Virš 60 aktorių, dar tiek pat filmavimo padėjėjų ir rekvizito gamintojų, 16 lokacijų, 70 žmonių komanda, kūrusi stop kadro animaciją, keli šimtai kituose filmo procesuose dalyvavusių kauniečių ir 67 minutės magiškos kelionės po miesto istorijas – tokiais skaičiais galima pristatyti menininkės A.Barry režisuotą filmą.
Žiūrovą A.Barry kviečia klaidžioti po Kauno pastatus, žvalgytis po interjero detales, pastebėti miesto laiptines, langus, duris, kurie, nors matomi kasdien, filme atsiveria naujomis spalvomis.
Kauno sporto bendruomenės „Šešios trim“ įkūrėjas, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorius Mindaugas Šatkus, jo vienuolikmetė dukra Fausta, „Šešios trim“ bendruomenės narė trenerė Rūta Krasnickaitė – vieni iš kauniečių, dalyvavusių kūrybiniame procese.
– Kinas ir sportas tarsi skirtingi dalykai – kaip jūs atsidūrėte „Klostėse“?
M.Šatkus: Filmo kūrėjai ieškojo krepšininkų ir damos, kuri galėtų vaidinti. Pasikvietė mus. Aš vaidinau krepšininką, o Rūta buvo dama.
R.Krasnickaitė: Be to, reikėjo žmonių, kurie gebėtų būti susitingę judesyje. Buvo svarbus fizinis krūvis, dėl to ir kreipėsi į sporto bendruomenę.
M.Šatkus: Taip, sakė, kad bus fizinio krūvio.
– Kokia buvo toji patirtis?
M.Šatkus: Krepšinį buvau žaidęs prieš daug metų. Tad man tai buvo tarsi sugrįžimas atgal, į studijų metus. Filme teko imituoti, kad kamuolį metu į lanką, o lanką vaidino vienas iš komandos narių.
R.Krasnickaitė: Įdomiausia patirtis buvo apsilankyti evangelikų reformatų bažnyčioje, kuri yra E.Ožeškienės gatvėje. Joje buvo filmuojama, o pati bažnyčia labai įdomi. Ji iš visur matosi. Nužiūri ją, būna, eidamas nuo Savanorių kalno ar praeidamas pro šalį. Niekada iki šiol buvusi viduje. Tad vienas iš stipresnių įspūdžių – šios erdvės.
Vyrukai žaidė krepšinį, o man buvo patikėtas į bažnyčią ramybės ieškoti ateinančios moters vaidmuo. Įėjusi mano herojė nužvelgia visą erdvę, architektūrą. Įdomu tai, kad bažnyčioje yra išlikusios kadaise čia buvusios sporto salės detalės, pavyzdžiui, krepšinio linijos – jos dar matosi. Įdomu buvo sužinoti ir šios vietos istoriją, nes gerai jos ir nežinojau.
M.Šatkus: Kita patirtis – darbas su režisiere A.Barry. Mums sako: filmuosime, o mums iš karto atrodo, kad vyks veiksmas. Bet netrukus supranti, kad veiksmo nebus ir koks neeilinis žmogus yra režisierė, kad jos kuriamas filmas – stop kadro. Patiko idėja, žinojimas, kad tai ne komercinis filmas. Mums šis darbas buvo iššūkis, patirtis.
R.Krasnickaitė: Labai gražiai sudėlioti kadrai. Režisierė – gilus žmogus, ji sugeba įtraukti į kontekstą. Tu ne šiaip įėjai į bažnyčią – žinai, kad per tai grįš kažkokie prisiminimai, transliuosis žinia. Ji mus labai gražiai įvedė į kūrybinį procesą, labai gražiai paaiškino, patarė ir išsakė, ko iš mūsų nori.
– O rezultatas? Kokios emocijos po filmo peržiūros?
