaimynų pasakojamų istorijų K. Donelaičio 72 namo kieme“, – sako M. Varnauskaitė.
– Ką simbolizuoja pavadinimas „Kur man tave rasti“? Ir kiek pasakojamos istorijos susijusios su Kaunu?
M.Varnauskaitė: Kartu su Daiva Ivanauskaite kurdamos istorijų pasakojimo programą siekėme, kad kauniečiai ir Kauno svečiai įsikvėptų pasakoti istorijas, patys pabandytų pasakoti bei atrastų istorijų pasakojimą jiems jau gerai pažįstamose vietose.
Norėjome, kad ir Kauno naujakuriai, ir jau seniau Kaune gyvenantys neprasilenktų gatvėse, tačiau vieni kitus atrastų ir pažintų klausydami istorijų, susipažindami su turtinga pasaulio sakytine tradicija ar bandydami pasakoti savąsias. Todėl į klausimą „Kur man tave rasti?“ atsakome – istorijose.
Programą daugiausiai sudaro skirtingų kultūrų pasakojimų šiuolaikinės interpretacijos, tačiau nepamiršome ir Kauno. Vienas svarbiausių pasirodymų – Shona Cowie rezidencijos Kaune metu sukurta „Nauja istorija Kaunui“. Profesionali škotų pasakotoja Sh. Cowie pašalietės akimis pažvelgė į Kauno miestą ir atliks kūrybinį tyrimą su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Kauno skyriumi.
Bendradarbiaujant su vietiniais, tarp kurių ir Lietuvoje gyvenantis muzikos menininkas libanietis Abdalla Chahine'as, pasakotoja atskleis ir pasidalins atvykimo į Kauną istorijomis. Su Kaunu susijusiomis istorijomis dalinsimės ir „Atvirame istorijų pasakojimo vakare“ bei „Kiemo istorijų“ renginyje.
– Iš kur kilęs istorijų pasakojimo žanras?
M.Varnauskaitė: Istorijas žmonija pasakoja nuo pat savo gyvavimo pradžios. Tai ir būdas perduoti vertybes, papasakoti apie save, savo istoriją, tradicijas, paaiškinti kitiems, kas esame, kodėl čia esame. Istorijų pasakojimas sujungia žmones į bendruomenes, tikinčias viena idėja.
Pasakojant istorijas ne tik perduodame pliką informaciją, tačiau ir suteikiame klausymo malonumą, sukuriame pramogą, geriau pažįstame save ir pasaulį. Kai kurios žodinės tradicijos istorijos skaičiuoja tūkstančius metus, jos buvo pasakojamos tik iš lūpų į lūpas, kol neatsirado raštas. Indijos istorijos, Babilono Gilgamešo mitas, Homero „Odisėja“ ir „Iliada“, Graikų, Skandinavijos mitai – visi pasakojimai ilgus metus sklido tik iš lūpų į lūpas.
Visgi atsiradus raštui, žmonijai tobulėjant technologiškai, gyvas istorijų pasakojimas apnyko iki maždaug 7-tojo 8-tojo dešimtmečio, kai Europoje atgijo susidomėjimas sakytiniu paveldu, legendomis, mitais, pasakomis. Ėmė kurtis istorijų pasakojimo festivaliai, kultūros centrai, daugėjo pasakotojų, pasakojančių istorijas gyvai bibliotekose, mokyklose, festivaliuose. Pavyzdžiui, mūsų programos svečio Abbi Patrix vienas pirmųjų pasirodymų buvo aštuonių valandų trukmės „Odisėjos“ perpasakojimas Avinjono festivalyje. Istorijų pasakojimas tapo vienu iš scenos menų.
Siekiame, kad toks atgimimas įvyktų ir Lietuvoje, kad atsigręžtume į savo sakytinį paveldą, imtume jį interpretuoti ir perpasakotume aktualiai.
– Daiva, Milda, jūs esate ne tik renginio kuratorės, tačiau ir istorijų pasakotojos. Ar seniai tą darote? Kur to mokėtės, kaip į jūsų gyvenimą atėjo šis žanras?
