Viena iš lėtosios mados iniciatyvos „Upcycled by LT“ įkūrėjų dizainerė V.Strasevičiūtė mada susidomėjo dar vaikystėje. Teisingiau, jai kilo klausimų, kokių mes kartais sau neužduodame metų metais. Arba neužduodame iš viso. Lėtoje kryptyje Vida dirba jau aštuonerius metus. Pernai ji prisijungė prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komandos ir taps ambasadore, o Vidos siunčiama žinutė yra tvarus vartojimas.
Vartojimo kultūra, tvarumas ir darnus vartojimas yra vienas iš programos „Kaunas 2022“ akcentų: tai yra kultūros dalis, o tvarus vartojimas gražina, ilgina, tausoja, puoselėja aplinką.
„Mano mama daug metų dirbo kailių pramonėje, o aš vaikystėje sukiodavausi jos darbe. Matydavau, kiek lieka žaliavos. Dar matydavau, kaip iš gabaliukų siūdavo gaminius ir juos parduodavo pigiau – tarsi antrarūšius. Man buvo labai įdomu, atrodė paradoksalu, kad tokia brangi žaliava, į kurią įdedama daug daugiau žmogaus rankų darbo, yra parduodama pigiau“, – sakė V.Strasevičiūtė.
– Vida, kilę klausimai vaikystėje padiktavo ir jūsų gyvenimo kryptį – pasirinkote su mada susijusias studijas?
– Studijavau kostiumo dizainą ir mane visada domino mados pramonės sukeliamos problemos. Intuityviai. Ilgainiui supratau, kad mano gyvenimo būdas įgavo terminą „lėtoji mada“.
Mano pomėgiai, užsiėmimai buvo ką nors sukonstruoti, sukurti iš to, kas jau yra, ir taip prikelti antram gyvenimui. Pradėjau gilintis labiau ir ieškoti pavyzdžių, kas vyksta pasaulyje, mados pramonėje, kokie yra sprendimai panaudoti likučius, atraižas. Pamačiau, kad tai pasaulyje yra augantis reiškinys.
Studijų laikais ėmiau daugiau eksperimentuoti su kailiu. Netrukus supratau, kad gaminio iš likučių, atraižų kainą galima pakelti tik dizaino pagalba. Tai reiškia, kad reikia ieškoti naujų būdų, naujų išraiškos formų. Svarbu žaliavos nešvaistyti. Taip pat svarbu įvertinti ir žmogaus rankų darbą.
Prasidėjo viskas nuo kailių atraižų, o vėliau sprendimų buvo įvairiausių.
Magistrinio darbo tyrimo metu teko susitikti su įmonėmis ir pamatyti, kokie kiekiai lieka po gamybos. Taip ir liko ši kryptis: panaudoti tai, kas jau yra, o ne imti naują ir gaminti dar vieną drabužį.
Prasidėjo viskas nuo kailių atraižų, o vėliau sprendimų buvo įvairiausių. Dabar mes dirbame ir su vilnos likučiais, ir su kitais audiniais.
– Ar pati pastebite didesnį susidomėjimą? Kas jūsų pirkėjas?
– Mūsų atveju yra kiek sudėtinga dėl naudojamo natūralaus kailio, dėl priešpriešos visuomenėje. Užduotis yra kiek sunkesnė, nes daug kas tiesiog pamatęs ir išgirdęs, kad tai natūralus kailis, net nebeklauso toliau, kad tai yra avikailio atraižos, kurios priešingu atveju būtų išmetamos. Tačiau mes stengiamės nešvaistyti tos žaliavos, kuri jau yra. Kailis yra be galo ilgaamžė žaliava.
Daug kas savo spintose dar turi senų kailinių, o juos išmesti gaila, nes kailis. Dėvėti – modelis pasenęs. Todėl teikiame ir tokią paslaugą: sukurti naują dizainą iš to, ką žmogus turi. Tai tikrai pasiteisino ir vis daugiau žmonių į mus kreipiasi, prašydami prikelti daiktą antram gyvenimui.
Kalbant apie pasirinkimą, jaučiasi, kad žmonių sąmoningumas auga ir jiems drabužio istorija, rankų darbas vis labiau svarbus. Ir dar ambasadorystės akcentas – tu pasirenki prikelti daiktą antram gyvenimui, o ne pirkti naują.
