Idėjos pradininkai – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ ir fotografė Gabija Vainiūtė. Jų bendras fotoprojektas „Karantino langai“, kurio metu žmonės buvo kviečiami fotografuotis per langus, įkvėpė ir paskatino „Europe at Home“ projekto atsiradimą.
Fotografė aplankė apie tris dešimtis „langų“
„Sugalvojome, kad kažkokiu būdu reikia įkvėpti bendruomenes neprarasti kūrybiškumo ir vieną iš savo programos dalių „Fluxus Labas! Bendruomeninės iniciatyvos“ adaptuoti karantino laikotarpiui.
Kvietėme žmones siūlyti savo idėjas, kaip nepamiršti kultūros ir meno būnant namie, kaip išlaikyti bendruomeniškumą. Tuomet fotografei G.Vainiutei gimė idėja fotografuoti žmonių portretus per langus ir taip įamžinti karantiną – žmonių emocijas, buitį, taip parodant karantino realybę“, – 15min sakė „Kaunas 2022“ bendruomenių programos koordinatorė Goda Kacilevičiūtė.
Iniciatyva buvo paviešinta socialiniuose tinkluose kviečiant atsiliepti norinčius nusifotografuoti. Tokį norą pareiškė tiek miesto, tiek rajono gyventojai. Fotografė aplankė apie tris dešimtis „langų“ ir juose įamžino skirtingus žmones: besijuokiančius, tylinčius, susimąsčiusius.
Prie Kauno prisijungė 13 Europos miestų
„Projektas pasklido ir kituose miestuose, matėm įvairių jo atmainų, fotografijos buvo daromos ir su dronais. Galiausiai mūsų projektu susidomėjo užsienio žiniasklaida, iniciatyva dalinosi ir kitos Europos kultūros sostinės.
Idėja pasiekė Farą – miestą Portugalijoje, kuris yra pretendentas 2027 metais tapti Europos kultūros sostine. Buvo labai džiugu matyti, kad ši mūsų iniciatyva taip įkvėpė žmones ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų“, – kalbėjo G.Kacilevičiūtė.
Faro atstovai kauniečiams pasiūlė prie šios idėjos pakviesti prisijungti ir kitus miestus, tada sukurti tam skirtą interneto svetainę ir patys ėmėsi iniciatyvos palaikymo bei organizavimo.
„Iš viso prie Kauno prisijungė 13 Europos miestų, kurie siuntė savo variantus, savo interpretacijas. Šiuo metu visų fotografų darbus jau galima pamatyti šiame internetiniame puslapyje – nuotraukos pasakoja, kaip jie savo šalyse pamatė karantiną, kokias nuotaikas, emocijas užfiksavo“, – kalbėjo pašnekovė.
Karantino kasdienybę savo miestuose fiksavo fotografai iš Oulu (Suomija), Faro (Portugalija), Leuvardeno (Nyderlandai), Chemnico (Vokietija), Novi Sado (Serbija), Tartu (Estija), Valetos (Malta), Plovdivo (Bulgarija), Ešo prie Alzeto (Liuksemburgas), Bodø (Norvegija), Pirano (Slovėnija) San Sebastiano (Ispanija), Veszpremo (Vengrija).
Ateityje planuojamas antrasis etapas, kai prie projekto galės prisijungti visi norintys miestai. Tikimasi, kad karantino įkvėptomis fotografijomis bei tekstais bus užpildytas visas Europos žemėlapis.
Pasak G.Kacilevičiūtės, skirtingų šalių menininkai šį laikmetį matė savaip, o greta fotografijų pakviesti prisijungti ir tekstų autoriai. Jų paprašyta parašyti nedidelį kūrinį apie karantiną.
Pasakojo savo asmeninį patyrimą
Iš Lietuvos savo mintis apie gyvenimą karantine rašė „Kaunas 2022“ jaunimo programos „Kauno iššūkis“ alumnė, abiturientė Jorė Gritėnaitė.
Pasak G. Kacilevičiūtės, Jorės tekstas sulaukė dalyvių iš kitų valstybių įvertinimo.
„Pagal reikalavimą, turėjau parašyti tekstą lietuvių kalba iki 300 žodžių. Tai – mažos apimties prozos tekstas. Aš rinkausi rašyti apie asmeninę patirtį, kaip aš išgyvenu karantiną. Teko ilgokai pagalvoti, ką aš noriu pasakyti ir kokią žinutę savo tekstu perduoti“, – 15min sakė J.Gritėnaitė.