D.Ivanauskaitė: Su istorijų pasakojimu draugauju jau beveik 10 metų. Labai dažnai esu tylinti stebėtoja, ekstravertiška intravertė – kaip gana didelė dalis lietuvių. Todėl man pačiai nuostabu, kad tapau pasakotoja. Antra vertus, istorijos, pasakos ir jų perteikimas klausytojams mane visuomet traukė. Dar prieš tuos dešimt metų net neįsivaizdavau, kad egzistuoja tokia profesija ir kad iš jos valgysiu duoną.
Lietuvoje istorijų pasakojimo kultūra buvo man nežinoma. Užaugau skaitydama knygas ir žiūrėdama televizorių. Tiesa, močiutės, mamos ir tėčio pasakojamos istorijos buvo mano gyvenimo dalis, tik dabar man norisi, kad tų istorijų būtų buvę daugiau, nes kai močiutė ir tėtis buvo gyvi, to nevertinau.
Mano giminėje pasakojamos tikros juokingos, absurdiškos ar paradoksalios istorijos. Turime ir labai stiprių istorijų. Vieną iš jų pasakoju savo pasirodyme „Vilko mergaitė“, skirtame vilko vaikų temai.
Tėtis buvo labai talentingas pasakotojas ir jo gyvenimas pilnas nuotykių, bet aš jo tokio nepažinojau. Kai augau, jis sirgo ir gulėjo lovoje, jo nuotykiai buvo praeityje. Tas istorijas jis, paprastai būdamas tylus, tarsi atsitiktinai pažerdavo šeimos draugų ir giminių susitikimų metu, po kelių taurelių, kai atsipalaiduodavo. Apie tylinčius tėčius sukūriau naują pasakojimo pasirodymą „Prikaltos lūpos“, kurį pristatysiu Kauno istorijų festivalio programoje.
Istorijų pasakojimo meno mokiausi Škotijoje – šalyje, kuri išsaugojusi stiprią pasakojimo tradiciją ir kurianti šios srities ateitį. Čia yra Škotijos istorijų pasakojimo centras (Scottish Storytelling Centre), pasakotojų forumas, profesionalių pasakotojų registras, taip pat nemažai organizacijų, kurios dirba su istorijų pasakojimu.
Mokiausi pas pasakotojus meistrus, pasakotojų bendruomenės žvaigždes ir talentingus mokytojus David ąCampbellą (rašytojas, buvęs BBC radio laidų prodiuseris, anglų literatūros mokytojas, įvairių kultūros renginių organizatorius) ir Janis Mackay (apdovanojimus pelniusi rašytoja, teatro ir balso mokytoja, pasakotojų pameistrystės programos vadovė).
Po pusmečio studijų jų kurse 2014–2015 metais atsidūriau Škotijos pasakojimo centro Pasakojimo pameistrystės programoje, kurią baigiau 2018 metais. Nuo 2016 m. bendradarbiauju ir dirbu su „The Village Storytelling“ centru Glazge. Tai taikomojo pasakojimo lyderis Jungtinėje Karalystėje ir Europoje, veržlus šiuolaikinio istorijų pasakojimo centras.
Mėgstu pasakoti tradicines pasakas suaugusiems, kurias savaip interpretuoju, supinu su asmeninėmis patirtimis. Dirbu ir su kūdikių bei mažylių grupėmis. Šiuo metu, bendradarbiaudama su Škotijos lietuviška mokykla, šeštadieniais vedu pasakėlių pamokėles Glazgo lietuviukams, su jais ir jų tėvais dainuojame, pasakojame, žaidžiame ir kuriame lietuviškai.
