Su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratoriais vokietis pasidalijo savo šeimos istorija, taip pat pernai savo šeimos likimą jis aprašė biografinėje knygoje „Klyksmas vaiduoklių mieste. Vilko vaikai“. Lietuvą S.Gronau vadina savo antrąja gimtine. Čia jis atsidūrė dar būdamas vaikas ir pabėgęs nuo karo – vienintelis iš gausios savo šeimos.
S.Gronau gimė 1936 m. vokiečių evangelikų Ernsto Arturo ir Ernos Gronau šeimoje tuometiniame Kionigsberge (Karaliaučiuje). Kol tėtis buvo namuose, berniukas su trim seserimis – Hannelore, Christel ir Ilse – turėjo gražią vaikystę ir nieko nežinojo apie karą.
„Mano vaikystė buvo gera, mūsų šeimos gyvenimas geras. Šeimoje buvome keturi vaikai – aš ir trys seserys. Nieko nežinojome apie karą, kol į jį nebuvo paimtas tėvas. Tada mama mums pasakojo, kad tėvelis su priešu lauke sunkiai kovoja. Mums, vaikams, buvo sunku suprasti, kodėl reikia kovoti su kažkokiu priešu”, – pasakojo S.Gronau.
Karas nesirinko žmonių, sako vokietis, ir, nepaisant to, kad šeima buvo daugiavaikė, į tai niekas nekreipė dėmesio.
S.Gronau tėvas buvo sužeistas du kartus, antrą kartą – stipriai. Po trečiojo sužeidimo vyras neišgyveno. Jis žuvo netoli Leningrado.
Šeima nutarė bėgti nuo neramumų krečiamo Kionigsbergo. „Mus išnešė iš degančio namo. Buvo žiema. Mes papuolėme į kaimą, kur buvo daug tokių bėglių kaip mes. Ten buvo tik moterys ir vaikai. Slėpėmės bendrame dideliame name, o netrukus prasidėjo bombardavimas“, – pasakojo S.Gronau.
Atėjus rusams nuo karo bėgusiems vokiečiams jie iš pradžių pasirodė mandagūs. Tačiau jau kitą dieną situacija pasikeitė – rusų kariai nebesibeldė į duris, tačiau laužėsi vidun, ieškodami vyrų. Vėliau prasidėjo moterų prievartavimas.
„Jie atiminėjo maistą, ir viską, ką mes turėjome. Buvo labai baisu. Gyvulius iššaudė, viską atėmė. Nežinau, kaip mes pragyvenome, gal šiek tiek maisto buvo užsislėpusios moterys. Kartą mamai su kitomis moterimis rusai liepė į rytus vyti karves. Mes, alkani vaikai, laukėm jos vieną, antrą dieną, o ji vis negrįžo. Grįžo tik trečiąją naktį, o kitos moterys negrįžo ir vaikai liko be jų“, – kalbėjo S.Gronau.
Vėliau mama ir vėl paliko vaikus – jai rūpėjo, ar gyvi mieste likę jos tėvai. Išėjusi į miestą moteris grįžo tik po savaitės, o tada, pasiėmusi vaikus, nutarė grįžti atgal į namus, pas senyvus tėvus. „Ir tai buvo mūsų prapultis, tame kaime, kur buvome, gal būtume išgyvenę. Tris dienas ėjome iš kaimo, rusai nuolat tikrino mūsų daiktus, seserys verkė“, – prisiminė S.Gronau.
Maniau, kad mus užmuš. Turėjome pabėgti.
Tačiau buvusiuose namuose juos pasitiko rusų kariai: „Maniau, kad mus užmuš. Turėjome pabėgti.“
Laikas ėjo sunkiai ir lėtai. S.Gronau šeima patyrė badą, regėjo mirtis, kentė šaltį ir paniką, prasidėjus bombardavimams. S.Gronau sako, kad tą, kas vyko karo metais, suvokti sunku, jei pats nesi to išgyvenęs.
„Valgėm tik iš šiukšlių dėžių, o mama negalėjo dirbti, nes nusilpo. Kiek vėliau ji įsidarbino pas vieną karininką valytoja ir parnešdavo tuščių amerikietiškų konservų dėžučių, kurias išlaižydavom“, – pasakojo S.Gronau.
Pirmoji brolio glėbyje mirė jauniausia S.Gronau sesuo. Netrukus – ir antroji. Abi mergaitės mirė nuo bado. Tai buvo 1946-ųjų metų žiema.
„Aš buvau girdėjęs apie Lietuvą. Žinojau, kad ten galima gauti duonos. Aš mirti nenorėjau. Išsiroviau iš jos glėbio, stovėjau kojūgalyje. Mama pradėjo šaukt, ji buvo išprotėjus. Mes abu buvome kaip skeletai. Gatvėse mačiau labai daug išprotėjusių žmonių, kurie slampinėjo ieškodami maisto. Bijojau grįžt atgal į jos glėbį, į mirties glėbį. Išsiskyriau, palikau ją mirties patale, smirdinčiame rūsyje. Ir bėgau į Lietuvą, kad rasčiau jai duonos, jei ji dar atsigautų. Mane kelis kartus išmetė iš stovinčio ir iš važiuojančio traukinio“, – pasakojo vyras.
