- Projekto „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ programoje pristatote idėją Dizainas visiems. Kas tai yra ir kas tie “visi”?
- Dizainas visiems (ang. Design for All) – tai universalaus dizaino principais paremta koncepcija, idėja, vienijanti pasaulinę, o ypač Europos dizaino praktiką bei teoriją, kurios centre – tinkamas prisitaikymas prie žmonių įvairovės. Tai kur kas daugiau nei vien stilius, mada, grožis ar estetiška daiktų išvaizda. Tai intervencija į aplinką, gaminius ir paslaugas, siekiant užtikrinti, kad kiekvienas, nepaisant jo gebėjimų, poreikių, kultūros, amžiaus ar lyties galėtų pilnavertiškai dalyvauti įvairiose socialinėse veiklose. Nors ir susijusi su universalaus dizaino (ang. Universal Design), vis dėlto ši idėja nėra išimtinai nukreipta vien į pažeidžiamų socialinių grupių (kaip antai, senjorai, neįgalieji ar turintys specialių poreikių) problemų sprendimą.
Dizainas yra tam, kad padėtų sukurti žmogaus ir jo daiktinės aplinkos santykių harmoniją.
Visi mes tam tikrose situacijose galime pasijusti neįgaliais. Pavyzdžiui, kai atvykstame į svetimą miestą ir negalime susiorientuoti naujoje erdvėje, jei ši erdvė, ar tiksliau miesto dizaino elementai, tokie kaip nuorodos, informaciniai ženklai, vizualinės komunikacijos priemonės ar miesto erdvinė struktūra nepadeda mums jos lengvai perprasti ir suvokti. Arba, būdamas kairiarankis galite susidurti su tam tikrais sunkumais naudojantis netinkamai suprojektuotomis žirklėmis, pjūklais, ar pan. Štai, išmaniųjų telefonų, planšečių ar kompiuterių aplinkų kūrėjai ne veltui šiandien konkuruoja vieni su kitais dėl aukštesnio aplinkų intuityvumo laipsnio, katras peržengtų amžiaus, išsilavinimo, naršymo įpročių, išmanymo ar kultūrinių skirtumų ribas. Iš čia kyla tam tikras aplinkos, daiktų ir paslaugų universalumo poreikis, kurio centre – vartotojas/naudotojas – visada skirtingas ir kitoks, bet kaip visuomet teisus ir turintis poreikį bei teisę tapti nepriklausomu bei pasirinkti savąjį gyvenimo būdą. Iš čia ir svarbiausias Design for All tikslas – aplinkos be fizinių ar socialinių barjerų kūrimas/projektavimas. Visiems.
- Kaip dizaino universalumo idėja siejasi su Kaunu arba Kaunu, kaip UNESCO dizaino miestu?
- Labai tiesiogiai. Siekdami pateisinti UNESCO Kūrybinių miestų tinklo dizaino srityje miesto vardą, turime ne tik džiaugtis, saugoti ir įveiklinti turimus architektūros bei dizaino paveldo resursus, bet puoselėti visapusišką ir aktualią dizaino kultūrą. Juk miestas – tai ne vien statiniai ir erdvinės struktūros, bet visų žmonės. O dizainas yra tam, kad padėtų sukurti žmogaus ir jo daiktinės aplinkos santykių harmoniją.
Tad dizainas yra įrankis ir būdas viename, kuris gali padėti miestui tapti patrauklesniu, geriau veikiančiu, funkcionuojančiu, patogesniu, lengviau pasiekiamu, smagesniu gyventi. Juk net nesusimąstome, kad nuo daiktinės aplinkos „lengvumo“ ir draugiškumo priklauso ir mūsų psichofizinė, psichoemocinė būsena, santykiai vienas su kitu. Tai mokslininkai jau įrodė ir pagrindė. Tą, ko gero, esame vienaip ar kitaip patyrę per sovietmečio aplinkos rūstumą bei nerangumą. Todėl ne visai retoriškas klausimas, kaip dažnai gali šypsotis žmogus, kuriam nuolat tenka duris spirti koja, nes kitaip šios neatsidaro – vis dar gali būti aktualus. Lygiai kaip ir vairuotojų pyktis akivaizdžiai proporcingas duobių skaičiui keliuose.
