„Apie upių kultūros atgaivinimą kalbėti pradėjome maždaug prieš ketverius metus, kai prasidėjo pokyčiai Vilijampolės krantinėje. Labai nuliūdino, kaip tvarkoma prieiga prie vandens, santykis su vandeniu – daroma taip, kaip buvo daryta prieš 50 metų.
Kaunas yra upių miestas, jį pagimdė upė, santaka, su upėmis susiję ekonominiai, prekybiniai ryšiai – miestas taip užaugo. Dabar su upėmis ryšys prarastas“, – sakė R.Chmieliauskaitė.
Vienintelis iki šiol išlikęs santykis – šiltą vasaros dieną ant pledo paupyje kartais leidžiamas laikas. Tačiau nėra įpročio plaukti upe, vietoje antrojo šeimos automobilio įsigyti laivelį, per pietų pertrauką prie upės suvalgyti priešpiečius ar išgerti kavos.
Susibūrę menininkai ir tyrėjai leidosi į kultūrinę tiriamąją upių ekspediciją, ketina atgaivinti prisiminimus bei kviečia į kūrybines dirbtuves.
„Mes nesiekiame to daryti kietosiomis priemonėmis, nekuriame utopinių projektų dėl krantinių perstatymo, nes suprantame, kad tai – visiškai kiti pinigai. Tačiau reikia ugdyti poreikį ir savęs suradimą prie vandens.
Dėl to mes tą daryti stengiamės per pavyzdžius. Kviečiame draugus iš kitų miestų filmuoti, kaip jie gyvena prie vandens, o Kaunas gali rasti savus būdus“, – kalbėjo pašnekovė.
Maždaug per savaitę grupė kauniečių naujam gyvenimui prikėlė maždaug 1960-ųjų metų statybos laivą, kuris ketvirtadienį iš Nemuno salos su grupe menininkų ir tyrėjų išplaukė į Vilkijos miestelį Kauno rajone. Projektas „TẽKA: [re]ANIMACIJA“ – pagrindinė šios vasaros „TẽKA“ veikla.
Prieš tai buvo atlikti istoriniai tyrimai, nagrinėtas istorinis santykis su vandeniu, paupių ir pakrančių kultūra, o visos idėjos tikslas – atrasti naująją upių ir pakrančių funkciją dvidešimt pirmojo amžiaus Kauno regione, pažinti Nemuno pakrančių gyvenimą ir kartu su vietos bendruomenėmis atgaivinti ar iš naujo sukurti upių kultūros tradicijas.
„Ekspedicija – jau antrasis etapas, kai menininkai ir tyrėjai Vilkijoje pradės dirbtuves. Tai – eksperimentinė-kultūrinė ekspedicija, taip pat bandome išsiaiškinti, kokie prieigos taškai gali būti įdomiausi kitiems projektams“, – sakė R.Chmieliauskaitė.
Lygiagrečiai su istoriniais tyrimais vyko ir patirčių programa, kai „TẽKA“ komandos savanorė važiuodavo į miestelius ir ieškodavo žmonių prisiminimų, kurie vėliau bus apibendrinti.
„Visą informaciją pateiksime architektams, kurie dalyvaus kūrybinėse dirbtuvėse. Jos vyks trijuose miesteliuose – Zapyškyje, Kulautuvoje ir Vilkijoje.
Kiekviename iš jų architektų komanda kartu su vietos bendruomene sukurs mažosios architektūros objektą, kuris kels klausimą apie bendruomenės ir vandens, kranto ir vandens santykį. Tai nebus didelis objektas, nes mums visų pirma svarbi žinutė, kurią jie neša ir bendruomenės įtraukimas“, – sakė R.Chmieliauskaitė.
R.Chmieliauskaitė sako, kad žmogaus ir vandens santykiui reikalinga ir minimali infrastruktūra. Tačiau, pasak pašnekovės, kada žmonės atras upes ir norą būti prie jų ar plaukioti jomis, tuomet jų noras iššauks ir sprendimus: „Jei atsiranda poreikis – tai atsispindi ir miesto, savivaldybės sprendimuose“.
Pasak R.Chmieliauskaitės, šiuo metu kauniečiui upė yra žalias krantas ir ramybė. „O mes norime, kad ji taptų kasdienio gyvenimo dalis“, – sakė R.Chmieliauskaitė.
Projektą įgyvendina „TẽKA“ ir atmintiesvietos.lt, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, projektą remia „Kaunas 2022“, strategijosmiestui.lt, „Vandens kelių direkcija“ bei kiti.