M.Šatkus: Kaip atsisėdau – taip ir prilipau prie kėdės. Maniau, bus jame koks Holivudo akcentas. Bet nieko panašaus. Man tas kadras, kai Rūta įeina į bažnyčią ir ima kisti momentai, kai ji sėdi ir mes pradedame žaisti krepšinį... Sunku nusakyti emociją. Aš nieko panašaus nesu matęs, nieko panašaus net įsivaizdavęs.
Filme yra visko daug. Ir Kaunas, kokio mes nesame matę. Ne tik bažnyčia, tačiau ir kiti pastatai. Apie tas vietas, kuriose kokių 80 procentų kauniečių nėra buvę.
Filmą žiūrėjo ir mano 11 metų dukra Fausta, kuri irgi prisidėjo prie kūrybinio proceso – buvo režisierės asistentė. Galvojau, ar jai bus įdomu žiūrėti? Faustai patiko.
R.Krasnickaitė: Žiūri ir galvoji, kokia čia vieta? Nors Kaune esu gimusi ir augusi.
– Fausta, kokia tavo patirtis, kalbant apie filmą?
F.Šatkutė: Aš padėjau režisierei su rekvizitais. Vienas iš tokių – origami išlankstyta gulbė. Ją filmavo, o pačiame filme atrodė, kad ji skrenda.
Buvo smagu (padėti režisierei) ir jaučiau, kad pati artėju link savo svajonės – būti režisiere. Labai geras jausmas.
– Mindaugai, Rūta, kiek daug spalvų į jūsų gyvenimą įnešė sportas. Tarsi nesibaigiančios klostės. Juk jei nebūtų sporto – nebūtų ir jūsų filme? Antra vertus, jūsų patirtis kine – įrodymas, kad sportas ir kultūra yra greta.
M.Šatkus: Ir kuo daugiau mes darome, tuo labiau šis burbulas pučiasi. Tuo daugiau reikalų, veiksmo, idėjų. Tuo daugiau klosčių gyvenime atsiranda.
R.Krasnickaitė: Bet čia apie žmones yra reikalai. Sportas – priežastis. Jis pritraukia žmones. Dauguma jų į sporto bendruomenę atėjo juodais savo gyvenimo momentais ir po žingsnį grįžo į kokybiškesnį gyvenimą, į didesnį džiaugsmą. Bet ką tai davė mums? Kuo daugiau žmonių – tuo daugiau galimybių. Tu gali pasileisti plaukus galvodamas, ką nori padaryti, ką gali sukurti, nes žinai, kad gali. O visi tie žmonės, esantys šalia, kiek galės – tiek ir padės.
Aš niekada gyvenime taip gerai nesijaučiau, niekada gyvenime nenorėjau šitiek daug dalykų daryti: matyti, eiti, bandyti, pavargti. Ir per tai atsiranda kultūra.
***
Filmas – „Kaunas 2022“ programos dalis.
„Klosčių“ idėja kilo dar 2017 m., kuomet „Kaunas 2022“ komanda modernistinę architektūrą nutarė įprasminti specialiame filme. Šis kūrybinis procesas buvo patikėtas pripažintai Airijos menininkei Aideen Barry, prestižinio „Golden Fleece“ apdovanojimo laureatei, kurios darbai eksponuojami muziejuose, šiuolaikinio meno centruose ir privačiose galerijose visame pasaulyje.
A.Barry pasiūlė įveiksminti Kauno pastatus per judančius paveikslėlius – vaizdas sukonstruotas įvairiomis animacijos ir videomontažo technikomis, sudėtas iš tūkstančių nuotraukų. Keletą metų didžiulė miesto komanda rinko idėjas, kūrė vizualinius elementus: vaizdą, garsą, judesį. Menininkė rėmėsi miestiečių papasakotomis istorijomis, kauniečiai tapo ir filmo veikėjais.
„Su niekuo nesulyginimas filmas. Kiekvienas filmo kadras talpina tiek daug, kartu nė vienas kadras nėra bergždžias. Įspūdį daro ir Kauno miesto bendruomenės įtrauktis“ – tokiais žodžiais apie juostą atsiliepia tarptautinio Galway filmų festivalio programos vadovas William Fitzgerald.