Nuo 2016 metų veikianti nepriklausoma kultūrinė upių tyrimų platforma TẽKA, siekdama gaivinti Kauno regiono paupių gyvenimą, šiemet kviečia kurti laiškus, kurie rugpjūčio mėnesį bus pristatyti kito kranto gyventojams.
Upės žaidimas vyks naudojantis unikalia upių pašto sistema, kuri leis kiekvienam miestiečiui išsiųsti norimą siuntinį – laišką, atvirlaiškį, rankdarbį, meno kūrinį, įdomų radinį ar bet kokį kitą nepavojingą daiktą – kitam krantui. Taip pat gauti siuntinį iš kito kranto, tokiu būdu atkuriant simbolinius diplomatinius ryšius su kitu krantu ir kuriant šiuolaikinę upės atmintį.
Laiškus kauniečiai gali kurti patys arba dalyvauti kūrybinėse prie upių vykstančiose dirbtuvėse „UPYNĖS. Kitam krante. Laiškai kitam krantui.“
Projektas „Upynės“ vykdomas kartu su Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriumi ir programa „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.
Ko palinkėti kitam krantui?
Šią savaitę vienos iš tokių dirbtuvių surengtos prie Nemuno, Žemuosiuose Šančiuose.
Pasak vienos iš projekto iniciatorių architektės Rasos Chmieliauskaitės, laiško kitam krantui idėja – pasižiūrėti į upę kitaip.
„Upė yra ne tik rekreacija, bet prisimename jos istoriją, kai ji buvo naudojama ir infrastruktūrai, prekėms, laivams, siuntiniams. Kaunas yra mažas, bet upių veidų – daug.
Šančiškiai seniau sakydavo, kad keltu persikelti į Napoleono kalną ir ten surengti pikniką buvo visiškai normalu, o Kaune buvo nemažai keltų. Tik nereikia galvoti, kad keltas – didelis objektas. Tai būdavo ir tiesiog žmogus, turintis valtį, kuris už perkėlimą į kitą krantą šiek tiek užsidirbdavo.
Norime atgaivinti tradiciją ir pakviesti žmones pagalvoti, kas yra kitoje upės pusėje. Nes upė ir skiria, ir jungia. Ko palinkėti kitam krantui, kokį širdingą linkėjimą nusiųsti ten gyvenančiam nepažįstam žmogui?“ – kalbėjo R.Chmieliauskaitė.
Laiškas – iki šešių kilogramų
Dirbtuvių metų kauniečiams buvo siūloma laišką sukurti skirtingais būdas – parašyti jį sena spausdinimo mašinėle, plunksnakočiu, pamirkius jį į auksinį rašalą, su flomasteriais arba dantiraščiu.
„Turime molio lenteles, kurias reikia pasiruošti patiems. Siūlome siųsti linkėjimą į paruoštas lenteles ką nors įspaudžiant. Pavyzdžiui, kokį nors Šančių pievos augalą.
Taip pat žmonės siuntinį gali paruošti namuose ir atnešti mums. Gal tai bus uogienės stiklainis ar sausainiai, gal rankdarbis ar vinilo plokštelė? Tik vienas prašymas – kad „laiškas“ nesvertų daugiau, nei šeši kilogramai. Be abejo, jo turinys neturi būti įžeidžiantis“, – kalbėjo R.Chmieliauskaitė.
Siuntas ir laiškus gabens laivu
Laiškai į kitą krantą bus pristatomi vieno iš projekto iniciatorių menotyrininko dr. Justino Kalinausko sukonstruotu ir projektuotu ekologišku laivu.
„Įgulos plaukios ir laiškus gabens rugpjūčio mėnesį. Plauksime Nemunu, Nerimi ir gabensime laiškus. Kiekvienas šio projekto dalyvis galės kažką gauti ir iš kito kranto. Tai – kaip kalėdinis apsikeitimas dovanomis.
Pedalais varomas laivas plaukios jau nuo liepos mėnesio ir bus skirtas kūrybinėms, žvalgomosioms ir meninėms ekspedicijoms po Kauno marias, Nemuną ir Nerį. Kartu plauks ir trys menininkai, kurie taip pat paruoš po vieną siuntą, kurią gaus kauniečiai pagal atsitiktinį registracijos numerį“, – paskojo J.Kalinauskas.
Visi laiškai ir siuntos yra registruojami interneto svetainėje upynes.lt.
