Paulius Kilbauskas – filmų, teatro ir medijos kompozitorius, projektų „Empti“, „Overtone“, „Bango Collective“, „Dublicate“, „Amberscope“ autorius ir bendraautoris.
„The Bus“ kartu su Domu Strupinsku už muziką I.Jonyno filmui „Lošėjas“ pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą, o filmo „Čia buvo Saša“ kartu su Vygintu Kisevičiumi kurtas garso takelis buvo nominuotas Obanjė kino festivalyje.
Paulius – ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorius. Nors pats kūrėjas nėra kaunietis, tačiau šį miestą vadina savo antraisiais namais.
„Aš nesu kaunietis, bet man Kaunas – kaip antri namai. Mano tėtis, mano mama, mano pirma meilė, mano pirma videokasetė iš Kauno, netgi mano pirmas pamatytas videofilmas buvo Kaune. Kaune pradėjau groti – mano pirmasis koncertas įvyko kažkokiame VDU festivalyje rudenį, kai man buvo 16 metų.
Daug laiko praleidau Žaliakalnyje, pas močiutę. Nors mes jau seniai buvome persikraustę į Vilnių, kur gyvenom ir augom, bet tais kartais, kai išveždavo pas močiutę, išliko ryškiausi prisiminimai. Toks tas mano ryšys – viskas ten prasidėjo“, – apie save ir Kauną sako P.Kilbauskas.
– Pauliau, kokie jums pačiam buvo 2020 metai. Žinoma, palietė karantinas?
– Karantinas palietė labai. Jis davė daugiau laiko kūrybai. Sakyčiau, kad praėjusieji metai buvo su nemažai pliusų. Man visai gerai, kad laikas praretėjo, kad atsirado daugiau kūrybiško laiko. Nelabai galiu skųstis.
– Labai gražiai pasakėte: praretėjo laikas.
– Taip, nes iki tol buvo bėgam, skubam, darom. O dabar atsirado ramybės. Sako, kad tarp minčių reikia ilginti pauzes. Labai fainai, kad tos pauzės gyvenime atsiranda.
– Pernai pristatėte albumą „Vanduo“ ir jį lydintį vaizdo klipą...
– ... ten ne visai vaizdo klipas. Buvo taip. Kiekvienai kompozicijai buvo sukurtos, nufilmuotos Julijos Goyd vizualizacijos. Sumontuota vandens tėkmė, o Gabrielius Jauniškis nufilmavo visą kūrybinį procesą. Tai trumpas dokumentinis filmas apie tai, kaip vyksta albumo kūrybinis procesas.
– Tame filme yra įgarsinta Vilnelė? Kaip ir pačiame albume?
– Taip, aš ir pradėjau nuo Vilnelės garsų. Upė yra stuburas.
– Ar viskas turi savo garsą ir ar kiekvienas garsas gali tapti muzika?
– Gal ir gali kiekvienas garsas tapti muzika, bet klausimas tada, koks būtų toks muzikos taikinys? Yra tokių garsų, kurių ne visada malonu klausytis. Pavyzdžiui, iš uodo zvimbtelėjimo muzika bus nelabai maloni. Yra garsų, kurie teikia malonumą. Taip pat yra ir tokių, kur neteikia. Nesinori iš tokių daryti muzikos. Nepriimtum jų kaip muzikos.
Mano visas gyvenimas yra garsai ir muzika.
– O jums pačiam, kurie garsai yra mieliausi ausiai?
– Turbūt gamtos, išskyrus uodą ir musę. Mano visas gyvenimas yra garsai ir muzika, todėl sunku išskirti. Neturiu kito darbo, pomėgio. Ir darbas, ir hobis, ir sportas, ir meditacija – viskas yra viename. Čia mano gyvenimas.
– Jūs esate sakęs, kad jūsų muzika yra daugiausia apie vandenį. Ar tiesa?
– Tiesa.
– Kodėl?