M.Varnauskaitė: Mano istorijų pasakotojos kelias prasidėjo išvydus viziją. Mokydamasi užsienyje perskaičiau straipsnį apie indų kilmės Didžiosios Britanijos pasakotoją. Straipsnyje buvo nuotrauka, kurioje pasakotoja stovėjo ant margo kilimo, o priešais ją sėdėjo eilės žmonių ir įdėmiai klausėsi. Atsimenu kaip vakar – suvirpėjo kažkas giliai viduje ir pagalvojau: „Ir aš taip norėčiau!“.
Tada sekė mokslai istorijų pasakojimo mokykloje Amsterdame, o per šešerius metus, kuriuos praleidau Nyderlanduose, buvo daugybė papasakotų istorijų įvairiuose renginiuose.
Pasakojau tokiose vietose kaip EYE kino muziejus, FRASCATI teatras, OEROL menų festivalis. Esu pasakojusi ir Paryžiaus MIX UP festivalyje, ir Danijoje vykusiame FEST istorijų festivalyje. Istorijų pasakojimo žinias gilinau Oslo Metropolitan universitete, Berlyno menų universitete.
Nors pasakoju ir autobiografines, ir grožines ar istorines istorijas, bet didžiausią malonumą jaučiu perpasakodama senąsias istorijas aktualiai. Būtent tai ir darysiu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ istorijų pasakojimų programoje, perpasakodama vieną populiariausių lietuvių pasakų „Eglė žalčių karalienė“.
– Istorijų pasakotojas – kas jis? Kodėl svarbu pasakoti istorijas?
M.Varnauskaitė: Visi esame istorijų pasakotojai – tai neišvengiama, nes pasakoti istorijas užkoduota mūsų DNR.
Visgi profesionalūs istorijų pasakotojai, paprastai pasakius, gyvena iš istorijų pasakojimo. Jie pasakoja istorijas gyvai skirtingose vietose, moko tą daryti kitus.
Visi esame istorijų pasakotojai – tai neišvengiama.
D.Ivanauskaitė: Taip, istorijų pasakotojais esame visi. Tai yra mūsų žmogiška duotybė, talentas ir poreikis. Pasaulyje egzistuoja profesionalūs sakytinių istorijų pasakotojai (oral storytelling) ir tai yra profesinė veikla.
Istorijų pasakojimas padeda suvokti save ir mus supantį pasaulį, istorijomis mes sukuriame prasmę tam, kas vyksta. Pasakodami istorijas apsijungiame į šeimas, gimines, bendruomenes ir tautas. Istorijomis perduodamos vertybės, požiūris, kultūra. Istorijų pasakojimas mums suteikia šaknis ir tuo pačiu leidžia įsivaizduoti ateitį.
– Kokia istorija yra įdomi ir kokia verta pasakojimo?
D.Ivanauskaitė: Įdomi istorija yra ta, kuri pasakotojui yra svarbi, pasakotoją jaudina, neramina, taip pat, kurią jis myli. Verta pasakoti tą istoriją, kuri bus papasakota kaip dovana klausytojui, o taip pat kaip galimybė keisti ar praplėsti požiūrį, kviečianti empatijai ir refleksijai.
M.Varnauskaitė: Mano nuomone, visos istorijos yra vertos pasakoti kasdienybėje. Esu įsitikinusi, kad bent viena papasakota istorija per dieną gali pakeisti žmogaus gyvenimą.
Pasakojant istorijas užmezgame gilesnius ryšius su artimaisiais ir aplinkiniais, laviname vaizduotę ir empatiją. Visgi profesionalai, siekdami išlaikyti auditorijos dėmesį valandą ar dvi, negali sau leisti pasakoti buitiškai. Tuomet ieškomos mažai girdėtos istorijos, jos netikėtai interpretuojamos, ieškomi skirtingi kampai papasakoti – panašiai, kaip ir kituose scenos menuose.
– Kas yra geras istorijų pasakotojas? Gal jis turi būti daug keliavęs po pasaulį? Gal pažinęs kitas kultūras ir žmones? O gal tiesiog užtenka turėti gerą fantaziją?