– Kur galima susipažinti su jūsų gaminiais?
– Socialiniuose tinkluose, platformoje etsy.com, kur reiktų ieškoti pagal mūsų pavadinimą – Upcycled by LT.
– Esate sakiusi, kad mūsų mąstymas apie drabužius išsikreipė tiek, kad padariniai dabar tampa katastrofiški. Ką turėtoje mintyse?
– Kalbu apie masinį vartojimą ir apie tai, kad rinka mus įpratino pirkti negalvojant, kas tą drabužį gamino, iš ko jis yra pagamintas, apie prekės ženklų sekimą ir beprotišką mados greitį.
Tokių drabužių gamyba didėja. Jie neišperkami, o jau atkeliauja į lentynas nauji. Taip didinami taršos kiekiai. Mano siūlymas yra atsigręžti kiekvienam į save ir pagalvoti apie tai, kodėl ir kiek, kuriam laikui tu rūbą perki. Buvo atlikti tyrimai Anglijoje, kiek žmonės apskritai nusiperka rūbų, kurių nė karto neapsivelka. Ankstesnių tyrimų duomenimis, Anglijoje apie 30 milijardų svarų per metus buvo išleista drabužiams, kurie nebuvo dėvimi nė karto. Ir šie skaičiai tik auga, atspindėdami, kad poreikį apsirengti keičia nesąmoningas poreikis tiesiog pirkti.
Tokių drabužių gamyba didėja. Jie neišperkami, o jau atkeliauja į lentynas nauji.
Drabužių pirkimas yra kaip plintantis virusas. Tačiau kam, kodėl? Taip drabužis nebetenka savo pirminės funkcijos – yra tik noras turėti daugiau. Čia – tiek madoje, tiek kitoje pramonėje.
– Jei pažvelgtume į didžiuosius prekybos centrus, dominuoja drabužių parduotuvės. Kas mus skatina pirki naujus drabužius – tik reklama ar tam tikros giluminės priežastys?
– Kalbant apie Lietuvą, manau, kad ir istorinės šaknys gana gilios. Ilgai gyvenome deficito laikais, kai nieko nebuvo. Ir staiga viskas atsidarė. Negana to, kad auga pasirinkimas, dar ir mažėjanti kaina, žinoma, prisideda. Tada tu pasijauti visagalis ir galintis turėti viską, turėti daug. Esi turtingas nuo daiktų ir drabužių kiekio.
Bet man smagu, kad viešoje erdvėje, žiniasklaidoje vis dažniau kalbama apie tvarią madą, darnų vartojimą. Žmonės atsigręžia ir supranta, kad jiems tiek nereikia, o nenumaldomas alkio malšinimas veda prie to, kad mes turime tiesiog per daug. Ir nebežinome, ką su daiktais daryti. Tada išmetame.
Vis daugiau žmonių supranta, kad išmesti yra negerai. Tarša be galo didelė, o tekstilės perdirbimas – problema, kurios sprendimo dar nerandama.
– Drabužių pardavėjai kasmet skelbia naują sezoną. Kas yra naujas drabužio sezonas, ar apskirtai drabužis turi savo sezoną, pagaliau – ar jis gali susidėvėti per tokį trumpą laiką?
– Tai reklamos triukas, nes jie nuolatos turi atsinaujinti, ką nors naujo duoti žmonių akimis, kad pirkėjai pradėtų norėti pirkti.
O sezonas... Tai greitosios mados raktas. Ir, pripažinkime, jie siūlo ne aukštos kokybės drabužius. Todėl dažnai ir tarnaują tik vieną sezoną.
Be kita ko, sezonų nemažėja – jų yra dar daugiau. Yra pristatomos kolekcijos tarp sezonų, kurias pildo ir papildo. Seniau būdavo dvi kolekcijos: ruduo–žiema ir pavasaris–vasara. Dabar yra skaičiuojama iki aštuonių. Absurdiška.
Tačiau greitoji mada tinka ne visiems. Tyrimai rodo, kad vis labiau pasiteisina mažesnės nišinės parduotuvės, atsižvelgiančios į aktualius ir savalaikius pirkėjų poreikius.
