Prie „Kaunas 2022“ ambasadorių prisijungęs J.Grickevičius – beveik penkiolikos metų darbo kultūros ir meno srityje patirtį turintis komunikacijos ir rinkodaros specialistas, LRT „Klasikos“ vadovas.
J.Grickevičius yra dirbęs Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Vilniaus festivalyje ir Vilniaus fortepijono muzikos festivalyje, Kauno simfoniniame orkestre, Kauno bigbende.
15min pokalbis su J.Grickevičiumi – ne tik apie Kauną, bet ir pokytį kultūroje bei pandemijos pamokas.
– Julijau, kaip jūsų, dirbančio Vilniuje, gyvenime apskritai atsirado „Kaunas 2022“?
– Jokio tiesioginio ryšio su „Kaunas 2022“ neturėjau, bet visą laiką buvau stebėtojas – iš šono. Tai pirma. Antra, mane pastebėjo kaip Kauno kultūrinio gyvenimo alumną, išeivį iš jo. Istorija trumpa: aš esu susijęs su Kaunu nuo pat pradžių, nepaisant to, kad dirbu Vilniuje. Tačiau mano šeima yra Kaune, tad aš gyvenu tarp dviejų miestų.
Nuo pat pradžios, kai Kaunas ruošėsi tapti Europos kultūros sostine, kai teikė paraišką, kaip ir daugelis Kauno kultūrininkų arba neabejingų žmonių, stebėjau procesą ir sirgau už šią komandą.
Tam tikra prasme – savo kilme – tapatinuosi su Kaunu. O profesine prasme – geografiškai – man nėra taip svarbu tapatintis, nes Kaunas ir Vilnius nėra tokio didelio skirtumo miestai. Miestų barjerai, kuriuos mes pasistatome, daugiausia yra mūsų pačių sugalvoti.
Iš vienos pusės man tai yra iššūkis: ką aš galėčiau duoti šiai programai ir savo miestui atgal? Nes, ko gero, galiu duoti tai, ką aš iš jo pasiėmiau. Daugiausiai iš jo aš gavau patirties. Tad patirtimi ir galiu atsilyginti.
Kaunas mane suformavo kaip žmogų su savo vertybėmis, stuburu ir požiūriu.
Toliau – padėti skleisti žinią, kalbėti apie tai, kas vyksta ir dar artimiau susipažinti su tomis programomis, kurios man yra artimiausios: klasikinė muzika, opera, džiazas.
Aš apskritai matau visą procesą – jei kalbant visiškai metaforiškai – kaip labai didelę mozaiką. Ir jei toje labai didelėje mozaikoje iš šimtų mažų dalelių pridedi bent vieną, papildai bendrą vaizdą.
– O pats Kaunas jums?
– Ne tik gimtasis miestas. Čia užaugau plačiąja prasme, turėjau savo pasaulį. Pirmosios darbinės patirtys, pirmieji atradimai ir pirmieji praradimai, - viskas vyko Kaune.
Tokia paletė yra susijusi su asmeniškumo samprata – Kaunas mane suformavo kaip žmogų su savo vertybėmis, stuburu ir požiūriu. Viduje turiu savo Kauno jausmą. Ir jis man sufleruoja, kad gerai pažįstu šį miestą. Jis susijęs su tapsmo žmogumi mokykla, jis uždavė daug mįslių, kurias pavyko įminti.
Kai 2006 metais atvėriau savo pirmosios darbovietės, Kauno šokio teatro „Aura“ duris, nežinojau nieko nei apie šiuolaikinį šokį, nei apie Birutę Letukaitę.
Vėliau septyneri metai Kauno miesto simfoniniame orkestre tapo mokykla, kurioje buvo sąlygos plačiai atverti akis ir ypač ausis. Kaip tik tuo metu pažinau Kauną kaip alternatyvaus džiazo salą, pats ją kūriau, šešerius metus vyko „VDU Jazz jungtys“ - festivalis, vėliau praaugęs mane patį.
Kelerius metus dirbau Kauno bigbende, mačiau kaip keičiasi šis kolektyvas, kokiu muzikos instrumentu tampa, kai prie jo jautriai prisiliečiama.
