Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Karen Forbes: apie praeitį ir dabartį jungiančius architektūrinius tiltus

Škotų architektė Karen Forbes, „Creative Scotland“ narė, dėstanti menus Edinburgo universitete ir dirbanti kartu su projektavimo studija „Luma 3D Interactive“, neseniai viešėjo Lietuvoje. Pokalbis su Karen Forbes – apie jos kelią nuo menininkės iki architektės, visapusiško balanso architektūroje paieškas ir apie Kauną.
Škotų architektė Karen Forbes
Škotų architektė Karen Forbes / Remio Ščebrausko nuotr.

– Savo architektūrinėje praktikoje domitės meno ir architektūros, gamtos ir technologijų santykiu. Kaip manote, kaip galima pasiekti reikiamą balansą tarp šių elementų?

– Edinburgo universitete, kur dėstau meną, esu atsakinga už daugelį iniciatyvų, skatinančių suderinti daugelį skirtingų požiūrio į miestą būdų. Savo karjerą pradėjau kaip menininkė ir tik vėliau pradėjau domėtis architektūros galimybėmis bei jos viešosioms erdvėms daromai įtakai. Taip nuo mažų galerijoms skirtų darbų pamažu perėjau prie miestui skirtų meninių projektų, ir galiausiai pradėjau dirbti kartu su didelėmis architektūrinius projektus ruošiančiomis komandomis.

2016-aisias pradėjau dirbti prie naujo Amsterdame statomo rajono projekto. Šiame projekte daug dėmesio skiriama ekologijai, ieškoma naujų būdų žmonių ryšiui su pastatais sukurti. Tačiau tai tik vienas pavyzdžių, kaip galima atrasti tinkamą balansą.

Europoje netrūksta puikių pavyzdžių, pasižyminčių labai intelektualiomis koncepcijos. Tačiau vien geros koncepcijos nepakanka. Labai svarbų vaidmenį ieškant balanso atlieka pats projekto įgyvendinimas ir tai, kaip žmonės vėliau naudoja jiems sukurtas viešąsias erdves. Todėl ir įvertinti, ar erdvė sukurta sėkmingai, ar pasiektas norimas balansas galima tik praėjus dešimčiai ar daugiau metų po projekto įgyvendinimo, kai paaiškėja, kaip žmonės priėmė šią vietą ir ar ji tapo populiaria.

– Dauguma dabartinių Europos miestų, siekdami dermės tarp istorinio miesto paveldo ir šiuolaikinės architektūros tendencijų, susiduria su nemažai iššūkių. Kaip būtų galima suderinti šiuos du dalykus?

– Manau, kad labai svarbu gebėti atrasti labai specifinių su vietos specifika susijusių miesto detalių. Prieš atvykdama į Kauną, besidomėdama šiuo miestu, sužinojau, kad laikotarpiu, kai dalis miesto priklausė Rusijai, o kita dalis Lenkijai, Vytauto Didžiojo tiltas, dar žinomas, kaip Aleksoto tiltas, buvo laikomas ilgiausiu tiltu Europoje. Vienoje tilto pusėje žmonės gyveno pagal Grigaliaus kalendorių, kitoje – pagal Julijaus, todėl patekti iš vienos pusės į kitą užtrukdavo net dvi savaites. Man tai pasirodė labai įdomi mintis, kuri turėtų būti kaip nors įamžinta šiuolaikiniame kontekste.

Aleksoto tiltas buvo laikomas ilgiausiu tiltu Europoje. Vienoje tilto pusėje žmonės gyveno pagal Grigaliaus kalendorių, kitoje – pagal Julijaus, todėl patekti iš vienos pusės į kitą užtrukdavo net dvi savaites.

Labai svarbu pastebėti panašias su vietos specifika ir istorija susijusias detales. Tada, pasitelkiant vaizduotę, naująsias technologijas ir architektūrinį dizainą galima pastatyti kaip praeitį ir dabartį jungiančius tiltus, suprantamus kiekvienam, kad ir kokie šiuolaikiški jie bebūtų.

– Esate kūrybinių dirbtuvių „Kaunas 18 + 18“, kurios skirtos alternatyvioms Lietuvos šimtmečio įamžinimo idėjoms. Kaip jūs siūlytumėte Lietuvai paminėti valstybės šimtmetį viešosiose erdvėse?

– Manau, kad šių metų Kauno bienalė šiame kontekste buvo ypatingai įdomi, net ir lyginant su kitomis bienalėmis visame pasaulyje.

Aplankiau didžiąją dalį mieste išsidėsčiusių Bienalės kūrinių ir, manau, kad tai labai jautrūs atminties įamžinimo pavyzdžiai, kurie pamažu pradeda dialogą su miestiečiais. Šiųmetinė bienalė pristatė anti-paminklams artimą alternatyvą ir parodė, kad atmintį galima įamžinti daug įvairesniais būdais, ne tik statant matomus cementinius monumentus.

– Koks pirmasis jūsų įspūdis apie Kauną? Ką manote apie miesto architektūrą ?

– Turiu prisipažinti, kad prieš čia atvykdama mažai ką žinojau apie Kauno tarpukario modernizmą. Mane labai sužavėjo šio laikotarpio pastatai Kaune, jų gausa ir kokybė.

Taip pat labai didelį įspūdį paliko mediniai namai, kurie miestui suteikia labai išskirtinių savybių. Jei ilgainiui Kaune jų neliktų, miestas patirtų didelę netektį.

– Kaunas išrinktas tapti Europos kultūros sostine 2022 metais ir pamažu jau pradeda tam ruoštis. Vienos iš šio projekto programų pavadinimu „Modernizmas ateičiai siekis pakelti modernistinės architektūros paveldo vertę miestiečių akyse, sukuriant emocinį ryšį tarp miesto paveldo ir miestiečių. Ką manote apie šią idėją? Ir kokiais būdais, jūsų nuomone, galima to pasiekti?

– Manau, kad tai įdomi programa. Kaune labai daug modernistinės architektūros pavyzdžių. Tačiau jei pavyktų sukurti emocinį žmonių ryšį su vienu paveldo objektu, galbūt pavyktų atkreipti jų dėmesį ir į likusį miestą. Yra daug skirtingų būdų, skatinančių žmones labiau didžiuotis savo miestu. Galima pradėti nuo pradinių ir vidurinių klasių mokinių. Vaikai galėtų gilintis į vieno ar kito pastato specifiką, jį piešti. Tai padėtų sukurti ryšį su piešiamu pastatu. Manau, kad po tokių edukacinių programų mokyklose namo grįžę vaikai įgytomis žiniomis dalintųsi ir su tėvais.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos