Pokalbis su ilgą laiką tremtinių istorijos motyvus tyrinėjusia menininke – apie netrukus dienos šviesą išvysiančią interaktyvią jos instaliaciją bei istorijos ir jausminės patirties ryšius.
– Birželio 14 d. Kauno geležinkelio stotyje pirmą kartą atversite „Atminties uždangą“, slepiančią sovietmečio lietuvių tremtinių meilės istorijas. Papasakokite šiek tiek daugiau apie šį savo projektą.
– Atminties temą plėtoju jau daugelį metų. Pavyzdžiui, 2015 metais Kauno bienalėje instaliavau „Eleonoros kabinetą“, skirtą moters atminimui. Ši „Atminties uždanga“ seniai kirbėjo mano galvoje. Istoriją suvokiu kaip teatrą, kuriame yra siužetas, atlikėjai, vaidyba virstanti realybe, o uždanga simbolizuoja mūsų sąmonėje saugomas paslaptis. Jausmas, emocija, intuicija man yra labai svarbūs.
Istoriją suvokiu kaip teatrą, kuriame yra siužetas, atlikėjai, vaidyba virstanti realybe, o uždanga simbolizuoja mūsų sąmonėje saugomas paslaptis.
Instaliacija susideda iš dviejų dalių, „Atminties audeklo“ ir garso takelio. „Atminties audeklo“ motyvas yra paimtas iš 2017 m birželio 14-ąją upės slėnyje darytos fotografijos. Joje užfiksuotas lietuviškos pievos vaizdas smaliukių žydėjimo metu. Aš išaudžiau šią pievą, paverčiau ją audeklu, kurio gijos atstoja moterišką motyvą, mat tradiciškai tekstilė asocijuojasi su moteriškumu, šiluma, jaukumu ir jausmu.
Audeklą lydinčiame garso takelyje bus įgarsinti ištremtų vyrų moterims, mylimosioms, rašyti laiškai. Jie leidžia nujausti ir tai, ką šiems rašė moterys. Taip pat įraše bus galima išgirsti ir vieną trumpą motinos perskaitytą atviruką savo sūnui. Tai tarsi simbolizuoja savotišką visą ko pradžią.
Šių dviejų instaliacijos dalių sinergijos dėka gimsta nauja istorinė energija, kuri mūsų galvose atmintį paverčia jausmine patirtimi. Išgyventi istoriją, mano nuomone, yra ženkliai reikšmingiau, nei ją žinoti.
– Kaip užgimė mintis tyrinėti asmenines tremtinių meilės istorijas? Nuo ko šis tyrimas prasidėjo?
– Netikėtumas pagimdo įdomius dalykus, reikia tik nebijoti jo įsileisti. Kiekvienais metais važiuoju aplankyti savo tetos, kuriai šiemet sukaks 93 metai. Ji beveik visai nepaeina, tačiau yra tokio skaidraus proto, kad man, šiuolaikiniam žmogui, reikėtų iš jos pasimokyti. Kartą, taisiau jos pagalvę ir po ja pamačiau krūvelę senų laiškų, pradėjome apie juos kalbėti...
Tai buvo dėdės Vlado laiškai iš kalėjimo Omske. Teta kas vakarą juos skaito ir laiko po pagalve! Ji papasakojo visą savo bei dėdės tremties ir meilės istoriją. Ji nebuvo ištremta, tačiau pasiryžo pati išvykti į Sibirą paskui mylimąjį. Teta pasakojo, kad jai padėjo tikėjimas Dievu, likimu, savimi, mylimuoju.
Sujaudinta šios istorijos ir pasiaukojimo, ėmiausi šio projekto. Teko perskaityti daug tremtinių laiškų. Daugelis jų buvo gana buitiški, pasakojantys apie kasdienybę, vargą, šaltį. Sąmoningai jų atsisakiau, pasirinkdama romantišką, meilės naratyvą. Vėliau nusprendžiau, kad garso įraše bus įgarsinti tik vyrų rašyti laiškai. Norėjau sukurti savotišką atsaką austam, paprastai moterų kuriamam, audeklui.