Įkvėpė, kad viena pirmųjų įstaigų įkurta po nepriklausomybės atgavimo buvo džiazo orkestras, bigbendas, tai labai gerai atspindi laisvo miesto dvasią. Tai taip pat įrodo, kad prieš dešimtmetį atsigaunantis verslas savo naujoms erdvėms, restoranams, gaivinamai Nemuno krantinei pirmiausiai ieškojo džiazo muzikos. Buvau liudininkas kaip stereotipų pilnas, savimi tikėjimą pametęs miestas lukštenasi ir po truputį, vedinas daugybės idėjinių žmonių virsta kitokiu miestu.
– Kokį Kauną matote 2022 metais ir kokio jo pokyčio lauktumėte?
– Nesitikiu, kad Kaunas staiga pasikeis, iš karto po 2022 metų. Pokytis jau vyksta, o kalbant apie Kauno atsigręžimą į savastį ir atsigavimą – šis procesas vyksta jau pastarąjį dešimtmetį.
Miestas daro labai didelį ir svarbų pratimą: jis atsigręžia į save, bando atsakyti, kas toks yra, iš kur jis kilęs, kokia jo mentalinė ir istorinė visuma, kur judėti toliau.
Manau, kad visas stebuklas įvyks po 2022 metų. Kitais metais iš organizacinės pusės komandos laukia žemas startas, 2022 metais – didysis finalas. Bet nesinorėtų tikėti, kad viskas po to ims ir pasibaigs. Tai didelis procesas, kurio naudas mes, ko gero, užčiuopsime atsigręžę po dešimtmečio, jeigu tinkamai viską, kas iškelta ir užsibrėžta, padarysime.
– Jūs buvote vienas iš festivalio „Kaunas piano fest“ lektorių. Šis festivalis išskirtinis tuo, kad atsirado iš kelių jaunų žmonių idėjos. Jūsų nuomone, kiek tokios pavienės, regis, nedidelės iniciatyvos yra svarbios pačiam miestui?
– Visas stebuklas ir yra tokiose iniciatyvose. Ne institucijose, ne sienose. Aišku, institucijos turi savo vietą ir savo svarbumą – be jokios abejonės. Tačiau jei pasižiūrėsime, kas padarė didžiausią poslinkį arba kas iš tikrųjų organizuoja projektus, kurie keičia situaciją, tai ir yra panašios entuziastų idėjos.
Jos ypač matomos tokiuose sąlyginai nedideliuose miestuose kaip Kaunas. Tai – „Kaunas piano fest“, Arno Mikalkėno įkurta džiazo akademija ir panašiai.
Visas stebuklas ir yra tokiose iniciatyvose. Ne institucijose, ne sienose.
Tokių kultūrinių iniciatyvų organizatoriai yra labai atviri ir jie kuria pokytį, pridėtinę vertę, net negalvodami apie tai, ką jie iš tiesų daro miestui.
Nepriklausomos scenos alternatyva iš tiesų galėtų plėtotis Kaune ir miestas tam yra labai palanki terpė. Tokia kultūrinė alternatyva galėtų būti miesto išskirtinumas, jo veidas.
– Kalbamės metu, kai viešoje erdvėje kultūros lauko žmonės aktyviai diskutuoja apie tai, kas bus naujasis kultūros ministras. Jūsų nuomone, ko tikimasi iš būsimojo ministro?
– Kultūros sektorius yra pasikeitęs, pandemijos metu jis labai stipriai mobilizavosi dėl kai kurių aktyvių kultūros lauko žmonių. Tai yra privalumas. Ypatingai nevyriausybinis sektorius, kai buvo suskaičiuota, įvertinta kiek yra žmonių, kiek darbuotojų, koks yra šio sektoriaus intensyvumas, kokią pridėtinę vertę jis sukuria. Tai buvo nepaprastai svarbus žingsnis.
Kultūros sektorius sau svarbiu momentu pradėjo kelti klausimus: kas bus ministras, kas bus su mumis, kokia yra programa, kaip mes galime prisidėti prie tos programos formavimo? Tai įrodo tam tikrą brandos lygį. Ir tai, mano nuomone, net svarbesnis momentas nei tai, kas iš tikrųjų bus kultūros ministras.
