Prieš dvejus metus iš Argentinos į Lietuvą grįžusi ir su šeima čia apsistojusi tapytoja savo darbuose atrado Kauną. Menininkę sužavėjo šio miesto modernizmo architektūra.
Anksčiau tapytoja yra surengusi dvi parodas Vilniuje, jos personalinės parodos buvo ir Japonijoje, kur metus laiko ji rezidavo.
„Gyvenau Japonijoje, ruošdamasi parodoms, organizuodama kultūrinę veiklą. Ir būtent nuo nuo tada pradėjau aktyviau tapyti. Vėliau, 2009 metais, išvažiavau į Argentiną. Ten sukūriau šeimą, o dabar, gimus dukrai, nutarėme gyventi čia“, – sakė E.Colucci.
Iki tol niekada Kauno architektūros netapiusi menininkė ja susidomėjo vieno Kaune vykusio plenero metu. „Plenero metu Kaune būna tapomas Kaunas, todėl teko pradėti tapyti Kauno pastatus. „Užsikabliavau“. Ir man labai patiko“, – pasakojo E.Colucci.
Architektūra dailininkei artima ir dėl to, kad ji pati yra baigusi architektūros studijas, o tapyba susidomėjusi po to.
E.Colucci matymo laukas – judri ir akivaizdžiai suinteresuota žmonija, emocingai spurdanti įvairiausiuose architektūriniuose kontekstuose, kuriuos bendravardiklina viena esminė dimensija – laikinosios sostinės modernizmas.
Pradėjau taupyti laiką, nebeturiu jo blogiems darbams.
„Mano darbus pakeitė dukters atsiradimas. Anksčiau tapydavau sėdėdama, o dabar – stovėdama, nes sėdėjimui laiko nėra. Mano darbai yra labai detalizuoti.
Anksčiau jie buvo labiau sukaustyti, kai per dieną sėdi ir tapai. Dabar norėjau, kad jie pasidarytų laisvesni, o vienas iš būdų, kaip to pasiekti – tapyti stovint. Aš manau, kad dėl laiko nebuvimo darbai labai pasikeitė. Pradėjau taupyti laiką, nebeturiu jo blogiems darbams“, – juokėsi E.Colucci.
Anksčiau nevengusi naudoti daugiau spalvų dabar E.Colucci tapo tik keturiomis pagrindinėmis spalvomis – raudona, geltona, ruda ir mėlyna: „Spalvos paryškėjo. Gilinausi į modernius britų tapytojus, kurie man patinka, stebėjau, kaip jie derina spalvas, kaip reikia naudoti ryškias spalvas, kad paveikslas neatrodytų vaikiškai“.
Pradėjus tapyti Kauno architektūrą dailininkės akiratyje visų pirma atsidūrė V.Putvinskio gatvė, kurioje ji pati gyvena. Rinktis tradicinio Senamiesčio menininkė nenorėjo, mat tada paveikslai panašėtų į turistinius atvirukus.
„O Putvinskio gatvėje kiekvienas pastatas yra kažkuo savitas. Iš tiesų tie pasatai yra labai sudėtingi, tik atrodo, kad jie paprasti. Riesti balkonėliai, kurie sueina į vieną liniją su kitu balkonėliu“, – kalbėjo dailininkė.
E.Colucci savo darbuose mėgsta pastatams suteikti kitas formas. Taip vienas iš namų virto teatru, kitas – pianinu, o dar vienas – akordeonu.
Kūrėjos akiratyje atsidūrė ir saulėtoji Laisvės alėjos pusė.
„Viena Laisvės alėjos pusė beveik visada yra saulėje, o kita – šešėlyje. Kai prasideda pirmosios pavasariškos dienos, labai akivaizdžiai matosi, kurioje pusėje yra daugiau žmonių. Atrodo, tarsi prasidėjo festivalis.
Mano draugė saulėtoje Laisvės alėjos pusėje turėjo parduotuvę, ir taip nutiko, kad turėjo ją perkelti į nesaulėtą pusę. Tada klientų sumažėjo dvigubai. Toks fenomenas, kad toje pačioje pėsčiųjų gatvėje vystosi verslas priklausomai nuo to, ar tai šešėlinė pusė, ar saulėta.
Savo paveiksluose Laisvės alėją bandžiau paversti į ritmingą žmonių grupę, kurie šoka rumbą, salsą, kitus Lotynų Amerikos šokius. Lietuviai labai mėgsta egzotinių šalių šokius, matyt, dėl saulės trūkumo, dėl ramaus temperamento žmonėms ir patinka tokie šokiai. Tad paverčiau lietuvaites išsirėdžiusiomis salsos, rumbos šokėjomis, kurios nori pasirodyti Laisvės alėjoje“, – pasakojo E.Colucci.
Parodoje „Kauno kontekstai“ pristatomi dviejų pastarųjų metų E.Colucci darbai.