onių išsiilgę kauniečiai, bet ir projekte dalyvavę menininkai, žurnalistai ir pasaulinio garso kūrėjai. Už vairo svečius pasitikdavę Gintaras Čiupas ir Olga Mikuliavičienė bei „Kultūros šoferės“ vaidmenį išbandžiusi Vida Bliumkienė šiandien patirtis skaičiuoja ne tik nuvažiuotais kilometrais, bet ir jų metu užsimezgusiomis draugystėmis.
William’o Kentridge’o paieškos ir Kaune atrasta Šveicarija
„Tiesą sakant, apie Kauną negirdėjau nei vieno blogio atsiliepimo – tik nusistebėjimą, kad miestas toks šiuolaikiškas ir džiaugsmą, kad čia pilna renginių bei yra ką pamatyti“, – teigia Kultūros sostinės metais vairuotoju dirbęs Gintaras Čiupas.
Gintaras prisimena, kad susibičiuliauti teko ne tik su nuolatine keleive tapusia „Klosčių“ režisiere Aideen Barry, bet ir su projekte dalyvavusiais šokėjais, fakyrais ar cirko artistais iš Italijos.
„Pastarieji, Lietuvos kaimo turizmo sodybą sulygino su gyvenimu Šveicarijos kalnuose – tokį įspūdį jiems paliko mūsų gamta, žaluma, ežerai ir net dangus. Išvykstant menininkai pažadėjo, kad į Lietuvą sugrįš kaip turistai – jų planuose laukia Pažaislis bei Trakų pilis“, – prisiminimais dalinasi vairuotojas. Anot jo, buvo ir tokių keleivių, kurie į „Kaunas 2022“ renginius specialiai atskrido iš Airijos, Jungtinės Karalystės, JAV ar net Australijos.
Vairuotojas prisimena ir pirmąjį susitikimą su menininku William Kentridge. Pasaulyje žymus kūrėjas iš PAR, Kaune pristatė daugybę lankytojų subūrusią parodą „Tai, ko nepamename“.
Vairuotojas pasakoja, kad kelionės iš oro uosto metu sulaukė nerimo kupino skambučio iš „Kaunas 2022“ organizatorių. Pasirodo, kol Williamas Kentridgas ramiai keliavo Gintaro automobilyje, oro uoste jau vyko pasaulinės žvaigždės paieškos.
„Williamas Kentrige’as pasakojo, kad į Lietuvą jį atvykti įkalbėjo dukra, norėjusi, kad tėtis aplankytų šalį, iš kurios kilusios litvakiškos šeimos šaknys. Žinoma, atvykdamas menininkas jautė tam tikras, su protėvių patirtimi susijusias nuoskaudas.
Jis įsivaizdavo, kad Lietuva tebegyvena sovietų sąjungos atmosfera. Visgi ilgiau pabuvęs Kaune, menininkas stebėjosi modernizmo pastatais, architektūra, tuo, kad lietuviai šneka daugybe užsienio kalbų, kad čia tiek daug jaunimo. W. Kentridgui ir jo šeimai išvykstant, man pasirodė, kad jis mums atleido,“ – pasakoja Gintaras.
Paklaustas, kokie renginiai jį sužavėjo kaip dalyvį, Gintaras nedvejoja – „Dalyvavau visuose trijuose Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos renginiuose, teko apvažiuoti ir Kauno rajone vykusius renginius – nuo Linksmakalnio, Kulautuvos ar Domeikavos. Tuo tarpu mano dukroms labiausiai įsiminė šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“. Apskritai džiaugiuosi, kad teko prisidėti prie šio renginio, antro tokio Kaune galbūt nebepamatysiu.“
Kultūros šoferė, kvietusi įsimylėti Šančius
Kultūros sostinės metais, Kauną aplankyti sugalvoję keliautojai turėjo galimybę pasinaudoti ir „Kultūros šoferio“ paslaugomis. Privačius turus automobiliu visus metus siūlė menininkai, architektūros ekspertai ar net gastronomijos žinovai, artimai pažįstantys Kauną. Kultūros šofere
2022-aisiais tapo ir Vida Bliumkienė – Žemųjų Šančių gyventoja, kultūrinės erdvės „Parakas“ įkūrėja.
