„Politikai ar ekonomistai apie problemas pradeda kalbėti gerokai per vėlai“, – įsitikinusi Asta Ivanauskienė, kultūros ir meno projektų prodiuserė, kuratorė, „Ars Futuri“ organizacijos vadovė.
OSTRALE bienalės šiuolaikinio meno paroda Drezdene – pirmoji iš FLOC projekte numatytųjų. FLOC jungia keturis miestus Vokietijoje, Vengrijoje, Kroatijoje ir Lietuvoje, glaudžiai susijusius su vandeniu, tuo pačiu sujungia dvi Europos kultūros sostines – Kauną ir Rijeką Kroatijoje (2020-ųjų Europos kultūros sostinė).
Drezdene liepos mėnesį atidaryta paroda veikė iki spalio pradžios. Vėliau ji keliaus į Budapeštą ir Kauną, kur bus eksponuojama Kauno centriniame pašte, Kaunui jau esant Europos kultūros sostine – 2022-ųjų spalio-lapkričio mėnesį. Parodoje eksponuojami dešimties lietuvių menininkų darbai.
Žemiau pateikiamame interviu Kauno parodos prodiuserė ir organizatorė A.Ivanauskienė kalba apie meną ir jo vietą diskurse aktualiausiais šių laikų klausimais. Apie meno universalumą ir unikalumą globalaus pasaulio kontekste.
– OSTRALE 2021 aprašyme teigiama, jog parodoje dalyvaujančiais meno kūriniais siekiama tyrinėti būdus, kuriais mes – žmonės, gyvūnai, gamta – galime darniai sugyventi. Jūsų akimis – kiek tai menininkams pavyko?
– Sakyčiau, pavyko tiek, kiek iš tiesų realiai ir sugyvename mes, žmonės, gyvūnai ir gamta. Ostralės bienalės atrinkti menininkai labai atvirai analizuoja ir gvildena šias sąsajas. Meno kūriniai pasižymi nepatogumu, nuoširdumu, intymumu ir daugiasluoksniškumu.
– Kas jums paliko giliausią įspūdį šioje parodoje? Kokių minčių ji sukėlė?
– Gebėjimas per materialią formą išreikšti ir atskleisti šiandien egzistuojančius visuomenės iššūkius, problemas ar tiesiog realybę buvo tai, kas mane labiausiai palietė. Negaliu atsižavėti talentais, kurie sugeba meno kūriniu klausti, diskutuoti ar paaiškinti tam tikrus aktualius procesus. Minčių daug: apie klimato kaitą, migraciją, žmogaus orumą, laiką ir laikinumą, darbštumą, pagarbą kitoms gyvybės rūšims, gamtai. Svarbiausia, kad tai, ką patyrei parodoje, tave keičia taip, kad nebemąstai taip pat, kaip iki pamatydamas meno kūrinius.
Meno kūriniai pasižymi nepatogumu, nuoširdumu, intymumu ir daugiasluoksniškumu.
– Apie tokias problemas kaip klimato kaitą, socialinę/ekonominę nelygybę, kitas problemines visuomenės sritis kalba politikai, visuomeninės organizacijos ir kiti veikėjai. Ką menas įneša į šią diskusiją?
– Vis dėlto, manau, kad menas visuomet pirmesnis kalba apie aktualius dalykus. Kai kalba politikai ar ekonomistai, jau yra gerokai per vėlu, žala jau padaryta. Mes, žmonės, esam emocinės būtybės. Mums nepakanka skaičių – reikia išjausti. Esam empatiški, dėl to menas paliečia ir kalba apie esmines, gilesnes aktualijas, padeda pamatyti iš kitos perspektyvos.
Vis dėlto, manau, kad menas visuomet pirmesnis kalba apie aktualius dalykus.
– Gal prisimenate atvejį iš asmeninės patirties, kai menas iš tiesų padarė poveikį – pakeitė požiūrį, aplinkybes ar panašiai?
– Aš visuomet patyrusi meną jaučiuosi pasikeitusi ar bent jau noriu keistis. Ir tai susiję ne tik su vizualiaisiais menais. Po gero literatūros kūrinio, koncerto ar spektaklio dar kurį laiką kontempliuoji ir tuomet pajauti, kaip vertybinis požiūris įgauna stuburą, keičia kasdienius įpročius. Juk tai jau senai įrodyta ir moksliniais tyrimais. Ne veltui civilizuoti kraštai įtraukia kultūros ir meno programą į vaikų edukaciją ar, kaip dabar jau pastebime Kanadoje, pasitelkia gydymui. Menas – visagalis.
– Drezdene paroda eksponuojama „Rytų“ modernizmo architektūros pastate iš 1960-ųjų. Tuo tarpu Kaune ji vyks Kauno centriniame pašte. Kokį poveikį eksponuojamiems darbams gali turėti vieta? Kaip paroda keičiasi keliaudama po skirtingus miestus?
