Kaunas ir Kauno rajonas tarpukariu tapo reikšmingų Lietuvos ir Europos istorijos įvykių epicentru, o šio laikotarpio palikimas – daugiau kaip 6000 modernizmo dvasia sukurtų pastatų, išlikusių iki mūsų dienų.
Ką verta pamatyti Kaune ir kas yra uždengta storesniu atminties sluoksniu?
Žaliakalnio funikulierius žinomas visiems (metai: 1931, adresas: Aušros g. 6).
Šiandien vis dar veikiantis funikulierius paryškina vieną išraiškingiausių Kauno urbanistinių savitumų – šlaitus ir jų betarpišką sąveiką su miestu.
Mintis statyti funikulierių kilo siekiant glaudžiau sujungti viršutinę miesto dalį su apatine. Miestui sparčiai plečiantis, buvo susirūpinta, kad statyba Žaliam Kalne sumažėjo, o apačioje naujam mieste padidėjo ir kainos sklypams čia smarkiai auga. Šį reiškinį galima paaiškinti tuo, kad susisiekimas tarp miesto ir kalno yra apsunkintas. Trūkumui bent iš dalies pašalinti miesto valdyba nutarė įrengti funikulerą.
Nors šiam statiniui buvo numatytos kelios vietos, dėl gautinės funikulieriaus statymo vietos padėjo apsispręsti ir savotiški sociologiniai tyrimai, kai potencialiems keleivių srautams įvertinti Kauno miesto savivaldybė pasamdė bedarbius, kurie skaičiavo žmones, lipančius laiptais aukštyn ir žemyn.
O ar yra bent kartą tekę keltis į Aleksoto kalną antruoju funikulieriumi? (metai: 1935, adresas: Amerikos lietuvių g. 6).
Aleksoto funikulierius – vienas iš seniausių veikiančių virvinių bėginių keltuvų Europoje, o Kaunas – vienintelis miestas Baltijos šalyse, kur galima naudotis šia unikalia transporto priemone.
Bendrovė „Kauno autobusai“, kuri šiuo metu ir valdo funikulierių, pateikia tokią jo istoriją. Funikulierius pastatytas 1935 m. gruodžio 5 d. Statytojus konsultavo inžinierius prof. Jurgis Čiurlys, o vagonus su automatiniais stabdžiais pagamino bendrovė „Amlit“ Kaune. Pirmieji jo keleiviai buvo vidaus reikalų ministras gen. ltn. Julius Čaplikas, Kauno burmistras Antanas Merkys, viceburmistras pulk. Steponas Rusteika ir kiti garbūs asmenys.
Tai vienkelis keltuvas su dviem vagonais, prasilenkiančiais kelio viduryje. Išlikusi autentiška, jau 70 metų veikianti traukos įranga, autentiški mediniai prieškario vagonėliai, galintys vežti iki 25 keleivių (vienas), mediniai suoleliai ir stotelių pastatai. Bėgiai plieniniai, kelio ilgis 132,9 m, pasvirimo kampas 18 °. Keltuvo vagonėliuose įrengti specialūs automatiniai stabdžiai, kurie trūkus lynui neleidžia vagonams nuriedėti žemyn.
Statinys, jungiantis Aleksoto kalno papėdę su Linksmadvariu, įrengtas šalia Aleksoto tilto.
Įspūdingus Ugniagesių rūmus pravažiuoja daugelis (architektai: Edmundas Alfonsas Frykas, Pranas Markūnas, metai: 1929–1930 metais, adresas: Kanto g. 1).
Lenktos formos statinys laikinosios sostinės naujamiesčiui suteikė architektūrinės įvairovės, šiuolaikiškumo. Nors 1929 m. buvo parengtas ir kitas projektas, kuris savo architektūrine raiška buvo visiškai istoristinis (architekto parašas sunkiai įskaitomas), galutinis rezultatas vis dėlto artimas modernizmui. Prie ugniagesių rūmų dirbo gana nemaža komanda su architektūra ir statyba susijusių žymių žmonių.
Vieta rūmams parinkta Kanto ir Nemuno g. kampe, kur prieš tai buvo viena iš Kauno turgaviečių, vadinta „Pieno“ arba „Naująja“.
Įdomu atkreipti dėmesį ir į Ugniagesių rūmų statybos finansavimo mechanizmą. Objektas turėjo kainuoti apie 600 000 litų, kuriuos planuota padengti imant nekilnojamojo turto mokesčius.
Pats pastatas buvo skirtas ne tik ugniagesių komandos poreikiams – Nemuno gatvės pusėje buvo parduotuvės, virš jų – butai, trečiame aukšte – lombardas.
Ugniagesių stotis tarpukariu buvo ir Šančiuose (pastatyta XX a. 4 dešimtmetyje, architektas: S.Kudokas, adresas: Rusų g. 4).
Tarpukario metais Šančiuose vyko sparti modernizacija. Ir nors ji rajono veido nepakeitė iš esmės, čia radosi modernios mokyklos, pramonės įmonės ir infrastruktūra. Šančių gaisrinė – vienas iš šios modernizacijos ženklų.
Kristaus Prisikėlimo bažnyčia Kaune (pirmasis pastato projektuotojas: architektas Karolis Reisonas, metai: 1933–1940, adresas: Žemaičių g. 31A).
1922 m. kilo idėja tuometėje Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune pastatyti Paminklinę Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, kuri taptų tautos atgimimo simboliu ir įkūnytų ilgas tautos kančias ir sunkias jos kovas. 1928 m. miesto savivaldybė būsimai bažnyčiai padovanojo sklypą Žaliakalnyje, prie Žemaičių gatvės. Taip pat tikėta, kad statinys suteiks Kaunui charakterį, kaip Eifelio bokštas Paryžiui.
Anuomet spaudoje šis projektas sukėlė itin karštų debatų ir protestų. 1933 m. parengtas galutinis modernizmo stilistikai gan artimas sprendimas. Bažnyčia buvo projektuota kaip didžiausia Pabaltijo šalyse, ji taip pat turėjo išlikti tautos panteonu.
Nors pradėjus statybą optimistiškai tikėtasi, kad bažnyčia kainuos apie 3–5 milijonus litų, iš kurių trečdalį finansuos valstybė, o kita dalis bus surinkta aukomis ir darbą pavyks pabaigti per 3–4 metus, net ir gerokai sumažinus sąmatą, statybos nebuvo baigtos iki sovietinės okupacijos.
Vokiečių okupacijos metais čia buvo popieriaus sandėlis. 1952 m. statinys pritaikytas Radijo gamyklai ir tik 1988 m. grąžintas tikintiesiems. 1989 m. architektas H.Žukauskas ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto Gelžbetonio konstrukcijų katedros specialistai, vadovaujami profesoriaus A.Kudzio, parengė bažnyčios atstatymo projektą. Tačiau bažnyčios statyba buvo baigta tik 2004 m.
Dėl savo mastelio, urbanistinės situacijos bei politinės reikšmės bažnyčia yra neabejotinai reikšmingiausias tarpukario Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdys.
Tačiau miesto karūna – Prisikėlimo bažnyčia – turi mažąją savo seserį. Tai – Evangelikų reformatų bažnyčia (architektai: Vaclovas Michnevičius, Karolis Reisonas, metai: 1937–1947, adresas: E.Ožeškienės g. 41).
Nors pastato kompozicija būdinga tradicinei bažnytinei architektūrai, tačiau dėl lakoniškų, apibendrintų formų jį galima įvardyti kaip vieną iš negausios tarpukario modernistinės sakralinės architektūros pavyzdžių. Siauri vertikalūs langai ne tik perteikia ketvirtojo dešimtmečio Kauno architektūrai būdingą dvasią, tačiau palyginti mažo tūrio bažnyčiai suteikia vizualiai ją didinantį veržlumo įspūdį.
Išorės statybos darbai užbaigti 1938 m., tačiau jos vidus buvo įrenginėjamas dar dvejus metus. Dėl prasidėjusios sovietų okupacijos naujai pastatytoje bažnyčioje taip ir neįvyko jokios religinės apeigos. Po karo buvo nugriauta viršutinė bokšto dalis, o nacionalizuota bažnyčia paversta tabako bei alaus fabrikų sandėliu.
Kaip galima spręsti iš ikonografijos, pritaikant gamybinėms patalpoms statinys buvo kiek rekonstruotas, iškirsti papildomi langai. Vėliau čia įrengta VRM Kauno specialiosios mokyklos valgykla ir sporto salė. 1990 m. Lietuvos kultūros paveldo globos Kauno taryba apsvarstė evangelikų reformatų bažnyčios tvarkymo eigą ir nusprendė, kad pastatas turi būti grąžintas parapijai ir atstatytas tiksliai laikantis K.Reisono projekto, bet šventovės perdavimas tikintiesiems užtruko.
Tarpukariu pastatytas ne tik žymusis Kauno centrinis paštas Laisvės alėjoje (architektas Feliksas Vizbaras, metai: 1930–1932, adresas: Laisvės al. 102)...
Kauno centrinio pašto rūmai – vienas iš svarbiausių tarpukario laikotarpio miesto reprezentacinių statinių. Kartu tai reikšmingiausias šio funkcinio tipo pastatas, iškilęs tarpukario Lietuvoje.
Nors Kauno centrinio pašto rūmų poreikis išryškėjo dar 1924 m., pašto statybos pradėtos 1930 m. Tai jubiliejiniai Vytauto Didžiojo 500 metų mirties metinių metai. Pašto pastatas buvo dedikuotas būtent šiai progai.
Inžinierinę projekto pusę tvarkė Jonas Kriščiukaitis. Objekto statyba kainavo apie 1 500 000 litų, dar 250 000 litų išleista papuošimams ir įrenginiams.
Tuometinė visuomenė pastatą laikė „moderniškos“ statybos etalonu. Daugiaaukštis (5 a. ir rūsys), su modernias liftais, erdvia operacijų sale, patogiomis darbo sąlygomis (darbuotojams buvo įrengti netgi dušai), 1935 m. pagrindiniame fasade įmontuotu elektriniu laikrodžiu, statinys tapo vienu svarbiausių architektūrinių laikinosios sostinės akcentų. Pašto rūmuose itin glaudžiai susipina moderniosios architektūros idėjos ir tuo metu gyvos mintys apie tautinį stilių. Tai vienas organiškiausių šių dviejų tarpukario architektūros idėjinių variklių – modernumo ir tautiškumo – derinys.
...bet ir paštas Šančiuose (architektas Klaudijus Dušauskas-Duž, adresas: A.Juozapavičiaus pr. 56).
Savo rūmus (biurus) tarpukariu statė ne tik Pieno centro bendrovė (architektai: Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Karolis Reisonas, metai: 1931–1934, adresas: Laisvės al. 55/S. Daukanto g. 18).
Pieno centras bene įspūdingiausias šiuolaikinio polifunkcinio komercinio bei gyvenamosios paskirties pastato atitikmuo tarpukario Kaune. Statinio savininkas ir pagrindinis naudotojas – svarbi to meto įmonė Centralinė Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga „Pienocentras“. Pirmame aukšte buvo įsikūrusi tai pačiai bendrovei priklausanti krautuvė ir valgykla. Greta buvo įrengta užkandinė, vadinta „Pienocentro“ darželiu.
Pastate taip pat veikė P.Muralio kirpykla. Kaip buvo rašoma to meto spaudoje, per du aukštus įsikūrusi įstaiga (pirmame aukšte – vyrų kirpykla, antrame – moterų) buvo „europietiško pobūdžio moderniškiausia įmonė“. Trečiame aukšte buvo įrengtos administracinės patalpos, viršutiniuose aukštuose – butai.