Mergina rašė apie atradimus – ką mes atrandame šiuo laikotarpiu ir kuo šis laikas gali būti praturtinantis ir prasmingas.
„Pastaruoju metu labai daug rašiau poezijos, todėl proza man gana naujas žanras, rašyti šitą tekstą buvo asmeninis iššūkis. O teigiami įvertinimai ir paskatinimai yra labai malonu ir skatina priimti tokius iššūkius, išmėginti naujus žanrus ir neapsiriboti tik poezija“, – kalbėjo J.Gritėnaitė.
J.Gritėnaitės tekstas projektui „Europe at home“
Dieną prieš ugdymo proceso sustabdymą laikiau lietuvių kalbos egzamino dalį – kalbėjimo įskaitą. Savo kalboje nagrinėjau vienatvės temą lietuvių XX a. literatūroje dviem aspektais – fiziniu ir emociniu. Tada dar nenumaniau, kad visai netrukus fizinė atskirtis taps mus visus sujungsiančia neišvengiamybe, kurioje apstu vietos ir emocinei vienatvei patirti. Paskelbus visuotinį karantiną, mano pasaulis staiga susitraukė iki gyvenvietės pusiasalyje. Kol kas nesiskundžiu – jame yra ir miškų, ir užglostančių rankų. Visgi, esu izoliuota kartu su dalykų, kurie nepriklauso mano šiandieniniam pasauliui, ilgesiu. Nepaisant to, kaip sparčiai šis ilgesys auga, aš tikiu, kad nutikę atstumai mums atveria naują bendruomeniškumo perspektyvą bei moko dėmesingumo – pamatyti savus miškus ir glostančias rankas.
Atsimenu, kad jau kurį laiką be tikslo vaikščiodama po Kauną, godžiai gėriau jį akimis, lyg nujausdama, kad greitai vienintelis būdas pasiklysti mieste bus užsimerkus, savo galvoje. Prieš porą dienų naujienų portale mačiau žieduose skendinčios Laisvės alėjos nuotrauką. Širdį suspaudė, nes vargu ar teks eiti ja kavos nuo pat Soboro iki senamiesčio, narcizams tebežydint. Galėčiau pulti vardinti asmeninius praradimus, tačiau daug svarbiau man atrodo tai, ką šiuo ypatingu metu atrandame. O aš atrandu bendrystės galią: mano močiutė negali nuvykti apsipirkti, todėl važiuoju į parduotuvę su jos ranka parašytu pirkinių sąrašu; klubai uždaryti, todėl atlikėjai gyvai transliuoja pasirodymus socialiniuose tinkluose; biblioteka nedirba, todėl dalinuosi knygomis su mylimu draugu; kultūriniai renginiai atšaukti, tad šiuolaikinio šokio performansai vyksta po daugiabučių langais, o Kino Pavasaris pirmąjį kartą vyksta virtualioje erdvėje... Kaskart netenku amo, kokie vieningi ir kūrybingi esame pernakt pasikeitusiame pasaulyje. Saviizoliacijos akivaizdoje labiau nei bet kada esame vieni kitiems ir vieni per kitus.
Kai prieš metus išsiruošiau į pirmąją solo kelionę, sąmoningai rinkausi šią patirtį. Tuomet svetimame mieste jaučiausi vieniša kaip niekad: alkau prisijaukintų žmonių artumo ir mintinai išmoktų gatvių. Vis dėlto, bėgant dienoms, mano vienatvė įgavo prasmę – pradėjau vertinti neatrastas žydinčio Berlyno gatves ir tai, kad vienintelis artumas, kuriuo mėgavausi, buvo ryšys su savimi. Suvokusi, jog neturiu kitos išeities, su dėkingumu priėmiau tuometines būties sąlygas. Nors šiandien mane supa artimieji ir pažįstamos gatvės, pamoka ta pati – dėmesingumas tam, kas aplinkui. Rezultatas aiškus: rutina virsta kasdieniniais ritualais, o gyvenimas karantino metu – lėtu šokiu dabartin.
Ateis diena ir gatvėmis vėl laisvai tekės žmonės, o susitikę brangų žmogų, galėsime prisilietimais kompensuoti mėnesius, praleistus atskirai, tik niekas nebebus taip, kaip buvę. Nes mes visi būsime kitokie – labiau bendruomeniški ir plačiau atsimerkę kasdienybės grožiui.