– Ostralės idėja yra atgaivinti visuomenei svarbias erdves. Kauno centrinio pašto pasirinkimas tobulai išpildo pirminę parodos erdvių idėją. Mums reikia daugiau žmonių, kuriems rūpėtų paveldas, architektūra ir kultūra bendrai. Juolab, kad parodai pasirinkta siuntų paskirstymo patalpa, kurioje mes parodų dar nesame matę.
Mums reikia daugiau žmonių, kuriems rūpėtų paveldas, architektūra ir kultūra bendrai.
– Pristatomajame bienalės filme lietuvių menininkų kuratorė Patricija Gilytė išsako mintį, jog Rytų Europos menininkus sieja ne tiek geografija, kiek istorinės aplinkybės. Ką apie tai manote? Kiek lietuvių menininkų darbai yra unikalūs – tiek Vakarų, tiek Rytų Europos meno kontekste?
– Sutinku su kuratorės Patricijos Gilytės mintimi – Rytų Europoje mes esame patyrę skaudžių, traumuojančių išgyvenimų. Ir tai tikrai atsispindi menininkų kūryboje. Tačiau labai noriu pabrėžti, kad šiandien kuriantys menininkai gyvena globaliame pasaulyje – jie vietinėse bendruomenėse taip pat išgyvena ir visas globalias aktualijas. Lietuvių menininkų darbai yra unikalūs tiek, kiek unikalūs ir kitų šalių kūrėjų darbai. Aš nežinau, ar tikrai reikia pabrėžti nacionalinį išskirtinumą?!
– Esate meno projektų prodiuserė, kuratorė. Ar jūs pati menininkė?
– Taip, esu prodiuserė, tačiau nesu menininkė. Kūrybiškumo man netrūksta, tačiau jį realizuoju įgyvendindama meno ir kultūros projektus, analizuodama poreikius, juos formuodama, sukurdama formą, viešą komunikaciją, padėdama menininkams, kūrėjams išreikšti žinutę, kurią jie nori pasakyti visuomenei.
– Gal galite papasakoti plačiau apie savo veiklą? Kuo ji jus džiugina, kas yra didžiausi iššūkiai?
– Mano veikla – kultūros ir meno projektų prodiusavimas. Tai yra ir įvairių renginių, tokių kaip šiuolaikinio meno bienalės, organizavimas bei įgyvendinimas, meno kūrinių, instaliacijų įrengimas viešosiose erdvėse, taip pat tam tikrų erdvių įveiklinimas pasitelkiant meną ir kultūrą. Tai – pakankamai plati veikla, reikalaujanti daug kūrybiškumo, modernios vadybos išmanymo bei talento. Prie mano prodiusuojamų projektų dirba labai atsidavusių, talentingų žmonių komandos. Tas tikriausiai džiugina labiausiai – kiekvieną dieną sutinki ypatingus žmones, esi nuolat apsuptas unikalių idėjų, geranoriškų ambicijų, kokybiško meno. Iššūkių netrūksta, bet jie tik priduoda skonio. Jei konkrečiau – šiandien man didžiausias iššūkis prodiusuojamuose projektuose yra prieinamumo įgyvendinimas. Kalbu ne tik apie fizinę negalią turinčius asmenis. Kaip sukurti meno erdves, kuriose mes visi, VISI galėtume mėgautis kultūra?
– „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ jau kelerius metus „judina“ Kauno kultūrinį gyvenimą, stengiasi į jį įtraukti kauniečius. Kiek, jūsų nuomone, tai pavyko? Kokius matote pokyčius mieste, miestiečių elgsenoje, požiūryje į kultūros/meno renginius?
– „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ yra labai stipri organizacija, tiek savo vidinės kultūros, tiek keliamų ambicingų tikslų, tiek aukštų standartų programos įgyvendinime prasme. Ne paslaptis, kad juntamas ir visuomenės alkis menui, kultūrai. Visas šis kontekstas sukuria pokyčius mieste. Mes laisvesni, mes tolerantiškesni, mes atviresni, mes nuoširdesni, mes veiklesni. Ir tai – tik kultūros žmonių dėka.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ yra labai stipri organizacija.
– Kuo gyvenate šiandien? Kokių planų turite?
– Aš gyvenu šiandien Ostralės bienale, aplinkos dizaino objektu „Nemuno7“ ir kitais prodiusuojamais kultūros ir meno projektais. Tiesa pasakius, net nejaučiu, kad tai – darbas, tiesiog įdomi kelionė su nuostabiais žmonėmis. O planai – visiškai pasitikiu ateitimi, ji tokia mistiška, žavi ir daug žadanti.
