– Esate kelių knygų apie modernizmo architektūros sąveiką su besikeičiančiais socialiniais ir kultūriniais kontekstais autorius. Kaip, jūsų nuomone, modernizmo architektūra vertinama šiandien? Ar ji plačiai pripažinta?
– Daug kas priklauso nuo to, apie kokią modernizmo architektūros srovę kalbame, nuo konkrečių pastatų ir nuo vietos, kurioje esame. Modernizmų yra labai daug. Esti 2-ojo dešimtmečio avangardistų kurtas modernizmas, vadinamas žemyninės Europos fenomenu. Taip pat egzistuoja ir 3-ajame dešimtmetyje pradėta vystyti, nuo finansinės vyriausybių paramos priklausomo modernizmo srovė. Negana to, 5-ajame dešimtmetyje radosi alternatyvusis modernizmas, kritikavęs sėkmės susilaukusį oficialųjį modernizmą.
Toks skirtingų modernizmo bangų naratyvas teisingas tik tam tikrose Vakarų Europos dalyse ir negalioja, kai kalbame apie Rytų Europą, Lotynų Ameriką ar Indiją.
Tam tikrą modernizmo dalį šiandien išties galima vadinti itin pripažinta, pavyzdžiui, viduriniosios klasės gyvenamuosius namus, statytus 2-ajame–5-ajame dešimtmečiais, mat jie įkūnija naujoviškos prabangos, anuomet sietos su šviesa, oru, naujomis išplanavimo formomis ir technologijomis, paženklintą gyvenimo būdą. Tai puikiai juntama pažvelgus į dabartines rinkos kainas.
Netrūksta ir menkai vertinamų bei vargiai saugomų modernizmo architektūros pavyzdžių, daugiausia – socialinių būstų.
Negana to, yra išlikę gerai žinomų architektų projektuotų pastatų, jau tapusių architektūriniu kanonu. Kita vertus, netrūksta ir menkai vertinamų bei vargiai saugomų modernizmo architektūros pavyzdžių, daugiausia – socialinių būstų. Nepaisant kultūrinio jų išskirtinumo, jie dažnai suprantami kaip tam tikrų, jau atgyvenusiomis laikomų ideologijų atspindžiai.
– Ne tik pats rašote knygas apie modernizmo architektūrą, bet ir vadovaujate Architektūros ir visuomenės centrui Birkbecko Menų mokykloje, kur vykdomi tyrimai architektūros, dizaino ir kraštovaizdžio srityse. Kaip manote, kodėl vis dar svarbu kalbėti apie modernizmo architektūrą ir iš kokios perspektyvos reikėtų tai daryti šiandien?
– Paprasčiausia būtų pasakyti, kad modernizmo architektūra yra modernios istorijos dalis, kada buvo mėginta sukurti niekur lyg tol neregėtą architektūrą, išreiškiančią naujas tų laikų patirtis ir atliepiančią modernumo sąlygas.
Tačiau tai toli gražu nėra tik istorijos dalis. Modernizmo architektūra – nuolatinių mūsų bandymų neatsilikti nuo besikeičiančio pasaulio liudininkė.
Beveik kiekviena su modernizmu besisiejanti istorija man atrodo probleminė. Būtent todėl ir negalime liautis tyrinėti modernizmo architektūros. Tikiuosi, kad mano centras tą daro sėkmingai, nors tai nėra vienintelis jo užmojis. Labai svarbu, kad mes suprastume savo miestus. Būtina, kad istorija ir kritika reaguotų į tuos, kurie kuria mūsų aplinką.
Žvelgdami iš bet kokios perspektyvos, privalome būti savikritiškais ir nevengti svetimų perspektyvų tam, kad suteiktume pagrindą savosioms. Skubu pridurti, kad tai svarbu ne todėl, jog esame pliuralistai ir viskas, kas paremta subjektyvumu, mums yra natūrali vertybė (tokia dažnai būna vakariečių akademikų nuostata), bet verčiau todėl, kad į savo metodus diegtume dialogą.
Jums gali pasirodyti, kad išsisukau nuo jūsų klausimo, todėl leiskite jums duoti vieną pavyzdį. Praėjusiais metais mano vadovaujamas centras surengė renginių seriją – pranešimus, simpoziumą, diskusijas, kurie buvo skirti tyrinėti socialinį architektūros aspektą, kartu paliečiant ir architektūros indėlį į visuomenės ir visuomeniškumo sąvokas.
Renginyje buvo gvildenamos labai įvairios temos, skaitomi pranešimai apie architektūrologų vaidmenį Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Mozambike, žaidimų aikšteles, „Mietkaserne“ gyvenamąjį kvartalą Berlyne, Amerikos priemiesčių architektūrą, nekilnojamojo turto ir migracijos krizes, gatvių permąstymą gyvenamuosiuose kvartaluose prieš nuvilnijant neoliberalizmo bangai ir pasivaikščiojimus po Lubetkino projektuotus gyvenamuosius kvartalus.
