Pirmąją kelionės po kultūrinį Kauną dieną pasirinkau, žinoma, ją, Williamo Kentridge'o parodą Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.
Prasieiti lengvu žingsniu čia tikrai neužtenka, tam reiktų skirti bent pusantros, o idealiausiu atveju – dvi arba net tris valandas. Kitaip pritrūks gylio ir jausmo, pritrūks oro suprasti ir prisiliesti. Tik ne tiesiogine prasme, nes eksponatai rankomis neliečiami.
Bet kam tos rankos, kai yra akys?
Tai, ko neatsimename
W.Kentridge‘as – pasaulyje gerai žinomas menininkas iš Pietų Afrikos. Dažnai apibūdinamas kaip skaudžiai atviras humanistas, o kūryba įvardijama kaip kurianti dalyvavimo įvykiuose atmosferą.
Kentridge‘o protėviai buvo litvakai. Lietuvoje menininkas lankosi pirmąjį kartą. Jam tai proga pažinti savo šaknis, o mums – galimybė išvysti vieno iš įtakingiausių šiuolaikinių menininkų kūrinius.
„Tai, ko nepamename“, – taip pavadinta Kentridge‘o paroda, kurioje susiliečia skirtingos technikos, skirtingi žanrai, bet labai panašios dominuojančios spalvos. Juoda ir balta.
„Tai, ko neatsimename, nes tai buvo nuslėpta, nes mūsų galvos buvo užimtos lengvesnių, labiau guodžiančių minčių, nes neradome jėgų ieškoti savo istorijų sąryšio“, – sako menininkas.
Menininko teigimu, jo šeima išgyveno Holokaustą tik todėl, kad pabėgo iš Lietuvos.
Kiek patiktukų gali surinkti anglis?
Rašyti ir pasakoti apie Williamo Kentridge'o parodą yra maždaug tas pats, tarsi eitum apskritimu ir bandytum rasti to apskritimo kampą. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – apie šį išskirtinį Kauno kultūros įvykį rašyta turbūt net ne tris ir ne trylika kartų.
Antroji – nes išėjęs pasijunti tarsi trūktų paskutinio sakinio arba imi abejoti savo gebėjimu išeiti iš juodojo kvadrato.
Paroda Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje veiks iki lapkričio 30-osios ir, be abejonės, tai vienas svarbiausių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių. Todėl apie ją bus rašoma visus metus – portaluose, laikraščiuose, feisbukuose, instagramuose.
Tiesa, ši paroda nėra labai instagraminė. Nes kiek gi patiktukų gali surinkti, pavyzdžiui, anglis?
Bet apie ją rašyti būtina – objektyviai, subjektyviai, profesionaliai arba mėgėjiškai.
Verta, jei tai paskatins atrasti Kentridge'ą.
Verta, jei iki šiol tik Zoologijos muziejų lankęs žmogus įžengs į Čiurlionį.
Verta, net jei W.Kentridge‘o nesupras, tačiau bus nuėjęs pirmuosius kitokios kultūros žingsnius. Be to, jausti ir suprasti juk yra du vienodai svarbūs dalykai.
Verta ir dėl to, nes kas galėjo pagalvoti, kad kada nors Kentridge'as bus Kaune, bus Lietuvoje?
Kentridge'o ieškoti pačiam
Kaip Kentridge'o ieškoti ir kaip jį atrasti pačiame muziejuje? Yra keli būdai – užsisakyti ekskursiją (beje, jos fragmentą netyčia nugirdau ir galvoju, kad dar kartą būtų įdomu grįžti pasiklausyti pasakojimo, nes pasakojimas atveria daugiau durų), naudotis muziejaus lankstinuku arba Kentridge'o ieškoti pačiam, vaikštant po visą muziejų ir nežinant, kada ir kur jį sutiksi.
Galbūt taip prarandi paties menininko ir scenografės Sabine Theunissen sukurtą seką, gal pradedi nuo svetainės, aplenkęs koridorių? Tiesą sakant, nežinau. Tačiau ieškoti Kentridge'o man patiko, nepaisant to, kad parodos lankytojams rekomenduojama laikytis siūlomos trajektorijos.
Muziejuje jo tarsi pripėduota – visur. Pats Čiurlionis nustebtų pamatęs, kad Kentridge'as įsipatogino net jo ekspozicijų salėje, kur karaliai delnuose kelia saulę. Įsibrovė čia ne bet kaip, tačiau su piešimo pamokomis! Su piešimo pamokomis – pas Čiurlionį. Kuo ne performansas, kuo ne dviejų meistrų pokalbis?
Beje, įdomi detalė. M.K.Čiurlionio ekspozicijoje pirmą kartą, nuo jos pastatymo, eksponuojami kito menininko darbai.
Kentridge'as užėmė kavinės erdvę. Išstumdė staliukus ir įsirengė savo studiją. Išėjo į vidinį muziejaus kiemą, pasakęs: kai esu miręs ir man reikia švelnumo.