Virš 200 kultūrinių pavežėjimų per metus įvykdžiusi Vida, keliautojams pasakodavo apie Šančius – aprodydavo siauras gatveles, pristatydavo kultūros erdvę „Parakas“, architekto S.Kudoko projektuotus statinius, pasiūlydavo pasigrožėti atsiveriančiomis panoramomis.
„Aš nesu gidė, todėl pasakodavau tai, kuo gyvenu, kuo negaliu nesidalinti. „Šoferiavimas“ man netgi tapo galimybe papasakoti apie kultūros erdvėje „Parakas“ įvykusias istorijas, savotiškai išsilaisvinti nuo įspūdžių, kuriuos patiriu. Turėjau labai gerą patirtį, manau, ją padovanojau ir kitiems – po turo su keleiviais dažnai apsikabindavome, likdavome draugais.
Moteris prisimena, kad teko pavėžėti ir vestuvių metines šventusią porą, ir kultūros issiilgusius keleivius, kurie važinėti po Šančius norėjo net 3 valandas, ir socialiniuose tinkluose žinomus nuomonės formuotojus.
„Žmonės pradėjo kalbėti, kad turiu raktus nuo visų Šančių“, – juokiasi moteris ir priduria: „Labiausiai per praėjusius metus man įsiminė kultūros lauko darbuotojų bendrystė, pagalba ir palaikymas iš kitų rajonų – tai buvo tikros kaunietiškos draugystės pavyzdys“.
Atviri pokalbiai ir pažintis su Chrisu Baldwinu
„Man atrodo, kad miestas pasikeitė“ – taip apie savo patirtį pasakoja jau ketverius metus vairuotoja dirbanti Olga Mikuliavičienė. „Svarbu, kad žmonės matytų, kas vyksta pasaulyje, ką žmonės sugalvoja, įgyvendina“, – pasakoja vairuotoja.
Anot moters, įlipus keleiviui nesunku pajausti, ar žmogus nori kalbėti, ar yra intravertas, turi kitų reikalų. „Kartais tekdavo ir tiesiog klausytis – nuo išsipasakojimo palengvėdavo ir man, ir keleiviui.“ Anot Olgos, istorijų būta įvairių – kartu su svečiais iš Japonijos nuo mašinos teko kartu valyti sniegą, naktį po miestą ieškoti pasiklydusios Estijos žurnalistės, o kartais – ir atvirai pasikalbėti.
„Vienas menininkų paatviravo, kad kūrybinio kelio pradžia nebuvo lengva – iš Afrikos kilęs, Brazilijoje kurį laiką gyvenęs kūrėjas sumanymo ir įkvėpimo jaunystėje turėjo daug, tačiau tuo laikotarpiu tėvai paprasčiausiai neišgalėjo nupirkti piešimo popieriaus… Tuo tarpu su kitais keleiviais pasidžiaugdavome ir lietuviška žiema, ir švara mieste, o pavežus šiuolaikinio miesto festivalyje AUDRA dalyvavusius šokėjus dar ilgai svarsčiau, kad mūsų kūnas turi neribotas galimybes“, – prisimena vairuotoja.
Kaip vieną labiausiai įsiminusių susitikimų, Olga įvardija pažintį su Kauno mito triliogijos pirmosios dalies „Sukilimas“ režisieriumi Chrisu Baldwinu. „Važiuojant kalbėjomės apie teatro metodus, aktorius, vaidybą, apie tai, kad gyvenimas yra žaidimas. Tiek mokant aktorius, tiek auklėjant vaikus, reikia su jais žaisti. Aš pati manau, kad svarbu, jog renginiuose dalyvautų daugiau vaikų, šeimų – juk kultūra skiepijama nuo vaikystės. Galbūt pokyčius reikėtų vykdyti valstybės mastu?“, – svarsto Olga.
Kai kuriuose renginiuose Olga apsilankė ir kaip žiūrovė. „Man labiausiai įsiminė Kauno kantata“ – sukrėtė ekranuose pamatyti daugybės skaudžių istorinių įvykių paliestų žmonių veidai.
Manau, kad žmonės, kurie žiūrėjo Kantatą negalėjo negalvoti ir apie dabartinius įvykius Ukrainoje… Mąsčiau apie daugybę asmenų, kurie, net ir bijodami sistemos, vis tiek rizikuodavo gelbėdami tuos, kuriems grėsė pavojus – manau, kad labai svarbu kalbėti ir apie šiuos žmogiškumo pavyzdžius.