– Pernai kartu su partneriu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pasiūlėte iniciatyvą „Tvarink spintą“. Tai buvo drabužių kūrimas konkretiems žmonėms pagal jų poreikius, atsižvelgiant į problemas, su kuriomis jie susiduria, naudoti tai, kas yra jų aplinkoje. Įvaizdį kūrėte dešimčiai skirtingų profesijų, poreikių ir išvaizdos žmonių. Kokia tai patirtis buvo jums pačiai?
– Tai buvo eksperimentas, labai įdomus ir smagus. Kai Lietuvos kultūros tarybai rašiau dėl stipendijos projektui, tada ir gimė šios iniciativos idėja.
Supratau, kad didžiajai visuomenės daliai perteikti savo vertybes ir idėjas yra gana sunku, nes didieji dažnai mus užgožia. Bet dirbti su individualiais žmonėmis, atsižvelgiant į realius jų poreikius ir problemas, pasiūlant ir parodant kitus pasirinkimus, sprendimus, buvo įdomu. Parodyti kryptį, kad galima perdaryti iš to, ką turi, sukurti tai, kas tinka tavo figūrai, panaudoti likučius ir atraižas – aš tikrai pajutau, kad žmones tai paveikė.
Po projekto vienas iš dalyvių man atvežė savo seną paltą ir sako: „Galvojau išmest, bet tu mokei, kad negalima. Tai gal čia galima ką nors padaryti?“ Žmonės suprato, kad yra kitas pasirinkimas.
Kiekvienas projekto dalyvis išsinešė tam tikrą patirtį. Mano tikslas buvo tą patirtį padaryti kuo gilesnę ir įsimintinesnę. Norėjau, kad drabužius, kuriuos išsinešė, iš tikrųjų jie vilkėtų su malonumu ir toliau skleistų tvaraus vartojimo, lėtosios mados žinutę.
Juk kiekvienas iš tų dešimties dalyvių turi savo ratą, žmones, su kuriais bendrauja. Tad kasdieninėse situacijose ar paklaustas, iš kur šis rūbas, jis skleis tvarumo idėją. Taip mažais žingsniais skleisis sąmoningumas.
– Ką pasakytumėte kiekvienam, galvojančiam apie tvarų vartojimą?
– Vieną mintį, kuri yra viską aprėpianti. Kiekvienas rūbas gali būti tvarus, jei mes prisiimsime atsakomybę, kad jis gyvuotų kuo ilgesnį laiką.
Jeigu mums patiems pabosta, gal galima pasiūlyti kam nors iš draugų? Žinoma, yra labdaros fondai, iniciatyvos, kur galima atiduoti nedėvimus drabužius. Bet dažnai tai būna atsikratymas – tarsi padarei gerą darbą, bet nebūtinai to drabužio kam nors reikia.
Jeigu mums patiems pabosta, gal galima pasiūlyti kam nors iš draugų?
Todėl visų pirma siūlykime draugams, kam rūbas galėtų tikti ir patikti. Taip pat yra platformos, kur galima parduoti, atiduoti. Toks pasirinkimas ir yra atsakomybė, kad drabužis gyvuotų kuo ilgiau.
– Pirkimas dėvėtų drabužių parduotuvėje patenka po tvarumo ženklu?
– Taip, žinoma. Tvariu pasirinkimu vadinčiau ir vietinių gamintojų, siuvėjų ir dizainerių palaikymą. O dėvėtų drabužių parduotuvėje tu gali atrasti ką nors, kas nustebins ir spintoje liks ilgam. Svarbu yra vengti greitojo ciklo, kurį siūlo parduotuvės.
– Vida, jei pasikviesčiau jus į svečius ir parodyčiau savo spintą, pasiūlytumėte, ką galėčiau padaryti su nebedėvimais drabužiais?
– Čia idėją pasakėt. Projekto „Tvarink spintą“ kryptis buvo darbas su individualiais žmonėmis. Nevažiavau pas juos į namus. Jie patys atsinešdavo tuos drabužius. O tokį spintos eksperimentą labai maloniai priimčiau. Man būtų įdomu pamatyti jūsų spintą.