Svarbių gatvių sankryžoje atsiradęs objektas tuo metu gana ryškiai išsiskyrė iš aplinkinio kelių aukštų Laisvės alėjos užstatymo. Kartu su netrukus šalia atsiradusiais „Pažangos“ rūmais statinys buvo tarsi šiuolaikinės modernios europietiškos sostinės pagrindinio bulvaro užuomazga.
Savo rūmus turėjo ir „Lietūkis“ (architektas: K.Reisonas, metai – 1930, adresas – Vytauto pr. 43).
Iš pažiūros, vieno stambiausių kooperatyvų Lietuvoje, turėjusio labai didelę reikšmę nepriklausomos Lietuvos ekonomikai biuras tuometinėje sostinėje, atrodė gerokai kukliau nei „Pažangos“ ar „Pieno centro“ bendrovių biurais Laisvės alėjoje. Vis dėlto, rūmai laikyti tikra Vytauto prospekto puošmena.
„Lietūkis“ buvo kooperatyvų centras, jungęs pusantro šimto prekybinių kooperatyvų, kuriuose dalyvavo apie 25000 narių. Sąjunga buvo įsteigta 1923 m. ir veikė iki pat Lietuvos okupacijos ir likvidacijos 1940 m.
Daugelis kauniečių ar miesto svečių tikrai atpažins Bronislavos ir Petro Klimų vilą „Eglutė“ (architektas: Feliksas Vizbaras, metai: 1929, adresas: Vaižganto g. 25).
Žymiam Lietuvos diplomatui Petrui Klimui ir jo šeimai projektuota vila buvo vienas prabangiausių tokio pobūdžio pastatų tarpukario Kaune. Joje kurį laiką gyveno ir 1933 m. mirė Juozas Tumas-Vaižgantas.
Statinys formuotas renesansinės vilos pavydžiu – su terasomis ir apžvalgos aikštele. Nors sklypas ir nėra didelis, sode buvo sukurta kompozicijos ašis su skulptūra bei ašį uždarančiu fontanu. Vilos architektas, vienas ryškiausių tautinio stiliaus puoselėtojų Feliksas Vizbaras, pastato projekte akivaizdžiai akcentavo tautinius motyvus – fasadas papuoštas Gedimino stulpais, balkonų ir laiptų turėklai sudėlioti vilos pavadinime įprasmintu „eglutės“ raštu.
O ar kas žino, kad labai panašus namas tarpukariu pastatytas ir Panemunėje? (architektas: Feliksas Dobkevičius, metai: 1934).
Vienas iš įdomesnių, netipinių tarpukario pastatų Panemunėje – inžinieriaus Felikso Dobkevičiaus mūrinis baltai tinkuotas gyvenamasis namas Vičiūnų gatvėje.
Nors projekto autorius pastato brėžinyje nenurodytas, tačiau galima spėti, jog tai to paties inžinieriaus darbas (kai kuriuose šaltiniuose prie galimų projekto autorių minima ir V.Landsbergio-Žemkalnio pavardė). Gyvenamojo namo kompozicija labai artima ir architekto Felikso Vizbaro kūrybai.
Elegantiškos vilos statytos ne tik visiems gerai žinomame Žaliakalnyje, bet ir Aleksote.
Gyvenamojo namo etalonu laikomas Iljinų namas (architektas: Arnas Funkas, metai: 1933–1934, adresas: Donelaičio g. 19).
J. ir A.Iljinų dviejų aukštų, trijų butų gyvenamasis namas – vienas iš ryškiausių tarpukario Lietuvos modernizmo pavyzdžių ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje.
