Dizainerės, edukatorės ir kultūros vadybininkės veiklomis sėkmingai žongliruojanti moteris skaitė paskaitą apie tai, kaip į meno procesą įtraukiant bendruomenes, generuojami socialiniai pokyčiai.
„Kalbėjau apie nepatogius dalykus – apie meną tarp tokių žmonių, kurie nesilanko meno galerijose“, – pasakojo socialinio meno projektus tiek gimtojoje Lenkijoje, tiek tokiose šalyse, kaip Brazilija ir Indonezija, vystanti I.Rutkowska. Menininkė ką tik lankėsi Madride – nuo to ir pradėjome mūsų pokalbį.
– Papasakokite, kokį projektą įgyvendinote Ispanijos sostinėje.
– Tai – žaidimų aikštelė, kurią drauge su vietos vaikais įkūriau buvusioje skerdykloje Arganzuelos rajone – anksčiau ši vieta vadinosi „Matadero Madrid“, o dabar tapo milžinišku meno ir kultūros centru. Projektą pavadinau „Koks tai gyvūnas?“ – viskas vyko žaidimo principu, bet naudojome ir techninius pastatų brėžinius. Juose vaikai ieškojo gyvūnų, juos žymėjo ir jų viduje dėliojo žaidimų aikštelės funkcijas. Surinkau vaikų piešinius ir viską paverčiau eksperimentine gyvatės, juosiančios pastatą, formos žaidimų aikštele.
Visi mano darbai, taigi ir pastarasis Madride – ilgo proceso dalis. Esu bandžiusi panašias idėjas keliose vietose Lenkijoje, bet būtent ši buvusi skerdykla šiuo metu yra progresyviausias meno centras Europoje. Žaidimų aikštelė – tik vienas etapas. Dabar stebime, kaip žmonės naudoja gyvatę. Organizuoju dirbtuves, kuriose sprendžiame, kaip ją naudoti. Tai – savivaldybės inicijuoto projekto dalis, taigi mūsų tyrimai turės įtakos urbanistiniams sprendiniams, kurie orientuoti į vaikus mieste.
– Esate daug keliavusi po pasaulį – ar žmonės labai skirtingi, o gal kaip tik labai panašūs?
– Žinoma, yra kultūrinių skirtumų. Visgi savo projektuose remiuosi vertybėmis, kurios, manau, yra bendros daugeliui mūsų. Žmonėms reikia meilės ir saugumo jausmo. Noriu tikėti, kad mano darbai padeda tai pajausti, integruotis, atsiverti ir lengviau bendrauti tarpusavyje. Sąmoningai vengiu kontroversiškų temų, nekalbu apie politiką – na, tiesą sakant, atviriausiuose pokalbiuose jos niekada nebūna.
Žmonės politikuoti ima tada, kai nesijaučia pakankamai artimi, kad kalbėtų apie tai, kas iš tiesų jiems svarbu. Taigi reikia ieškoti panašumų, o ne priežasčių konfliktams. Nematau tikslo parodyti, kad futbolo fanatikai yra agresyvūs – anaiptol, man įdomiau suprasti, kodėl jie tokie, ir dirbti su priežastimi. Mano darbas pilnas empatijos.
– Kuriose šalyse dirbti buvo prasmingiausia?Galbūt namuose, Lenkijoje?
– Mano širdis – Vroclave, tiksliau, projekte „Everyone’s backyard“ (Kiekvieno kiemas“), vietoje, kurią atgaivinome meno pagalba. Filmą apie šį projektą parodysiu Kaune.
– Kas jūsų darbe yra sėkmė? Ar yra tekę sutikti bendruomenių, su kuriomis taip ir neradote bendros kalbos?
– Tikiu, kad gera kryptis yra išklausyti žmones ir į jų poreikius reaguoti kūrybiškai. Reikia būti atviru, „nestumti“ savo minčių, ieškoti potencialo kitų žmonių idėjose, bandyti jas suvienyti. Vadovauti moteriškai – tai yra, leisti visiems projekto dalyviams jaustis ypač svarbiems.
– Ar palaikote ryšį su buvusių savo projektų dalyviais?
– Taip, su daugeliu jų. Kai kurie vaikai jau paaugliai, suaugusieji – pensininkai. Yra ir mirusių. Esu pažįstama su jų problemomis, taigi rūpinuosi, kaip jiems sekasi, o jie serga už naujus mano projektus. Praėjusią savaitę Madride pasakojau apie „Everyone’s Backyard“, po paskaitos šio projekto dalyviams siunčiau nuotraukas, kad jie galėtų pasididžiuoti ir pasijausti buvę pristatyme kartu su manimi.
– Pakalbėkime apie jūsų projektą, vykusį Varšuvoje esančiame POLIN Lenkijos žydų istorijos muziejuje. Ten dirbote su vaikais, ir, visai kaip Madride, naudojote gyvūnų analogijas – tai yra, vaikai sprendė, kuri profesija primena kurį gyvūną. Kas jums pačiai buvo įdomiausia? Ko galime pasimokyti iš vaikų?
Kai vaikus ir suaugusius suvedi bendram darbui, kyla daug įdomių klausimų.
– Šis projektas truko apie pusmetį, taigi galėčiau apie jį pasakoti labai ilgai! Esu įsitikinusi, kad, jei esi atviras, vaikai tau gali priminti daug dalykų, kurie rūpi tik naivioms sieloms. Kai vaikus ir suaugusius suvedi bendram darbui, kyla daug įdomių klausimų. Juos, aišku, užduoda vaikai, bet suaugusieji turi progą pamiršti rutiną ir pagalvoti apie tai, kad gyvenimas galėtų būti daug kūrybiškesnis.
– Esate ir menininkė, ir kultūros vadybininkė, ir tarpininkė. Kaip pavyksta viską suderinti? Galbūt gyvenimą dalinate metais, ketvirčiais?
– Nedalinu – aš viską veikiu vienu metu. Tokia jau esu asmenybė – galiu vienu metu dirbti daug darbų. Vienus projektus pradedu ir atlieku tyrimus, kituose kuriu objektus, trečiuose atlieku mediatorės funkciją.
Niekuomet nedirbu viena – turiu komandą, kuri užsiima mano sukurtų dizaino objektų gamyba. Yra koordinatoriai, taip pat yra žmonės, kurie perima projektus iš manęs. Yra ir vietos lyderiai, kuriems patikiu bendruomenes. Galima sakyti, aš įgalinu žmones. Leidžiu savo vaikams subręsti ir gyventi savo gyvenimus. Kai jie tampa tam pajėgūs, koncentruojuosi į stebėseną ir procesų įamžinimą – tam, kad jie taptų įkvėpimų kitiems menininkams, urbanistams, architektams.
– Kokią publiką tikitės išvysti Kaune? Kam jūsų paskaita ir filmo apie projektą „Everyone’s Backyard“ peržiūra turės daugiausiai naudos?
– Visuomet dirbu su labai įvairiais žmonėmis ir jų grupėmis. Manau, paskaita praktine prasme būtų įdomiausia tiems, kurie aktyviai dirba su vietos bendruomenėmis – menininkams, architektams. Taip pat – atvirai mąstantiems miestiečiams, kurie nori nuveikti kažką nerutiniško ir suvienyti kaimynus naudingai veiklai.
– Ar Kauno kontekstas jums pažįstamas?
– Žinoma, juk mūsų šalių istorijos gana panašios. Visgi niekuomet nesu jūsų mieste buvusi, taigi norėčiau pamatyti viską savo akimis ir susidaryti asmeninę nuomonę.
