Kaip virsmą iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę mato patys projekto rengėjai? Apie tai – 15min pokalbis su „Kaunas 2022“ projekto meno vadove Virginija Vitkiene.
– Virginija, pristatydami savo programą jūs daug kalbate apie pokyčius. Gal dabar tuos pokyčius kurti kur kas lengviau, mat įvairiose viešose erdvėse vis garsiau kalbama apie besikeičiantį ir atsigaunantį Kauną?
– Šis kultūros laimėjimas yra išties dalis besikeičiančio, savo tapatybę atgaunančio miesto. Tačiau apie Europos kultūros sostinės galimą laimėjimą ir pokyčius mąstyti pradėjome dar 2012 metais, kai dar nebuvo juntama nei optimizmo dėl miesto ateities, nei buvo matoma jo infrastruktūrinio atsigavimo ženklų.
Bet pastaraisiais metais atsinaujinančiu Kaunu tikrai džiaugiamės. Labai linkime savivaldybei pastatyti Čiurlionio koncertų salę, Mokslo salą, kas dar labiau trauktų žmones į miestą iš visos Lietuvos. Bendrasis optimizmas stabdo ir emigraciją iš miesto – puiku.
Tačiau miestas dar tik pakeliui link pokyčių, kurie yra sunkiau pasiekiami nei tik infrastruktūriniai pasiekimai – dar nėra pakankamai sustiprėjęs visuomenės bendruomeniškumas, pilietinis ir kultūrinis dalyvavimas. Būtų gerai, o mes turime vilčių, kad taip ir bus, jei sunkiosios artilerijos mašinos, liejančios asfaltą, turėtų ir sielą, kaip pasakytų mūsų bičiulis Rytis Zemkauskas.
Būtų gerai, o mes turime vilčių, kad taip ir bus, jei sunkiosios artilerijos mašinos, liejančios asfaltą, turėtų ir sielą.
Miestiečiams būtinas kalbėjimasis, bendra atmintis, naratyvas, išgyventas kartu. Tai ir galime sukurti Europos kultūros sostinės kelyje. Todėl, užkurdami tokį prasmingą ilgametį kultūros pokytį, turime daug ir pagrįstų vilčių savo miesto ateičiai. Per kultūrą miesto sielą galime išgydyti, pakelti ir atskleisti.
Vienu didžiausių iššūkių matome kolektyvinę amneziją. Kalbu apie ištrynimą iš atminties tų bendruomenių, kurios su mumis gyveno šimtmečiais – žydus, lenkus, vokiečius, rusus. Vis dar per mažai kalbamės apie žydų tragediją Kaune, nes nežinome, kaip kalbėti.
Mažai žinome apie čia gimusias ir plačiame pasaulyje pasklidusias asmenybes, kultūrai ir visuomenei nusipelniusius intelektualus – Emanuelį Leviną, Emą Goldman, Lėją Goldberg ir kitus. Taip pat keletui tautų, bet ir Kaunui, priklausančias asmenybes, tokias kaip Ladislas Starevičius, Adomas Mickevičius, Vosylius Sezemanas. Jų idėjos ir vertybės dar nerado progos tapti atminties ir sąmonės dalimi. Be abejonės, galėtų.
Kaunas visad buvo daugiatautis. Betyrinėdami Kauno istoriją archyvuose esame radę 1919 metų Kauno antspaudą. Mūsų šiandien lietuviškiausio didmiesčio antspaudas yra penkiakalbis – norisi didžiosiomis raidėmis parašyti PENKIAKALBIS. O juk nepraėjo dar net šimtas metų. Antspaudas yra lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių ir jidiš kalbomis, ir tai liudija, koks Kaunas buvo daugiakultūris. Šito aspekto – daugiakalbystės, daugiakultūriškumo – kol kas dar pasigendame savo mieste.
– Minėjote, kad visa ko pradžia, pirminė idėja buvo dar 2012 metais. Besiruošdami konkursui Kauną nagrinėjote iš visų pusių, susipažinote su juo gal net geriau nei su savimi. Matyt, buvo ir netikėtų atradimų?
– Prie projekto planavimo ir kūrimo dirbo skirtingų profesionalų komanda. Visi tikėjome, kad Kaunui tai – šansas atsirasti Europos mentaliniame žemėlapyje kaip lankytinai ir unikaliai vietai.
Visus 2022-uosius Europoje Kaunas bus tarsi padėtas ant lentynos. Kad tuo tinkamiausiai pasinaudotume, dirbsime dar ketverius pasirengimo metus.