Visa tai man padėjo permąstyti vieną istorinę, tačiau itin aktualią problemą – Robino Hudo gyvenamojo kvartalo (angl. Robin Hood Housing estate), architektų Alison ir Peterio Smithsonų suprojektuoto rytų Londone, sunaikinimą. Renginio metu diskutavome, kodėl paveldo saugotojai negalėjo apsaugoti kvartalo, ir apie labai keistą Viktorijos ir Alberto muziejaus Londone sprendimą išsaugoti vieną kvartalo fragmentą – dvi nuo vieno kvartalo pastato nuimtas vėliavas.
Problemiška šioje situacijoje yra tai, kad mes dar tik mėginame suprasti Smithsonų darbo sėkmę ir/arba nepasisekimą, nors tuo pat metu politiniai režimai Didžiojoje Britanijoje nuolat griauna panašius gyvenamuosius kvartalus, taip siekdami visuomeninės valstybės gerovės.
– Modernizmo architektūra ilgą laiką asocijavosi su progresu ir modernumu, o dabar dažniau prilyginama istoriniam paveldui. Ko, jūsų nuomone, reikėtų imtis siekiant permąstyti architektūrinį modernizmo paveldą šiuolaikiniame pasaulyje ir kas turėtų tai daryti?
– Kaip galite numatyti iš mano ankstesnio atsakymo, nemanau, kad modernizmas tėra istorinio paveldo dalis. Tai niekad nesiliaujančios mūsų modernumo patirties ir mėginimų perprasti miesto politiką dalis.
Nesu šališkas modernizmo mėgėjas. Esu 6-ojo–7-ojo dešimtmečių vaikis. Man augant Didžiojoje Britanijoje buvo galima justi didelį pasipriešinimą su modernizmu asocijuotų pastatų atžvilgiu. Negaliu nuneigti, kad dėl modernizmo įtakos buvo sukurta tikrai katastrofiškų architektūrinės aplinkos pavyzdžių. Aklai asocijuodami modernizmą su progresu, neišspręsime jo aktualizavimo problemos. Kas visgi turėtų permąstyti modernizmo paveldą? Manau, kad atsakymas labai paprastas – mes visi.
– Kaip, Jūsų nuomone, architektūrinė aplinka daro įtaką kasdieniam mūsų gyvenimui?
– Aš šią įtaką suprantu labai tiesiogiai. Kiekvieną kartą man žygiuojant gatve, žengiant į pastatą, kenčiant alinantį karštį tvankiame kambaryje, ramiai miegant ar paprasčiausiai pažvelgus pro langą ir pamačius kažką, kas man labai patinka, aš patiriu architektūrinės aplinkos įtaką. Todėl, net jei mes nuolat sąmoningai to nesuvokiame, architektūra mūsų gyvenime atlieka labai svarbų vaidmenį.
– Savo knygose dažnai gilinatės į modernizmo architektūrai būdingą internacionalizmą. Gal galite paaiškinti, kaip skirtingos kultūros įkūnijamos architektūroje? Kokia mąstysena įkvėpė internacionalizmo radimąsi architektūroje ir kokį vaidmenį šis atlieka globaliame šiuolaikiniame pasaulyje?
– Kultūrinės išraiškos architektūroje klausimas – labai sudėtingas. Modernizmas visada garsėjo kaip architektų valdomas architektūrinis stilius. Tačiau negalime pamiršti, kad periodiškai nuolat buvo juntamas noras pabėgti nuo architektams būdingos mąstysenos, dažnai vadinamos „architektūrine kultūra“, ir iš naujo pripažinti tai, kad kultūra išties yra ją kuriančiųjų ir ja gyvenančiųjų, produktas. Kitaip tariant, kultūra priklauso mums visiems. Būtent šie modernizmo laikotarpiai mane labiausiai ir domina.
Jei atsuksime nugarą praeičiai, rizikuojame pamiršti jos klaidų ir sėkmių įkvėptas pamokas.
Su tuo ir susiję mano architektūrinio internacionalizmo tyrimai, kurie apima labai daug dalykų: architektūros ir globalių žinių jungtis, architektūros panaudojimą vyriausybiniams tikslams ir geresnį pasaulio, kuris nebeapsiriboja tautiniu identitetu, suvokimą. Visa tai siejasi su dabartinėmis globalizacijos formomis.
– Pirmoji modernizmo architektūrai skirta konferencija Kaune kvies ne tik praturtinti istorines žinias, bet ir dalintis architektūrinio modernizmo paveldo ateities vizijomis. Kokia, Jūsų manymu, modernizmo architektūros ateitis?
– Jei atsuksime nugarą praeičiai, rizikuojame pamiršti jos klaidų ir sėkmių įkvėptas pamokas. Labai abejoju aplinkos „ateities vizijų“ sąvoka. Man tai primena nekilnojamojo turto investuotojų ir vystytojų, savimylų politikų ir pardavimų ekspertų kalbas. Man pernelyg nerūpi, ar modernizmas turi ateitį. Pastatai ir toliau bus statomi. Svarbiausia, kad visuomenė nesiliautų kūrusi gražią, atsakingą ir įtraukią aplinką.