Pirmoji pažintis su skulptūros žanru
Juozo Ruzgo „Palangos Juzė“ sukurta 1978 metais. Ją prisimena ne tik daugelis kauniečių – Savanorių prospekte įrengta skulptūra buvo tapusi savotišku miesto ženklu ar susitikimų vieta.
Menininką Roką Mikšiūną atkurti paskatino kito menininko – T.Bujanausko – skulptūrų iliustracijos. „Šią parodą organizavo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Mums bendraujant kilo idėja, kad vieną skulptūrą galima atkurti būtent iš LEGO. Rinkomės ilgai, o vienas iš kriterijų – kad tai būtų jau neegzistuojanti skulptūra. Pasirinkau „Palangos Juzę“, – sakė R.Mikšiūnas.
Nutaręs imtis šio darbo, menininkas pasidomėjo ir pačios skulptūros istorija: „Kas jis toks, ką veikė. Palangos Juzė man pasirodė įdomus personažas ir visų galų meistras.“
Tai – pirmoji tokia R.Mikšiūno pažintis su skulptūros žanru. Prieš tai iš LEGO jis sukūrė mozaiką, atkartojančią Kauno centrinio pašto grindis, kelis modernistinius pastatus. Beje, Palangos Juzė ir mozaika turi tam tikro panašumo – abu kūriniai yra tik iš juodos ir baltos spalvos kaladėlių.
„Man, kaip menininkui, skulptūros yra įdomios. Būdamas kitose šalyse, aplankau skulptūrų parkus. Manau, kad miestams reikia skulptūrų, jos gali padėti į tuščias miestų erdves pritraukti žmonių. Man skulptūra visų pirma yra gražu, o jei ji įvietinta – tai dar geriau.
Nors su LEGO aš dirbu jau daug metų, kurti skulptūrą buvo iššūkis“, – sakė R.Mikšiūnas, „Palangos Juzei“ sunaudojęs apie 30 tūkst. kaladėlių.
Skulptūrą galima pamatyti Kauno ledo rūmuose esančioje kavinėje „Caffeine“.
Keitėsi kartu su miestu
Tadas Bujanauskas, vasarą surengęs parodą apie dekoratyvines Kauno skulptūras, su šiuo žanru yra pažįstamas artimiau.
„Esu kaunietis ir pamenu, kai vaikystėje vaikštinėjome su tėvais. Skulptūras matydavau, tačiau tada jos taip stipriai atmintyje neužsifiksavo, be to, man tai nebuvo aktualu. Paskui, gerokai vėliau, atradau jas ir pagalvojau, kad būtų įdomu jas parodyti, paviešinti ir vėl atgaivinti, nes jos gali būti įdomios. Norėjau, kad nebūtų užmirštos. Taip atsirado iliustracijos“, – kalbėjo T.Bujanauskas.
Menininkas domėjosi ir skulptūrų, kurių dauguma sukurta sovietmečiu, istorijomis – kaip ir kam jos buvo skirtos.
„Skulptūros buvo kuriamos dažniausiai viešoms erdvėms, pagal aplinką ir keitėsi kartu su miesto pokyčiais. Vienos sunyko, kitos buvo restauruotos. Vienas iš pavyzdžių – prie Kauko laiptų esanti merginos skulptūra“, – sakė T.Bujanauskas.
Vienas iš netikėčiausių atradimų pačiam menininkui buvo skulptūros prie bendrovės „Kauno vandenys“. Viena iš jų geriausiai žinoma kaip „Vandens nėšėja“, tačiau kūrėjas atrado vidiniame kieme esančią skulptūrą, kurios iki šiol nebuvo matęs. Dar vienas kūrinys – prie Kauno šilumos tinklų.
„Ir apskritai pano žanras paskatino jomis domėtis. Kaune jų daugiausiai yra sukūręs J.Ruzgas. Daug skulptūrų yra prie reikšmingų energetikos, mokslo pastatų.
Parkuose jos labiau abstrakčios, neturinčios tikslių ir aštrių formų. Daug kur vaizduojamos merginos, o prie mokslo įstaigų pastebėjau, kad naudojamos laužytos formos. Tikslios, aštrios. Įdomus pastebėjimas“, – kalbėjo menininkas.
T.Bujanauskas savo parodai pasirinko jam įdomiausius kūrinius mieste, kurie turi simbolinę prasmę. Labiausiai jam įsiminė skulptūros ne miesto centre, tačiau tolimesniuose Kauno mikrorajonuose. Kai kurios žavi neįtikėtinu masteliu, kitos – švariomis linijomis ar formomis, kurios net ir dabartiniame kontekste atrodo įspūdingai: „Jos kurtos, kai aš dar nebuvau gimęs. Naudota daug betono ir brutalus sovietmečio minimalizmas.
Skulptūra neturi būti graži
Kaunietis skulptorius Robertas Antinis sako, kad skulptūra yra miesto dalis: „Bet tokia dalis, kuri su miestu kontaktuoja, kuri gali informuoti. Kalbėti kontekste. Viename kontekste ta pati skulptūra kalba vienaip, kitame – kitaip. Kaip ir žmogus, kuris skirtingose situacijoje elgiasi irgi skirtingai.“
„Su amžiais ir su laiku keičiasi pati skulptūra, jos kalbėjimo būdas. Be abejo, visais laikais santykiai su skulptūra kito: buvo geresni arba prastesni. Tarsi su gyvu sutvėrimu. Bet iš tiesų ji pulsuoja, ji kalba. Tik, ginkdie, ji neturi būti anemiška.
Iš savo žodyno išmečiau žodį „gražu“, nes tai yra kvailystė. Galima sakyti kitaip – įdomu. Neturi skulptūra būti graži, ji turi nešti informaciją ir ta informacija turi būti labai įvairi“, – teigė R.Antinis.
Skulptūra, esanti viešoje vietoje, neretai įžiebia visuomenės diskusiją ir net konfliktus. Taip Kaune nutiko prieš kelerius metus pristatant skulptūrą „Laisvės karys“. Tačiau tai, anot R.Antinio, yra visiškai suprantama ir normalu: „Logiškai mąstantys žmonės kelia klausimus. Bet net kičas gerose rankose turi prasmę. O kalbant apie logiką ir meną, tarp jų apskritai nėra ko ieškoti jungčių. Nematau nieko ypatingai blogo, manau, kad visada ir visur tas konfliktas buvo ir bus.“
O atsakyti į klausimą, kas lemia skulptūros atmintį ir kodėl vienos pasimiršta, o kitos atmintyje lieka, atsakyti sunku: „Kitos yra užmaršties vertos, bet net užmarštyje gali būti labai įvairių prasmių.“