Programą kuriame ne tik remdamiesi turtingu kultūros paveldu ir kultūros sektoriaus pajėgumu, bet ir įvardindami trūkumus ar siekiamybes, kurias ir padės amortizuoti šis ilgametis projektas, planuodami, kokią išliekamąją vertę sugebėsime miestui sukurti, pasinaudodami didesnėmis nei įprastai investicijomis į kultūrą, tarptautiniu žinomumu. Tad stengėmės išryškinti temas ir kryptis, kuriose reikalingas pokytis.
Be abejonės, buvo daug įdomių dalykų, ir komandos nariai projektą praturtino savo mintimis. Kiekvienas savaip.
Įvardijome ir nemažai problemų. Tarkim, miestas labai mažėja. Nuo 1990-ųjų jis, vertinant gyventojų skaičių, sumažėjo 25 procentais – nuo 400 iki 289 tūkst. gyventojų.
Pagal statistiką pernai buvo fiksuotas sustojimas, bet reiktų patikrinti dar kartą. Studentai, baigę studijas, nenori likti mieste. Kad jie liktų, reikalingos motyvacijos priemonės. Jaunimą motyvuoja ne tik atlyginimas, bet ir tai, kaip jie leidžia laiką po darbo valandų. Todėl labai svarbu sukurti jaunimui atviros kultūros pasiūlą mieste, jei norime, kad miestas netaptų provincija.
Jaunimą motyvuoja ne tik atlyginimas, bet ir tai, kaip jie leidžia laiką po darbo valandų.
Tikime, kad naujo kultūros tempo užkurtas miestas bus daug patrauklesnis jaunimui Jau šiemet girdime, kad jaunos šeimos iš Vilnius keliasi gyventi į Kauną, čia perka būstus, dairosi jų modernistiniuose pastatuose.
– Kalbant apie viso projekto įgyvendinimą laukia ne tik kūrybinis, bet ir finansinis iššūkis.
– Projekto vertė yra 30 milijonų eurų. Daugybei žmonių tai skamba kaip grandiozinė suma. Bet pažiūrėkime praktiškai: Kauno savivaldybė kasmet Kauno kultūrai išleidžia 15–16 milijonų eurų – tiek skiriama biudžeto lėšų kultūros projektų, kultūros įstaigų, jų infrastruktūros palaikymo išlaidoms. Jau keletą metų – ir paveldo pastatų miesto centre fasadų renovacijos daliniam kompensavimui.
Kauno – Europos kultūros sostinės penkerių metų projekto vertė yra dviejų metų biudžeto dydžio. Miestas skirs 12 milijonų per laikotarpį, Kauno rajonas – 4 milijonus, vyriausybė – 10 milijonų.
Kiekvienam Kauno miesto ir Kauno rajono gyventojui atiteks po 75 eurus pridėtinės vertės kultūrai per penkerius metus – po 15 eurų kasmet. Tiek žmonės gaus nemokamos papildomos kultūrinės paslaugos. Taigi, kai matome taip išgrynintą sumą, atrodo, kad biudžeto projektas dar nepakankamai ambicingas.
Stengiamės būti savos ekonomikos realistai, bet kultūros optimistai. Už tokią sumą nenuversime kalnų, nepastatysime naujų muziejų ir neįrengsime salių. Tai – „minkštieji pinigai“, kurie bus konvertuojami į kultūros pasiekiamumą. Daugiau kultūros projektų, susitikimų, diskusijų, koncertų, spektaklių, parodų, bendros kūrybos dirbtuvių vyks mikrorajonuose, o ne tik centrinėse kultūros organizacijose ir pastatuose.
Be abejonės, tikimės ir kad valstybiniu bei savivaldybių lygmeniu kultūros biudžetas iki 2022-ųjų didės.
– Kokios erdvės veikloms bus išnaudojamos?
– Ir tradicinės, ir ne. Kviečiame jungtis visas didžiąsias kultūros įstaigas – muziejus, bibliotekas, teatrus, kurių programa tolygiai stiprės iki 2022-ųjų. Tačiau kol kas, pirmaisiais projekto metais, kviečiame kurti ne specialiuosius programos produktus, bet tyrinėti savo auditorijas ir jų poreikius bei lūkesčius.
Iki 2020-ųjų bus atliekami tyrimai ir bandomieji projektai už institucijų ribų. Įsivaizduotume, kad, pavyzdžiui, biblioteka kartu su lėlių teatro aktoriais ir lėlėmis išvažiavusi į kokią atokesnę rajono mokyklą surengtų improvizuotus pasakų skaitymus, galvojame ir apie muziejus, dažniau ieškančius Kauno bendruomenių ir savo ekspozicijose pasakojančių jų istorijas (tai jau sėkmingai pradėjo daryti menininkė ir kuratorė Auksė Petrulienė Nacionaliniame M.K.Čiurlionio muziejuje) ar netradicinėse vietose surengiančių parodas muziejaus kolekcijų pagrindu.
