15min pokalbis su Juste Arlauskaite-Jazzu – apie kūrybą, Kauną, kultūrą ir artėjančius 2022 metus, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine.
– Tapote viena iš „Kaunas 2022“ programos ambasadorių. Ką jums reiškia pats žodis ambasadorė ir su kokia žinia ateinate?
– Tai yra didžiulė atsakomybė ir galimybė skleisti tolerancijos žinią. Labiausiai norėčiau, kad būtume pakantesni kultūriniam kitoniškumui ir įvairovei. Kultūra, mano manymu, yra galimybė suvokti nebūtinai patogius dalykus, pažiūrėti į kitus ir save iš šalies bei įvairiuose kontekstuose.
Man asmeniškai labai svarbi yra žmogaus saviraiškos galimybė. Norėčiau atkreipti dėmesį ir kviesti būti drąsesniais. Mes labai dažnai slepiamės po stereotipais arba net bandome save į juos sprausti. Žodžio ir saviraiškos laisvė, žmogaus teisės – tai yra žinia, kurią privalau skleisti.
– O Kaunas jūsų gyvenime – koks ir kiek jo? Mylimų miestų sąraše jis yra?
– Tiesą sakant, aš myliu daug pasaulio miestų. Kiekvienas turi savą autentiką, jo žmonės – savą charakterį ir savitus įpročius. Man įdomus pats pasaulis.
Kalbant apie Lietuvą, kuri yra mano namai, aš beprotiškai myliu mūsų šalį. Lietuvoje dažniausiai grįžtu į Vilnių, nes čia gyvenu. Taip pat į Varėnos miškus, nes ten mano sodyba ir kūryba, į Anykščius, nes šiame mieste turiu restoraną. Dar į pajūrį, nes jis dieviškas. Ir į Kauną, nes man čia viskas labai patinka. Ypač koncertai. Kaune publika visada buvo ištroškusi kultūrinių renginių ir aš tą jausdavau itin ryškiai – čia susirenka didžiausia publika, palaikymas labai garsus ir galingas.
Kaune turiu daug bičiulių, čia vyksta turbo vakarėliai. Dar yra nuostabus senamiestis. Man taip patinka Kaune, kad kažkurią vasarą atvažiuodavau kiekvieną savaitę tiesiog pabūti, pakeisti aplinką.
– Kokie šilčiausi, gražiausi jūsų prisiminimai, susiję su Kaunu?
– Kiekvienas koncertas arenoje. Dabar, pandemijos metu, šie prisiminimai itin svarbūs. Paskutinis, didžiausias mano koncertas, čia vyko prieš daugiau nei metus. Tai buvo Vasario 16-oji. Kokia laisve, jėga ir begalybe mes visi alsavome Žalgirio arenoje!
– Kaunui liko vieneri metai iki 2022-ųjų, kai Kaune per metus vyks daugiau nei 1000 renginių, festivalių ir kitų reikšmingų įvykių. Kokie jūsų planai 2022-iesiems?
– Labai tikiuosi, kad viskas eina gera linkme ir greitai mes atgausime laisvę, galėsime mėgautis gyvenimu, kaip anksčiau. Mano gyvenimas yra muzika, tad labai tikiuosi, kad įvyks visi planuoti koncertai, kad pagaliau išleisiu albumą pasauliniu mastu, nes jis jau ilgai laukia savo vietos. Deja, pandemija pakišo koją. Tad tiesiog ir sau ir kitiems linkiu laisvės ir įprasto gyvenimo ritmo. Jaučiu, kaip be žmonių ir kultūros džiūsta mūsų sielos.
Mano gyvenimas yra muzika
– Kokią kultūrą laisvu laiku jūs vartojate, kokie kūriniai jus įkvepia?
– Kadangi esu kultūros dalis, mane ji supa kiekviename žingsnyje. Nė dienos nepraleidžiu be džiazo muzikos, be knygos ar gero filmo. Labai pasiilgau žmonių socializavimosi, restoranų, spektaklių. Kai galėdavome kalbėtis, ragauti, stebėti, pažinti, dalintis.
Mane įkvepia kūryba apskritai – kiek daug inspiruojančių ir talentingų žmonių yra Lietuvoje! Pradedant pasaulį garsinančiais Oskaru Koršunovu, Asmik Grigorian, Martynu Levickiu ir baigiant jaunaisiais talentais, kurie visu pagreičiu veržiasi i kultūrinį gylį savo nuostabia ir išskirtine kūryba.