Pažymėtina laisva ir novatoriška langų kompozicija: tiek tūrį palengvinantys kampiniai langai, tiek lenkto stiklo ir apskrito lango dermė konsolinėje dalyje byloja, kad langas čia yra ne tik funkcinis elementas, bet ir aktyvi kompozicinė priemonė. Svarbu atkreipti dėmesį ir į itin sparčią objekto statybą – 1933 m. sausio 16 d. buvo patvirtintas projektas, o tų pačių metų spalio 16 d. namas jau baigtas statyti.
Visai šalia (atokesnėje gatvelėje) yra daugiau unikalių modernizmo gyvenamųjų namų – Petro Mačiulio gyvenamasis namas (K.Donelaičio g. 57), Antano Zubrio gyvenamasis namas (K.Donelaičio g. 47), Juozo Lukausko gyvenamasis namas (K. Donelaičio g. 53).
Visi gerai žino architekto Stasio Kudoko projektuotą Karininkų ramovę (metai: 1931–1937, adresas: A.Mickevičiaus g. 19).
Karininkų ramovė Kaune – vienas iškilmingiausių vėlyvojo tarpukario Lietuvos objektų, turėjęs atitikti ne tik karininkų korporacijos, bet ir vyriausybės reprezentacijos reikalus. Sumanymas įsteigti tokius karininkų klubo, vėliau virtusio ramove, rūmus susiformavo dar 1930 m., o pirmasis konkretus žingsnis žengtas 1931-aisiais, kai buvo paskelbtas tarptautinis konkursas, kuriam, kaip buvo rašoma to meto spaudoje, pateikta daugiau nei 30 pasiūlymų.
Dėl ekonominių priežasčių statyba buvo atidėta iki 1935 m. Rūmai iškilmingai atidaryti 1937 m. balandžio 23 d. Prabangus objektas tuomet kainavo apie 1 300 000 litų. Šiandien tai vienas reikšmingiausių mūsų dienas pasiekusių tarpukario architektūros liudijimų.
Dar vienas S.Kudoko projektas – Šančių pradžios mokykla (metai: 1935, adresas: Kranto 5-oji g. 7).
Pradžios mokykla Šančiuose (dab. Motiejaus Valančiaus pradinė mokykla) atspindi vieno iš profesionaliausių Lietuvos tarpukario mokyklų projektuotojų S.Kudoko kūrybą.
Šančiuose iškilęs pastatas pasižymi monumentalumu bei savita istorizmo ir modernizmo principų darna. Tam tikra prasme tokia stilistika atspindi laikmečio architektūros sampratą, kai modernizacija susipynė su vietiniais tautiniais motyvais, funkcionalumas su monumentaliu istorizmu.
Įdomu, kad šalia mokyklos buvo suprojektuotas ir trijų aukštų gyvenamasis namas personalui. Tačiau šiandien šio pastato nėra, tad projektas greičiausia nebuvo įgyvendintas.
Gidas po Kauno modernistinės architektūros objektus parengtas bendradarbiaujant su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa „Modernizmas ateičiai“.
Informacijos šaltiniai: „Modernizmas ateičiai“, Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras, bendrovė „Kauno autobusai“.
„Kaunas 2022“ architektūros ir paveldo programa „Modernizmas ateičiai“ – tai atvira iniciatyvų ir susitikimų erdvė, kurioje bendroms diskusijoms idėjų dirbtuvėms, meno ir kultūros veikloms susitinka įvairių sričių profesionalai, pastatų savininkai, paveldo bendruomenė ir kultūros iniciatyvų atstovai, drauge kuriantys modernistinio paveldo išsaugojimo, interpretacijos ir sklaidos strategiją.
Programos tikslas – sužadinti atsakomybę už mūsų aplinką ir kurti emocinį ryšį su urbanistiniu peizažu bei kultūra. Europos kultūros sostinės vardas – tai laimėjimas, suteikiantis galingą impulsą kurti modernizmo paveldo išsaugojimo sėkmės istoriją, kurioje paveldas pasitelkiamas kuriant šiuolaikišką dabartį.