Ieškosime tų kauniečių, kurie kultūra nesidomi. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, tik apie 30 proc. gyventojų naudojasi kultūros paslaugomis. Kas yra tie likę 70 procentų? Kur jie? Potencialiai jie ne tik kultūros vartotojai, bet ir kūrėjai.
– Ir kodėl neateina, pavyzdžiui, į spektaklius?
– Tai ir reikia aiškintis, atlikti tyrimus, apklausas. Ir ne teatro rūbinėje, o gatvėje. Kodėl nesilankote, kada ateitumėte?
Antra vertus, galbūt jie „naudoja“ tik populiariąją kultūrą. Tai taip pat nėra blogai. Bet į parodos atidarymą net nesusimąsto nueiti. Galerijoms ir muziejams turėtų būti įdomu ne tik tų, kurie lankosi, bet ir tų, kurie nesilanko pas juos, nuomonė, motyvai arba stereotipai. Gal galim juos laužyti kartu?
– Užsiminėte apie populiariąją kultūrą. Ar ji taip pat įtraukiama į šį projektą?
– Šiame projekte kultūra suvokiama pačia plačiausia prasme – tai ir gyvenimo būdas, ir maistas, ir sportas, laisvalaikis, aukštoji kultūra, populiarioji kultūra, verslas. Tai labai platu. Tačiau klausimas kitas. Kas bus finansuojama projekto lėšomis? Populiarioji kultūra, matyt, ne. Kitaip tariant, mes nemokėsim honoraro Stingui, kad jis pas mus Kaune koncertuotų. Tai jis ir be mūsų pagalbos gana sėkmingai daro. Į tokius koncertus žmonės tiesiog gali nusipirkti bilietus.
Kitaip tariant, mes nemokėsim honoraro Stingui, kad jis pas mus Kaune koncertuotų.
Bet cirko ir šokio grupes, kurios atvažiuos į Šilainius, Vilijampolę, Aleksotą, Vilkiją, Čekiškę ar Pakuonį ir žmonių kiemuose, bendruomenėse, aikštėse su jų vaikais vasarą kurs naujus spektaklius, įtrauks neįgaliųjų grupes ar mažesnes galimybes turinčias grupes – taip, tokias veiklas inicijuosime ir finansuosime.
Norisi, kas šis projektas būtų suprantamas kaip visų žmonių projektas. Nuo 2020 metų labai skatinsim savanorystes, įtraukdami ir senjorus, ir vaikus, ir taip ruošimės svetingai priimti visą Europą.
– Kalbant apie pokyčius, naujas galimybes ir žmonių įtraukimą, galbūt reiktų kalbėti ir apie tai, kad kultūros vartotojui labai svarbūs ir kiti dalykai, pavyzdžiui, kaip jį pasitinka, tarkim, teatro rūbinėje? Arba komunikacija – ar tikrai išnaudojamos šiuolaikinės priemonės, juk galbūt žmonės į renginius neina todėl, kad apie juos paprasčiausiai nežino?
– Tai yra labai svarbus dalykas. Man atrodo, kad didžiąja dalimi Kauno kultūros įstaigose – bibliotekose, teatruose, muziejuose – dabar aptarnauja labai maloniai. Apie piktus veidus stereotipiniai pamurmėjimai greitai baigsis. Taip, tenka pripažinti, kad žmonės Lietuvoje mažiau šypsosi. Bet šypsenų skaičius tikrai auga. Beje, mes savo programos tiksluose numatę padidinti kauniečių laimės koeficientą. Jį – laimės pulsą – taip pat galima pamatuoti. „Matavimus“ pradėsime daryti kitąmet.
Dėl komunikacijos – labai reikia pokyčių komunikuojant su jaunąja ir jauniausia kartomis. Kultūros įstaigų vadovai turi galvoti, kad reikia samdyti tokius specialistus, kurie išmano jaunimo reikalus, geba naudotis naujais metodais ir priemonėmis, taip pat – ir dabartinėmis komunikacijos priemonėmis, šiuolaikiniais būdais.
– Kauniečiai, kurie domėjosi projektu bei programa greičiausiai pastebėjo ir dar vieną akcentą – jūs akcentuojate projekto išliekamumą, tęstinumą. Taip pat sakote, kad kalnų neversite ir muziejų nestatysite. Vadinasi, kalbate apie išliekamumą žmonių sąmonėje?