Bendradarbiaudama su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru atskleidžiau daug įdomių detalių ir tolimesniam projekto vykdymui.
– Kodėl šiandieną aktualu gvildenti sovietmečio vykdytų tremtinų istoriją?
– Manau tai ne tik aktualu, bet ir būtina. Pirmiausia, gyvų tremtį išgyvenusių žmonių greitai nebeliks, todėl bendrauti su jais ir perduoti atmintį jaunajai kartai, labai svarbu. Buvo įvykdytas baisus mūsų ir daugelio kitų tautų genocidas, apie kurį žino ne visi.
Papasakosiu vieną pavyzdį. Mano kalbintas 24 metų britas puikiai žinojo apie Hitlerio vykdytą genocidą, tačiau kai paklausiau jo apie Stalino režimą, jis beveik nieko negalėjo apie tai pasakyti. Visgi, 340 tūkstančių Lietuvos žmonių kalėjo, buvo ištremti į Sibirą, Mongolijos taigas. Mūsų tautai reikia plačiau skleisti šią žinią pasauliui, nes jis mažai ką žino apie šią tragediją.
– Kodėl apie šį skaudų Lietuvai laikotarpį pasirinkote kalbėti pasakodama asmenines tremtinių istorijas?
– Asmeniškumas labai svarbus, o vieno žmogaus istorijos dėka, galima papasakoti visą tautos istoriją. Tai tarsi žaidimas, primenantis dėlionę, kurią sudėjus, galima pamatyti bendrą vaizdą. Kiekvienas jos gabalėlis labai svarbus. Tiesa, labai sunku asmeniškumą paversti universalumu, nenukrypti nuo pagrindinės minties, išlaikyti idėjos balansą. Tirdama šią temą išgirdau daug įvairių pasakojimų. Asmeniniai dalykai, kaip ir minėjau, virsta universaliais, pavyzdžiui, Meilė Motinai virsta Meile Moteriai, Meilė Moteriai – Meile Tėvynei, Meilė Tėvynei – Meile Dievui.
Tai tarsi žaidimas, primenantis dėlionę, kurią sudėjus, galima pamatyti bendrą vaizdą.
– Nors savo kelionę jūsų sukurta Atminties uždanga pradės simbolinėje vietoje – Kauno geležinkelio stotyje, iš kurios ir buvo vykdomi trėmimai, vėliau ji keliaus. Kur ir koks šios kelionės tikslas?
– Kauno geležinkelio stotyje šis projektas prasideda neatsitiktinai. Būtent iš čia ir buvo ištremtas mano dėdė. Negana to, Kaunas – mano gimtasis miestas.
Visų pirma ši kelionė tęsis mūsų prote ir jausmuose. Vėliau šį projektą planuoju perveži į Vilniaus geležinkelio stotį, kur „Atminties uždanga“ bus atidaroma rugpjūčio 23 d., nes tądien Europoje minimos stalinizmo ir nacizmo aukos.
Planuoju su instaliacija aplankyti kuo daugiau stočių Lietuvoje, iš kurių sovietmečiu buvo tremiami žmonės. Nuo šio genocido nukentėjo ir daugelis mūsų kaimynių tautų, todėl norėčiau instaliaciją perkelti ir į Latviją, Estiją, Lenkiją.
– Kokį pėdsaką tikitės palikti „Atminties uždangą“ atversiančių instaliacijos lankytojų sąmonėje?
– Meilės, ilgesio ir tvirtybės jausmą. Emocijas, bylojančias apie tai, kas dažnai lieka neišsakyta. Idėją apie kelionę mintimis, kurios pasiekia artimą žmogų, net ir be žodžių. Jei šis projektas paskatintų žmones būti atviresniais, papasakoti vieni kitiems savo istorijas, suteiktų tvirtybės ir tikėjimo, tai ir būtų tas pėdsakas.
