Tekstilė – didelė ir skaudi tema
Lapių seniūnija šiemet dirba su tekstile: iš surinktų nebenešiojamų džinsų bendruomenės nariai gamina hamakus, kurie atsiras Lapių viešoje erdvėje.
Lapių bendruomenės narė menininkė Olesė Kekienė sako, kad tekstilės tema pasirinkta neatsitiktinai – tekstilė yra viena iš labiausiai žemę teršiančių sričių.
„Užauginti pluoštui sunaudojama labai daug resursų, ypač medvilnei. Arba, sakykim, eksportuojant tekstilę žemėje yra daug liekamųjų reiškinių. Kalbant išsamiau, kiekvienas žmogus nusiperka daug daugiau drabužių, nei sunaudoja. Turime didelius kalnus nepanaudotų drabužių, neišparduotų. Paskaičiuota, kad drabužis atsiperka, savo resursus susilygina, suvienodina kai yra nešiojamas 30 kartų. Nedaug kas tiek kartų drabužį apsivelka.
Jei mes pasižiūrėtume į visas greitosios mados parduotuves, net drabužiai gaminami tokiu principu, kad tu du kartus apsivelki ir išmeti. Tiesa, Lietuvoje mes tvaresni, nei kituose kraštuose gyvenantys žmonės.
Pavyzdžiui, pagaminti vieniems džinsams reikia 8000 litrų vandens, vieniems marškinėliams – 200 litrų vandens. Čia tik vanduo, o kur dar lyginimai, garinimai, elektra, žmogaus indėlis. Tai didžiulė ir skaudi tema.
Turime pagalvoti, kaip galėtume būti sąmoningi, tarsi grįžti į tą sąmoningumą, kokį turėjo mūsų protėviai, kaip jie tausojo pluoštą“, – sakė pašnekovė.
Pasak O.Kekienės, tekstilės perdirbimas taip pat nėra tvaru, nes perdirbant lieka daug medvilnės likučių, atsiranda pūkų, kurie nusėda vandenyse ir juos teršia. Todėl, kalbant apie mados ateitį, reiktų kalbėti apie antrinį dėvėjimą, pirkimą iš antrų rankų.
Drabužis paveldimas iš kartos į kartą
Lapių tvarumo festivalio metu vietos bendruomenė gamins bendrą paveikslą iš audinių, drabužių likučių. Iki tol vyksta kūrybinės dirbtuvės, o žmonės į jas atsineša savo nebedėvimus drabužius.
Kūrybinėse dirbtuvėse kalbama ir apie tai, kad perdarant drabužius siūlė nebūtinai turi būti tobula, nes esmė – ne joje.
„Užduotis yra sujungti ir auginti tą drabuži. Remiuosi japonų filosofija, kur drabužis yra paveldimas, jis tarsi auginamas iš skiaučių. Paskui tokį drabužį gali paveldėti sūnus ar dukra, anūkai.
Su kiekviena karta jis auga, tampa saugomu ir reikšmingu tai šeimai, drabužis turi prisiminimą. Tą filosofiją dirbtuvių metu ir pristačiau“, – sakė pašnekovė.
Iš džinsų – hamakai
Tekstilininkė, menininkė Asta Gegužė Lapių bendruomenei pasiūlė dirbtuves, kurių metu iš senų džinsų buvo gaminami hamakai.
„Iš estetinės pusės – labai gražu. Jau dėvėtas daiktas tampa kitoks – gyvas, artimesnis, tikresnis. Yra netikėtų nudilimų, tamsėjimų, šviesėjimų, ko specialiai neišgausi. Naujame daikte nėra atradimo, o panaudotame yra istorija. Tu juo gali grožėtis, jame yra atradimų.
Plėšė žmonės džinsus juostomis, jungėme. Svarbus ir begalinis, malonus bendrystės jausmas“, – pasakojo O.Kekienė.
Kiek džinsų reikia hamakui? Tai, sako pašnekovė, priklauso nuo pačių džinsų – jie jie platūs dideli, vyriški, tuomet jų reikia mažiau, tačiau bet kuriuo atveju – virš dešimties.