Šie keliami klausimai yra supratimas, kad kultūros lauko žmonės yra svarbūs, kad kuria labai apčiuopiamą dalyką ir galiausiai kad kultūra nėra duonos ir žaidimų reikalai.
Kultūra yra susijusi ne tik su savasties ir prasmių paieškomis, bet dar ir su tuo, kad renkami mokesčiai, kuriamos veiklos, kurios pritraukia užsienio turistus ir ekspertus, didina šalies žinomumą ir vertę pasauliniame kontekste.
Tokių pokyčių, prasidėjus pandemijai, atsirado tikrai nemažai ir jie visi yra sveikintini.
Iš ministerijos, man regis, labiausiai yra laukiama realaus strateginio pokyčio. Kad kultūros laukas būtų revizuotas, peržiūrėtas ir būtų įvertinta, ką mes tęsiame, o kas jau atliko savo misiją, kur fokusuoti dėmesį, kur judėti, kur investuoti. Laukia labai didelis darbas. Ir tas, kuris imsis, nebus labai populiarus politikas. Bet tai yra neišvengiama.
– Užsiminėte apie pokyčius, kurie prasidėjo paskelbus pandemiją. Jūsų manymu, ko dar kultūros lauko žmonės išmokė buvęs karantinas ir su kokiomis mintimis priimami dabartiniai suvaržymai?
– Žinoma, kad tai, kas buvo pavasarį ir tai, kas yra dabar – du skirtingi dalykai. Pavasarį buvo didžiulis išbandymas su daug nežinomybės kaip viskas apskritai bus.
Pirmasis egzaminas išlaikytas, ir kultūrininkai ji laikė labai skirtingai. Jie pasiskirstė į dvi stovyklas, kurios yra nelygiavertės. Nevyriausybinis sektorius tiesiogiai priklauso nuo veiklos, nuo parduodamų bilietų ir panašių dalykų. Jie labai norėjo veikti – įprastais ar alternatyviais būdais – kuo greičiau. Iki šiol tas jaučiama: jie galvoja, kaip sukurti tam tikras platformas, kaip į online perkelti festivalius, kaip gyvendinti iniciatyvas, kad būtų galima groti, kalbėti, kurti ir palaikyti pulsą.
Kitas yra institucinis sektorius, kuris gyvena kitu režimu ir į kitokį – karantininį – rimtą įsiliejo jau pirmojo karantino pabaigoje. Mes stebėjome procesą vakaruose: koncertų salės, teatrai labai greitai persikėlė į virtualią erdvę, suvokė, kad reikia kažką daryti ir negalima nutraukti savo darbo ritmo, negalima tiesiog palaukti porą savaičių, tad sprendimų reikia labai greitai. Ir tai susiję ne tik su bilietų grąžinimu, bet ir su kultūros vartotojais, kurie staiga iš vieno režimo turi persikelti į kitą.
Visa aplinka pateko į kitas konkurencines sąlygas. Kai mes kalbame apie teatro lankymą Vilniuje, tai sakome, kad konkuruoja teatras A su teatru B, bet kai mes kalbame apie persikėlimą į online, suprantame, kad konkuruoja visi, nes tu esi laisvas pasirinkti.
Didžioji viltis – kad krizė bus suvaldyta kaip įmanoma greičiau, ir kultūros sektorius vėl grįš į vienokį ar kitokį režimą. Kad muziejai, kuriuose yra gana saugi aplinka, atsidarys. Teatrai, koncertai taip pat. Jų organizatoriai, ypač kalbant apie klasikinę muziką, apie operą, taisyklių laikėsi, kiek man teko matyti, labai pavyzdingai. Jie saugojo tą galimybę, kad vėl gali gyvai groti.
Stresą žmonės patyrė ne tik dėl finansų, bet pirmą kartą gyvenime daugelis menininkų padėjo instrumentus ar nutraukė savo įprastą veiklą darbą tokiam ilgam laikui. Vien iš žmogiškosios pusės buvo labai rimtas išbandymas, jau nekalbant apie tai, kad ir pajamos priklauso nuo koncertų skaičiaus.
Žmonės gerokai pavargo nuo virtualaus režimo. Kaip viskas bus dabar? Sunkus klausimas.