– Sudominimą kultūra, jos prieinamumą, komunikaciją. Tikimės, kad keisis kultūroje dirbančių žmonių santykis į vartotoją, kad žmonių, kuriems kultūra yra natūralus gyvenimo palydovas, skaičius smarkiai padidės.
Kalbame apie geresnį kultūros prieinamumą, kultūros sektoriaus sustiprėjimą ir kultūros organizacijų tapimą aktyviais Europos kultūros tinklų dalyviais ir partneriais, apie išliekamąjį miesto patrauklumą užsienio svečiams, apie atnaujintą ir nuolat pasakojamą Kauno modernizmo fenomeną.
Norime ir intelektinio palikimo – pagal šią programą įkurtų Modernizmo interpretacijos centro ir Emanuelio Levino tyrimų centro veiklos tęstinumo ir matomumo Europos lygmeniu.
Didžiausias iššūkis visoje Europoje – jaunimo įtraukimas į kultūrą. Nes daug lengviau įtraukti senjorus, šeimas su vaikais, bet kaip sudominti jaunimą nuo 15 metų geros kokybės kultūros pasiūla?
Didžiausias iššūkis visoje Europoje – jaunimo įtraukimas į kultūrą. Nes daug lengviau įtraukti senjorus, šeimas su vaikais, bet kaip sudominti jaunimą nuo 15 metų geros kokybės kultūros pasiūla? Reikia naujų metodų.
– Papasakokite apie programos kryptis ir temas. Kokioms žmonių grupėms bus skirta programa?
– Mūsų programoje yra kelios kryptys ir temos. „Modernizmas ateičiai“ renginiais bus siekiama sukurti gyventojų ir paveldo pastatų naudotojų emocinį santykį su gana nesenu – modernizmo – paveldu ir palaikyti jį per neformalias ekskursijas, interjero ir eksterjero detalių restauracijos mokymus ir metodines priemones.
Bus įkurta speciali svetainė, kurioje bus pristatyti net 365 Kauno modernizmo pastatai su jų pastatymo ir gyventojų istorijomis, su meninėmis intervencijomis, o jų daugės kasmet.
„Atminties biuras“ – tai kryptis, skirta sužadinti kitų tautų kultūrų atmintį Kaune. „Dizainas laimei“ yra viešųjų erdvių platforma, prie kurios kviesime prisijungti kuo daugiau įvairių įstaigų, skatinant gerinti jų paslaugų prieinamumą šeimoms su vaikais, neįgaliesiems, užsienio svečiams.
„Dizainas laimei“ taip pat apie tai, kaip mes jaučiamės viešose erdvėse, ar mums čia patogu ir gera, ar čia netrūksta meno kūrinių, patogių suoliukų, o gal aiškios ir keliakalbės rodyklių sistemos. Juk mūsų svečiams miestas taip pat turi būti patogus.
„Atsibusk, sukrusk“ skirta kultūros sektoriui – veiklos metodų atnaujinimui, auditorijų ištyrimui ir pritraukimui, naujiems rinkodaros ir komunikacijos metodams sukurti ir partnerystėms sustiprinti.
„Kylantis Kaunas“ kryptis skirta jaunimui – mokytis, kurti, įgyvendinti 2022-ųjų jaunimo programą.
Dar viena, didžiausia, programos kryptis – „Visi kaip vienas“ – skirta bendruomenėms, tai yra gyventojams. Nuo 2018-ų iki 2020-ų Kaune ir Kauno rajone bus įkurta ir įveiklinta 40 bendruomenių laboratorijų „Fluxus labas!“.
Jos taps savotiškais susitikimo taškais, kuriuose vietos gyventojams suteikiama galimybė rinktis, kartu kurti, pamatyti vieni kitų talentus, tyrinėti savo gyvenamąją vietą, kurti legendas. Jei kalbat paprasčiau – tapti aktyvia bendruomene, kuri 2021 metais kartu rengsis didiesiems 2022-ųjų metų renginiams, paradams, atviroms miesto šventėms.
Visoms amžiaus ir interesų grupėms Kaune ir Kauno rajone patraukli programos kryptis „Mitinis Kauno žvėris“, kviečianti mus kurti Kauno legendą su visais jos personažais ir veikėjais. Jau šiemet atidarysime interaktyvią interneto svetainę, kviesdami prisidėti prie legendos kūrimo.
Mūsų visų sukurtą mitinį Kauno Žvėrį pažadinsime ir išvysime 2022 metais ir neleisime jam užmigti daugiau niekada.