Bendruomenės skurti hamakai „apgyvendinti“ seniūnijoje, o švenčių metu pakabami viešose erdvėse ir žmonės gali jais naudotis.
Tikisi, kad Lapės taps tvarumo pavyzdžiu
O.Kekienė sako, kad Lapės asocijuojasi su sąvartynu ir tai, žinoma, yra tiesa.
„Mes mėgstame gražius dalykus pasakyti, o kitus nutylėti. Bet jei yra dalyvaujamasis dizainas – tu imi tai, kas yra čia ir dabar, be įvertinimo, gerai tai, ar blogai.
Sąvartynas yra, ir mes negalime jo nuneigti. Ką mes galime padaryti? Galime sugalvoti kūrybinių veiklų. Pačioje problematikoje yra potencialo.
„Šiuolaikinių seniūnijų“ ir „Kaunas 2022“ intencija, motyvas – įkvėpti žmones veikti patiems savo vietoje, kur jie gyvena. Naudotis potencialu, resursais.
Šiandien mes galime sakyti, kad yra prasidėjęs procesas, kuris bus gyvas ateityje, kad Lapės taps gyvu tvarumo pavyzdžiu, tvarumo miesteliu – čia kalbu, žvelgdama ateitį“, – sakė pašnekovė.
Kitais metais Lapių seniūnija nagrinės išmetamo maisto problematiką. Tiek šiais, tiek kitais metais veiklas Lapėse vainikuos augantis tvarumo festivalis.
Samylų seniūnija pasirinko žemės meno temą
Samylų seniūnijos bendruomenė ruošiasi žemės meno festivaliui. Pasak Samylų kultūros centro specialistės Eglės Targanskienės, žemės meno idėja atsirado diskutuojant su bendruomene.
„Veiklos vyksta Girionyse. Tai miškininkų gyvenvietė, ten yra nuostabi erdvė, kurios nevalia teršti kažkuo kitu. Yra įkurtas puikus parkas, o jame susodinta daugybė medžių. Tiek jų viename plote nerasi visoje Lietuvoje – viskas, kas auga Lietuvoje, čia yra.
Be to, šalia Kauno marios, regioninis parkas. Tarsi kurortas, tik nėra viešbučio ir infrastruktūros. Todėl mes ir pagalvojome, kad žemės menas yra tai, kas geriausia tinka Girionims“, – kalbėjo pašnekovė.
Pirmasis žemės meno objektas jau yra – tai didelis lašas, čia vyko ir edukaciniai užsiėmimai. Tuo tarpu rugsėjo viduryje bendruomenė rinksis į dar vieną plenerą žemės meno tema, vėliau čia atsiras ir daugiau žemės meno objektų.
Rugsėjo mėnesį kvies į dirbtuves
Samylų seniūnijos gyventojus su žemės menu supažindina ir kartu kuria skulptorius, floristas Marijus Gvildys, kuris prisideda prie žemės meno festivalio meninės dalies koordinavimo
„Festivalį planuojame kitais metais, o dabar – tarsi repeticija ir bandome supažindinti Girionių žmones su šiuo menu, mėginame sudominti bendruomenę dirbtuvėmis ir kad jie būsimą festivalį pasitiktų atvira širdimi“, – sakė M.Gvildys, kuris į kūrybines dirbtuves vietos bendruomenę taip pat kvies rugsėjo mėnesį.
Tiesa, menininkas sako, kad norint sudominti bendruomenę reikia pastangų: „Reikia juos judinti. Aš manu, kad šių metų projekto tikslas ir yra apie tai, kaip galima labiau sudominti žmones, kad jie būtų aktyvūs. Nėra dar bendruomenė tokia, kaip norėtųsi. Lietuvoje bendruomenės dar tik pradeda augti ir tikiuosi, kad tokie įvykiai, kaip Europos kultūros sostinė, prie jų augimo prisidės.“
Žemės menas – buvimas su gamta
Kalbėdamas apie žemės meną, M.Gvildys sako, kad tai yra buvimas su gamta.
„Tos medžiagos, iš kurių mes kuriame, gali tapti arba kompostu, arba meno kūriniu. Kitas svarbus dalykas: kūrybinė virtuvė, momentas, kai, pamatęs darbą, nustembi ir galvoji, kodėl aš nesugalvojau anksčiau. Tai labai svarbus kūrybos skatinimas.