D.Ivanauskaitė: Geras pasakotojas yra geras klausytojas, klausantis savęs ir aplinkos visais penkiais pojūčiais. Taip, pasakotojo gyvenimiška patirtis yra svarbi ir lakios vaizduotės pasakotojui reikia.
Pasakotojai labai mėgsta megzti ryšius su įvairių tautų ir kultūrų žmonėmis, klausytis jų istorijų ir patikusias įtraukti į savo repertuarą. Taip pat pasakotojai skaito, domisi įvairiais meno ir kultūros renginiais, jiems įdomios politikos ir visuomenės naujienos. Tuomet sukauptą informaciją perdirba savo vaizduotėje ir pateikia naujas interpretacijas, kurios gali apimti tradicinius naratyvus, literatūrą, asmenines patirtis ir šiuolaikines aktualijas. Istorijos gimsta iš stebėjimo, klausimų kėlimo, tyrinėjimo.
M.Varnauskaitė: Mano nuomone, geras pasakotoja visų pirma yra geras klausytojas. Sunku gerai papasakoti, jeigu nemoki klausyti. O klausyti tenka ir kitų istorijų, ir savęs pačios istorijos tylaus vidinio šnibždėjimo, ir kartų šnibždėjimo, sklindančio iš senųjų istorijų.
Žinoma, beveik neįmanoma papasakoti kitų kultūrų istorijų, jeigu nesi jų pažinęs, nepažįsti kraštovaizdžio, nesi girdėjusi kalbos, tačiau ir nekeliaujant gali pasakoti savo kultūros istorijas. Vaizduotė svarbi, bet ji lavėja pasakojant.
Kuo daugiau pasakosite ir kuo daugiau klausysite, įsivaizduosite dalykus, apie kuriuos jums pasakoja kiti – tuo lakesnė bus jūsų vaizduotė. Istorijos gimsta ir iš asmeninės patirties – ir klausant senųjų pasakojimų ar kitų pasakojamų istorijų.
– Savo kasdienybėje žmonės dažnai dalijasi istorijomis. Jos būna įvairios, tačiau vienų klausytis yra įdomu, kitų – nuobodu, ir tai, matyt, visiškai nepriklauso nuo istorijos, bet nuo gebėjimo ją papasakoti. Ar tiesa, kad net ir nedidelę, paprastą istoriją galima papasakoti įdomiai?
M.Varnauskaitė: Taip, tikrai. Esu įsitikinusi, kad įdėjus pastangų atgaivinti istorijų pasakojimo įgūdžius, prisiminus, kaip pasakojo protėviai, tikrai taip, – kiekvieną gyvenimo nutikimą galima paversti įdomia istorija.
D.Ivanauskaitė: Lengva ir įdomu klausytis tokios istorijos, kuri turi aiškią struktūrą ir pasakotojas ją pasakoja, naudodamas išraiškingą, emocingą, pojūčius ir vaizdinius žadinančią kalbą – kuomet pasakojama ir žodžiais, ir balsu, ir kūnu.
Galbūt esate matę, kaip kalbasi kurčiųjų bendruomenė? Jų gestų kalba, veido išraiškos perduoda tiek daug emocinės energijos.
Nuobodu klausytis tos istorijos, kuri sakoma tarsi pranešėjas per garsiakalbį skaitytų stotelių pavadinimus viešajame transporte. Sunku klausytis ir tokių istorijų, kurių pasakotojai labai skuba, jų mintys tokios greitos, kad žodžiai nori tas mintis vytys, bet susipina.
Bepasakojant prisimenama dažnai ne tokių svarbių detalių, kuriomis norisi papildyti pasakojimą, staiga istorija susiveja, išsišakoja – tada sunku surinkti pasakojimą ant bendro jungiančio siūlo. Taip pat sunkiau klausytis tų, kurie yra itin drovūs, ir jų galvoje vidinis kritikas neleidžia laisvai tekėti ir lietis minčiai. Bet visa tai yra pataisoma, tik reikia darbo.
***
Istorijų pasakojimų programa „Kur man tave rasti?“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