Upė veikia kaip peizažo elementas
Visas „Upynių“ projektas nėra tik apie upes. Tuo pačiu jis ir apie žmones, gyvenančius prie upių arba apskritai – upių mieste Kaune. Tai – pokalbiai ir susitikimai su bendruomenėmis, primenant joms upių istoriją ir prasmę. Projekto metu atliekami įvairūs kultūriniai tyrimai, kokybinis vertinimas, renkama informacija.
Pasak J. Kalinausko, kabant apie Kauno upes visų pirma reikia kalbėti apie uostamiestį. Dabar, sakė J.Kalinauskas, upė veikia labiau kaip peizažo elementas, žmonės joje maudosi, plaukia baidarėmis.
„Retas kaunietis žino, jei specialiai tuo nesidomi, nėra istorikas, kad Kaunas šimtmečius buvo pagrindinis šio regiono upių centras ir pirmiausia Kauno identitetas formavosi kaip uostamiesčio.
Čia plaukdavo laivai iš Mažosios Lietuvos, iš Kuršių marių, Nemuno aukštupio dabartinėje Baltarusijoje. Miestui tai reiškia, kad upės atliko labai įvairiapusį vaidmenį, ne tik rekreacinį. Jos buvo logistikos kanalai, komunikacijos koridoriai, taip pat pašto keliai. Čia gyveno upeiviai, kurie turėjo unikalią kultūrą, tradicijas, gyvenimo būdą, o krantuose vykdavo turgūs“, – kalbėjo J. Kalinauskas.
Pasak pašnekovo, įvairiais renginiais „Upynės“ siekia prisiminti uostamiesčio patirtį, pristatyti vieną iš galimų kultūrinių funkcijų.
Upių paštas kalba apie simbolinius dalykus, apie simbolinį dialogo atkūrimą tarp krantų.
„Upių paštas ir yra viena iš galimų kultūrinių funkcijų. Tai nėra rekreacija ir nėra pilnavertė logistika – mes nekuriame ekonominio modelio, o bandome simboliškai paminėti upę kaip įvairiapusį daugiafunkcinį ir daug erdvės kultūriniams veiksmams suteikiantį prieglobstį. Upių paštas kalba apie simbolinius dalykus, apie simbolinį dialogo atkūrimą tarp krantų.
Čia, Šančiuose, seniau buvo keltas, buvo artimas ryšis su kitu krantu. Dabar jis tapo tolimas dėl to, kad išnyko jungtis.
Fiziškai pasiekti kitą krantą, be vandens transporto priemonės – keli kilometrai. Todėl upė yra ir riba, ir barjeras, bet ji gali būti tiltas – žiūrint, kaip mes ją panaudosime“, – kalbėjo J. Kalinauskas.
Apie projektą „Upynės“
„Upynės“ tyrinėja upes, jų krantus ir mažus Kauno upelius.
2020 ir 2021 metais kauniečiai ir miesto svečiai buvo kviečiami į gamtines žvalgomąsias ekspedicijas po pamirštus mažuosius miesto upelius, siekiant giliau susipažinti su šiais urbanistiniais miesto užkampiais. Surengtos ekspedicijos, kurios driekėsi miesto ribose tekančių upelių vagomis bei jų slėniais.
Žygių metu dalyviai ne tik grožėjosi laukiniais ir mažai kam regėtais miesto vaizdais, bet ir rinko įvairius upėse randamus gamtinius bei žmogaus veiklą žyminčius objektus, kuriais be žodžių yra pasakojamas miesto, žmonių ir gamtos tarpusavio santykis.
Dalyje upelių taip pat vykdo kūrybinės dirbtuvės, kuriamos meninės instaliacijos, diskusijos su miesto bendruomene, ieškant atsakymų, kaip miesto upeliai turėtų integruotis į Kauno gyvenimą.
Susibūrę menininkai ir tyrėjai dalyvavo ir didžiųjų Kauno upių kultūrinėje-tiriamojoje ekspedicijoje, rengė kūrybines dirbtuves.
„Upynės“ į pokalbius kvietė prie upių gyvenančius žmones. „Kalbėjomės, kaip jie mato savo krantus, nes kiekvienas krantas turi savo identitetą.
Pernai krantuose organizavome renginius, diskutavome ir mūsų interneto svetainėje atsirado „Žemėlapių“ skiltis. Iliustratorius Tomas Šuminas nupiešė didelį žemėlapį – jis šmaikštus, bet kalba apie rimtus dalykus, apie tai, kaip žmonės suvokia savo krantą, kokias vizijas turi“, – sakė R. Chmieliauskaitė.