– Vieni menininkai sako, kad karantinas jiems buvo metas kūrybai, o jūs esate minėjusi, kad kūrybai karantino nereikia. O be ko neįsivaizduojate kūrybos?
– Man kūryba yra viskas. Šiuo metu, atsakinėdama į interviu klausimus, esu kažkur Luizianos greitkelyje. Danguje – pilnatis. Užsigalvojau apie amžinybę, laiko tėkmę, žmonių skirtumus, bejėgystę... Taip ką tik gimė nauja daina. Patiriant, matant, jaučiant, geriant į save pasaulio dovanas.
Kūrybai man reikia vienatvės ir tylos. Tik tada natūraliai išlieju susikaupusias patirtis. Padeda ir gamta. Daug menininkų važiuoja į kūrybines stovyklas, rinkdamiesi gamtos prieglobstį. Ir iš tiesų – gamta yra mūsų pradžia, mūsų namai, šaknys, ji tokia pažįstama, kartu mistiška ir neatrasta!
Kūrybai man reikia vienatvės ir tylos
Galiu pasakyt, ko man tikrai nereikia kūrybai – tai karantino. Mane ši nežinomybė glumina ir gąsdina. Esu darboholikė, mano siela niekaip nenurimsta šitoje nežinomybėje. Kūryba irgi buvo labai ilgai lyg užsivėrus – kai nežinai, kas bus rytoj, labai sunku gyventi čia ir dabar. Kad ir kaip stengiuosi pasitikėti Visatos vedimu.
– Jūsų pirmoji (ar viena pirmųjų) dainų – „Tik pasilik“ – Youtube kanale sulaukė ypatingo dėmesio. Jūsų nuomone, kiek svarbu yra pataikyti iš pirmo šūvio? Gal galite papasakoti, kaip atsirado ši daina ir kur buvo jos sėkmė?
– Tai nebuvo pirmojo daina, kuri sulaukė pasisekimo, bet taip, ji buvo viena pirmųjų. Ir jau 15 metų gyvena žmonių širdyse ir ausyse. Jau 15 metų atlieku ja koncertuose, man gera žinoti, kad ji nepavaldi laikui, kad ir jaunas, ir suaugęs ten atranda kažką artimo.
Man pavyko iš pirmo šūvio, kažkam pavyksta iš antro, kažkam – nepavyksta visai. Taip jau viskas surėdyta. Todėl esu be galo dėkinga aplinkybėm, žmonėm, kurie manim pasitikėjo ir dirbo kartu, sėkmės faktoriui, kūrybinei tėkmei ir pačiai sau. Juk niekas mano gyvenimo už mane nenugyvens, o aš jį kuriu tokį, kokį noriu nugyventi. Ir kūryba mane lydi kiekviename žingsnyje, esu dėkinga už gebėjimą kurti dainas, kurios paliečia tiek daug žmonių.
– Kurios jūsų dainos kelias buvo ilgiausias? Ir kodėl? O kuri daina atėjo netikėtai ar greitai? Be kokių dainų jūsų kūrybinis portretas būtų neišbaigtas?
– Mano kūrybinis kelias yra ilgas, kintantis, kankinantis, dramatiškas ir be galo jausmingas bei gražus. Visos dainos turi istoriją, kurią man teko išgyventi, tam tikrus kodus, lyg užfiksuotus etapus.
Pradėjau nuo klasikinio pianino, tada mokiausi džiazo, klausiausi daug soul, RnB muzikos, o profesionalusis kelias prasidėjo nuo elektroninės muzikos.
Ilgainiui supratau, kad muzikoje ilgiuosi paprastumo, lengvumo, dainingų melodijų. Dirbau su daug skirtingų pasaulio prodiuserių, mokiausi iš daugybės muzikantų ir šiandien skambu taip, kaip skambu. Labai gera šiame dideliame muzikos pasaulyje surasti savo skambesį, identitetą.
Kalbant apie dainas – įvairiai. Kartais jos pasirašo per 10 minučių, kartais tenka prie dainos prisėsti ilgiau, o kartais taip ilgai, kad tik po 10 metų ją išsitrauki iš stalčiaus. Bet visa tai yra procesas – svarbiausia į viska žiūrėti su lengvumu ir dėkingumu.
Dabar labai laukiu, kada klausytojai išgirs mano naujausią kūrybą – tai bus kol kas aukščiausias mano pačios, kaip dainininkės, dainų kūrėjos prieitas taškas – kokybės ir muzikalumo prasme.