Į Lietuvą S.Grounau važiavo pasislėpęs anglyse, kurias gabeno traukinys. Vyras sako nesuvokiantis, kaip kelis kartus išmestas iš traukinio nieko nesusilaužė. Prie pat Kauno jį atkasė lokomotyvų kūrikai ir iškėlė kaip, pasak paties S.Gronau, kačiuką: „Tai buvo 1947-ųjų pavasaris, dar buvo šalta. Vokiškai kalbantys vyrai paklausė: „Iš kur tu čia?“ Ir pasakiau: „Noriu nach Litauen, Kowno, Brot holen. Į Lietuvą, Kauną, duonos mamai parvežti“.
Kauno geležinkelio stotyje išlipęs vaikas visų pirma pamatė jį nustebinusį vaizdą: vaikščiojo švarūs žmonės, stotis ir pastatai nesubombarduoti.
Galvojau, kad aš numiręs, nes mama buvo sakiusi, kad mirę vaikai patenka į rojų.
„Galvojau, kad aš numiręs, nes mama buvo sakiusi, kad mirę vaikai patenka į rojų. Prasidėjo mano naujas gyvenimas. Kai pradėjau rašyti knygą, žmonėms sakiau, ir sau sakau – čia mano antra gimtinė. Antrą kartą gimiau Lietuvoje“, – kalbėjo S.Gronau.
Tačiau Lietuvoje vokiečiui taip pat teko išgyventi sunkų laiką – jis buvo vaikas ir buvo vienas svetimoje šalyje, tad jam teko ieškoti prieglobsčio pas svetimus žmones.
Klajojant po Lietuvą, sako S.Gronau, jam nepavyko surinkti tiek duonos, kad galėtų jos nuvežti mamai. Kartais duonos ir maisto stigo ir jam pačiam. Nors S.Gronau sulaukė daug gerų žmonių dėmesio, tačiau buvo ir blogų – vejančių, išnaudojančių, be gailesčio.
„Viena iš moterų, kuri mane priėmė, pristatė mėžti tvartą. Buvau silpnas, negalėjau. Ji sako: „Tu ką, tinginy, negali?“ Pradėjo šaukti ant manęs. Man bedirbant šakė pasisuko ir aš jai įdūriau į koją. Jinai pradėjo rėkt, norėjo mane mušti. Tada pabėgau“, – pirmuosius savo gyvenimo metus Lietuvoje prisiminė vokietis.
S.Gronau sako, kad pirmieji lietuviški žodžiai, kuriuos jis išmoko ir kurie buvo labai gražūs: „Ar dar įpilti?“. Tai – žodžiai, kuriuos S.Gronau sakydavo jį priglaudę žmonės, klausdami, ar vaikas dar nori bulvienės.
„Duoneliaudamas“ nuo namo prie namo ir dirbdamas sunkiausius darbus Kauno apylinkių kaimuose – aplink Pažaislį, Rumšiškes ir tą teritoriją, kur dabar telkšo Kauno marios – Siegfriedas sulaukė pilnametystės, gavo pasą, kuriame įrašytas Kazimiero Mačiulskio vardas, vėliau buvo pašauktas į tarybinę armiją, į darbo batalioną Murmanske. Grįžęs iš jo Siegfriedas Kaune sutiko žmoną ir tik atsiradus galimybei 1973 m. sugrįžo į Vokietiją.
Neįtikėtinomis sąlygomis išgyvenęs vokietis sako, kad visus tuos metus jį saugojo angelas sargas.
Visa S.Gronau istorija ir videopasakojimas: http://www.atmintiesvietos.lt/lt/kaunas-2/interviu-su-tautinemis-kauno-bendruomenemis/atminties-biuras-s-gronau/
„Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ tikslas – pažadinti daugiakultūrę Kauno miesto ir rajono atmintį, prisiminti turtingą istoriją, skatinti pasididžiavimą savimi ir vietomis, kuriose gyvename.
Šimtmečius Kaune gyveno įvairių tautybių ir religijų žmonės. Tačiau ką mes žinome apie tuos, kurie gyveno prieš mus, kas šie žmonės buvo, kaip jie kūrė savo gyvenimus, apie ką svajojo, kokios ateities tikėjosi?
Programoje numatyta įvairių projektų – nuo parodų, spektaklių iki istorinių leidinių. Bet pirmiausia norime sužymėti savotišką miesto atminčių žemėlapį – susitinkame su įvairių tautybių, religijų žmonėmis ir renkame jų gyvenimo istorijas. Bandome sužinoti jų šeimų likimus, kelius, atvedusius į Kauną, čia kurtą gyvenimą, norime jų akimis pamatyti, kaip skirtingais laikmečiais atrodė miestas.
Renkamos įvairių tautybių kauniečių istorijos pildo kolektyvinės Kauno miesto ir rajono atminties archyvą svetainėje www.atmintiesvietos.lt. Tai medžiaga tolimesniems bendruomeniniams, meniniams, edukaciniams ir moksliniams projektams, ieškantiems būdų pažinti, susigrąžinti ir įamžinti nublankusią daugiakultūrę vietos praeitį.