Šia prasme, dizainas kaip mąstymo būdas arba kaip dizaino technikomis paremtas problemų sprendimo būdas miesto atveju visų pirma reiškia viešų erdvių projektavimo, planavimo bei viešų paslaugų kokybės užtikrinimą bei prieinamumą. Kauno atveju – tai neišvengiamai turėtų tapti prioritetine ir ilgalaike miesto strategija. O impulsą tam galėtų duoti Kauno Europos kultūros sostinės 2022 programa bei renginiai. Tuo tarpu, mums sektinu sėkmės pavyzdžiu galėtų būti Helsinkio miestas Suomijoje, 2012 metais tapęs Pasaulio Dizaino sostinė. Miestas, visą dėmesį savo programoje sutelkęs į dizaino jėgos ir galios panaudojimą sprendžiant viešojo sektoriaus problemas – nuo mokyklų pietų pertraukų iki bibliotekų ir viešųjų parkų perprogramavimo/perkūrimo, atliepiant vietos bendruomenių poreikius ir dirbant su jomis išvien. Tai, beje, yra dar vienas labai svarbus dizaino universalumo, dizaino visiems idėjos aspektas, dėl kurio jis neatsitiktinai dar kitaip yra vadinamas įtraukiuoju dizainu.
Žinoma, veikti neabejotinai reiktų atsiremiant visų pirma į vietos, Lietuvos ir Kauno kontekstą. Manau, labai svarbu išplėsti dizaino suvokimo ribas, kad dizainas – tai ne vien madingi daiktai, baldai, drabužiai ar interjeras. Taip pat svarbu nutiesti tiltus tarp skirtingų su dizainu susijusių sričių, veiklų, „stovyklų“ – t. y. kūrėjų, menininkų, verslo bei pramonės atstovų, siekiant glaudesnio susikalbėjimo ir bendradarbiavimo. Turėtume siekti, kad miestas būtų ne tiek kūrybiškas, kiek visų pirma kuriantis, kad imtume kurti ir generuoti apčiuopiamus rezultatus, kad „užsikrėstume“ geru dizainu ir būtume verti Dizaino miesto vardo.
Šalia skaičių labai svarbūs tampa kokybiniai rodikliai, liudijantys apie gerėjančią gyvenimo kokybę per stiprėjančius bendruomeninius santykius, augantį priklausymo vietai ir bendruomenei jausmą
- Esate minėjusi, kad kultūra negali būti matuojama vien kiekybiniais skaičiais (pavyzdžiui, žmonių, atėjusių į parodą skaičiumi). Kaip tuomet išmatuoti kultūrą?
- Taip, iš tiesų, pamatuoti kultūros vertę ar investicijų į kultūrą atsiperkamumą – yra labai sudėtingas ir opus klausimas. Neseniai teko dalyvauti Europos komisijos rengtame pokalbyje su kultūros ir kūrybos sektoriaus atstovais. Didžiulei mano nuostabai, 34 atstovai iš skirtingų šalių ir pačių įvairiausių sričių, vieningai priėjo nuomonės, ir tuo klausimu suformavo pareiškimą Europos komisijai, kad būtina permąstyti ekonometriniais, statistiniais duomenimis paremto kūrybinio ir kultūrinio sektoriaus vertinimo mechanizmą. Dominuojanti ekonominio atsiperkamumo bei taip vadinamoji sektoriaus ekonominio augimo linija nėra pajėgi atspindėti pilnos vertės, kurią šis sektorius sukuria visuomenėje ir visuomenei.
Šalia skaičių labai svarbūs tampa kokybiniai rodikliai, liudijantys apie gerėjančią gyvenimo kokybę per stiprėjančius bendruomeninius santykius, augantį priklausymo vietai ir bendruomenei jausmą, pasitenkinimą gyvenimu, galimybė harmoningai derinti profesinį ir asmeninį gyvenimą, ir pan. Beje, tai liudija ir naujausios studijos, siekiančios išmatuoti meno, kultūros ir kūrybinių industrijų poveikį.
Kauno – Europos kultūros sostinės programai šis klausimas yra itin aktualus. Neišvengiamai susiduriame su klausimu, o kaip pamatuoti tokio kultūros įvykio kaip šis naudą ir vertę? Galiu pasakyti tik tiek, kad programoje esame numatę pasitelkti ne vien kompleksinius mokslinius įrankius, bet į problemą pažiūrėjome ir kaip į kūrybinį iššūkį. Kadangi Kaunas siekia tapti laimingu miestu, įsirašęs tai į miesto strateginės plėtros programą, tad mes labai rimtai svarstome apie tai, kad kodėl gi tos laimės nepamatavus? Ketiname sukurti inovatyvų dizaino objektą – laimės ir emocijų matuoklį.