Stabtelėjo koridoriuje, parodęs, kaip atrodo į vonią lipanti moteris.
Čiurlionyje taip apstu Kentridge'o įžūlumo!
Tačiau visa Kentridge'o ašis, visas jo dviračio ratas su kvėpuojančia mašina, visas jo atmestas laikas ir juodas kvadratas yra antrajame muziejaus aukšte. Kentridge'as čia yra tas, kuris pabėgo nuo savo lemties, tas, kuris nepamena ir tai, ko nepamename, kviečia pajusti mus.
Čia sudėti visi svarbiausi taškai ir nebelieka erdvės blaškytis.
Čia esi jo (ar savo?) kvadrate. Čia už rankos laikai laiką.
Ir čia viskas stipriai sluoksniuota.
Antrojo aukšto erdvėje eksponuojamas vienas svarbiausių menininko kūrinių – „Laiko atmetimas“. Kartu su reliatyvizmo teorijos teoretikais jis kvestionuoja laiko sąvoką, sakydamas, kad nėra nei gimimo, nei mirties, nes laiką sugalvojo pats žmogus. Čia galima pamatyti instaliaciją pavadinimu „Dramblys“, kuri sukurta taip, tartum atkartotų kvėpuojantį mechanizmą. Tai, pasak menininko, yra laiko simbolis.
Šioje erdvėje K.Kentridge‘as žiūrovui rekomenduoja praleisti bent 28 minutes.
28 minutės irgi yra laikas. Per 28 minutes galima gimti arba mirti, net jei nei gimimo, nei mirties nėra.
Vienu du – jūs ir Kentridge'as
Paskutinis Kentridge'o parodos atradimas ir akcentas, labai gerai apgalvotas, yra muziejaus auditorijos salėje. Vietoje, kuri apskirtai nėra pritaikyta parodoms. Labai rekomenduoju čia neiti iš karto, o į auditoriją įžengti jau baigiant tyrinėti parodą.
Tai – instaliacija „Tu, kuris niekada neatvykai“, kurią menininkas sukūrė Kaunui, besiruošiančiam žengti į kultūros sostinės metus. Instaliacijoje atvaizduotos Kauno žydų kapinės bei Pietų Afrikos peizažas.
Jei tuo metu auditorijoje nebus nė vieno žmogaus – jums pasisekė.
Išskirtinį vaidmenį kūrinyje užima garsas: muziką atlieka pietų Afrikos juodaodžiai, zulų kalba dainuojamas krikščioniškas gospelas.
Menininkas ragina šioje parodos dalyje vaikščioti, nes kiekvieno garso takelio šaltinis yra skirtingas. Pasak parodos kuratorės V. Vitkienės, šis kūrinys buvo planuotas taip, jog žiūrovas jį patirtų tartum iš po žemių.
Jei tuo metu auditorijoje nebus nė vieno žmogaus – jums pasisekė. Nes kažin ar dar kada gyvenime pavyks pabūti vienu du – jūs ir Kentridge'as.
„Mūsų akys ir smegenys yra sukonstruotos iš to, ką esame girdėję, matę, ką mums pasakė. Mūsų akys mato kitaip negu tų, kurie buvo prieš mus, žiūrėjo į pasaulį iš kito amžiaus“, – yra sakęs Kentridge'as.
Žengiant į auditoriją verta perskaityti ir instaliacijos aprašymą (beje, juos tikrai reikia perkaityti ir kitose erdvėse).
Paskutinis šios instaliacijos aprašymo, o ir pačios parodos sakinys yra toks: taško dydžio juodoji skylė praryja sakinį.
- Į Kauną pirmą kartą Kentridge'ą parodos kuratorė menotyrininkė ir „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė pakvietė 2016 metais. Kaip sako pati, kvietė žinodama, kad jis turi moralinę teisę atsisakyti vykti į šalį, iš kurios dar XIX a. pab., carinių pogromų laikais, iškeliavo ir todėl XX a. tragiškų įvykių išvengė jo proseneliai ir seneliai.
- „Vyliausi, kad jis vien savo sutikimu dalyvauti prisidės prie taip reikalingo proceso, atminties susigrąžinimo, padėdamas mums gydytis nuo to, ko nepamename ar nenorime prisiminti“, – pasakojo menotyrininkė.
- Sutikęs dalyvauti, Kentridge‘as įsijungė su jam būdinga didele energija ir šalia savo pripažintų kūrinių specialiai parodai sukūrė paukščių piešinių seriją ir muziejaus auditorijai pritaikytą instaliaciją „Tu, kuris niekad neatvykai.“
Paroda „Tai, ko nepamename“. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (V. Putvinskio g. 55). Muziejaus darbo laikas: II, III, V, VI, VII 10.00–18.00; IV 11.00–19.00. Bilieto kaina –11 eurų. Paskutinį mėnesio sekmadienį iki lapkričio 30 d. muziejaus lankymas yra mokamas.