Kita vertus – didžiulis iššūkis man asmeniškai. Žmonės kaime, miestelyje yra pakankamai praktiški, kūrybiški iš prigimties. Juk malkas sudėti reikia į kūgius, rakandus, kažkokią tvorą, todėl jiems gamtinė medžiaga yra įprastas dalykas.
Jei aš patingėsiu, suchaltūrinsiu – man žmogus sakys, kad aš malkas gražiau sukroviau, nei tu meno kūrinį padarei. Paprasta medžiaga, prieinama kasdien, reikalauja atsakingo požiūrio, didelio meistriškumo ir netikėtų techninių sprendimų, taip pat stiprios koncepcijos.
Mieste su žemės menu yra kitaip – atnešk pagalį iš upės, pastatyk Laisvės alėjoje, nudažyk vieną galą ir jau atrodys performansas, o kaime tave su tokiu performansu pasiųs ant trijų raidžių, čia tokių performansų pilna už tvarto. Reiklesni žmonės“, – pasakojo M.Gvildys.
Nenaudojami daiktai virsta meno kūriniais
Garliavos apylinkės tęsia kelionę Steampunk tema. Šiais metais žmonės buriasi į kūrybines dirbtuves, kurių metu gaminasi, pavyzdžiui,
steampunkinius dviračius.
Eugenijus Šuldiakovas yra menininkas, aktyviai dirbantis su Steampunk tema ir kuriantis Garliavos apylinkėse kartu su vietos bendruomene.
Su Steampunk judėjimu garliaviškiai susipažino jau ankstesniais metais – žmonės buvo kviečiami apsižvalgyti savo kiemuose ir namuose bei pastebėti nebenaudojamus daiktus, kurie vėliau galėtų virsti meno kūriniais.
„O šiemet estafetę perėmiau aš. Žmonėms, kurie turi nereikalingų daiktų, pasiūlyta vizija juos panaudoti ir prikelti antram gyvenimui. Paversti meno kūriniu ar tiesiog originaliu būdu papuošti dviračius, kas mums labai sėkmingai pavyko“, – sakė E.Šuldiakovas.
Menininkas sako, kad tenka laužyti ir nusistovėjusius stereotipus, nes iš karto žmonės, žiūrėdami į tokius daiktus, nesupranta, kaip galima juos panaudoti.
„Bet tam yra edukacijos, supažindinama su technologija, kaip galima gražiai, įdomiai ir originaliai papuošti vieną ar kitą daiktą. Žmonės lieka maloniai nustebinti, kaip galima saugoti šią planetą“, – kalbėjo menininkas.
Pasak E.Šuldiakovo, namuose mes visi turime namuose daiktų, kurių ir išmesti gaila, ir nėra kur dėti.
Garliavoje menininkas su vietos bendruomene šiuo metu baiginėja vieną iš darbų – iš senos priekabos kuria karietą. Ateities planuose – kartu su žmonėmis sukurti Steampunk dvasios „miestą“: „Viskas bus iš tų pačių atliekų, kurios keliautų tiesiai į šiukšlyną.“
„Šiuolaikinės seniūnijos“ – trečius metus Kauno rajone vystomas tęstinis kūrybinis projektas. Šia „Kaunas 2022“ programos dalimi yra siekiama telkti bei stiprinti vietos bendruomenes ir puoselėti Kauno rajono kultūros sektorių.
Projekte dalyvauja penkiolika Kauno rajono seniūnijų: Akademija, Babtai, Domeikava, Ežerėlis, Garliavos apylinkės, Kačerginė, Karmėlava, Kulautuva, Lapės, Linksmakalnis, Raudondvaris, Ringaudai, Rokai, Samylai bei Vilkija.
Nėra dviejų tokių pat seniūnijų, visos jos išsiskiria ryškiu identitetu, kurį meniniai procesai tik stiprina. Kol vienur vis garsiau skamba muzika ar kuriami scenos menų pasirodymai, kitose gyvenvietėse kyla nauji skulptūriniai objektai ir gaivinamos viešosios erdvės.