– Mano kūryboje nei motyvo, nei pagrindo, kodėl taip yra, nėra. Kodėl aš taip darau, ką? Filosofijų neieškau. Natūraliai viskas, net kodiniai gabalų pavadinimai dažniausiai būna susiję su vandeniu. Anksčiau į tai net nekreipdavau dėmesio. Upė, jūra, lašas... O pernai ėmė ir viskas susivedė: kaip albumas turi atrodyti, kaip turėtų būti. Vanduo natūraliai išplaukė – kelias, raktas į naują kūrybinį procesą.
– Apie albumą „Vanduo“ taip pat esate sakęs, kad jis atsirado ir po pažinčių su žmonėmis, kurie turi savitą požiūrį į tai, ką muzika sukelia žmogaus viduje. Jūsų kūrybos lauke žmonės dažnai keičiasi, ar turite branduolį, su kuo jums patinka dirbti?
– Priklauso nuo situacijos. Kartais ir vienam smagu pabūti, bet niekada neatsisakau ir pažinčių, kurios man įdomios. Pokyčiai visada smagūs.
– O jei pats atsakinėtumėt į klausimą, ką muziką sukuria žmogaus viduje?
– Nuo – iki. Priklausomai, ko klausai, kada, kur. Labai skirtingai. Štai dabar su kolegomis jau turime įsirengę patalpas. Jos gerai padarytos. Mano draugas yra tikras akustikos meistras, tad viską suskaičiavo. Pusantrų metų remontuose praleidom. Ir su akmens vata dirbom. Kai nori tobulo garso ar jo ieškai, labai daug aukoji. Bet dabar turim tobulas erdves, kur tikrai skamba muzika. Be pašalinių trukdžių ir akustiškai sutvarkytose patalpose.
– Esate ir filmų muzikos kompozitorius. Kaip gimsta garso takeliai? Pavyzdžiui, kalbant apie filmą „Čia buvo Saša“?
– Kiekvienam filmui yra atskiri kodai, atskiri susitarimai. Būna, kad skaitai scenarijų, o tada kalbiesi su režisieriumi, žiūri filmą kartu, būni pirminėje ar antrinėje montažo stadijoje. Prieš kuriant muziką dažniausiai apsisprendi, kokiais ginklais kovosi.
Šiuo atveju mes kartu su režisieriumi žiūrėjome pagrindinę montažo stadiją, galvojome, ką ir kaip padaryti. Ir natūraliai... Pagrindinė aktorė vaidino dviprasmišką asmenybę. Jai tai gerai, tai blogai. Nesuprasi.
Mes apsisprendėme: jos pasaulis visada yra juoda–balta. Gal pabandome visą filmą padaryti dviem instrumentais – pianinu ir senoviniu, 1976 metų gamybos, sintezatoriumi?
Dar buvo mintis visą filmą padaryti tik su baltais klavišais. Bet nepavyko. Pianinas simbolizuoja šviesiąją aktorės pusę, o kitas instrumentas – dark (tamsų) pasaulį sukuria.
– Klausant jūsų man pasirodė, kad filmo takelio kūrimas kažkuo panašus į logotipo kūrimą. Yra iš ko, pasirinkimų daug, bet dizaineris turi tiesiog pataikyti. Jis tiesiog turi tikti. Ar tai nėra kažkas panašaus?
– Taip, tik mums dar špargalkė yra pats vaizdas. Aš ne filosofuotojas. Ir man viskas yra per jausmą. Ką padiktuoja pats vaizdas, tai muzika ir turi atspindėti. Tavo užduotis – padėti režisieriui papasakoti istoriją. Yra tam tikri rėmai, kuriuose tu turi žaisti savo žaidimą.
– Kai priimate pasiūlymą, svarbu, kad pats filmas patiktų?
– Tai pirmas reikalas. Kurdamas muziką, reklamai gali nusileisti, nes tai tavo uždarbis. Bet kinas kas kita, jis turi būti prie širdies. Aš nežinau, ar yra tokių žmonių, kurie, sukandę dantis, įgyvendina? Bet tada turėtų labai jaustis. Man atrodo, kad taip nebus vieno bendro darbo. Meniškų projektų, sukandęs dantimis, aš nekuriu.
