Į Europos, Azijos, Amerikos dangų keliantis didingiausių statinių kopijas ir jas be jokios dvejonės naikinantis menininkas Olivier Grossetête taip ir mano. „Kaunas 2022“ kvietimu šis prancūzų kūrėjas, kvestionuojantis monumento svorį visuomenėje, rengia ypatingą instaliaciją Nemuno saloje. O. Grossetête – Europos kultūros sostinės titulo metų atidarymo šou „Sukilimas“ dalyvis, kurio – ir jo dirbtuvėse dalyvavusių kauniečių – rankose yra viešbučio-vaiduoklio „Britanika“ likimas. Tiksliau, pastato maketo, kurio aukštis – net 22 metrai.
– Kauno – Europos kultūros sostinės atidarymo, pirmojo šiuolaikinio Kauno mito trilogijos veiksmo tema – „Sukilimas“. Ar pavadintumėte savo meninės praktikos pradžią sukilimu prieš nusistovėjusias normas?
– Taip, išties, dalis mano meninės veiklos – tai autoriteto kvestionavimas. Pirmąja savo kartonine konstrukcija siekiau parodyti savivaldybės įvaizdžio tuštumą. Kai buvau studentas, vietos savivaldybė gavo nemažą finansavimą ir pirmas dalykas, ką su tais pinigais padarė, tai apšvietė pastatą. Buvo juokinga, nes apšvietimą vidurnaktį išjungdavo, lyg kokioje pasakoje apie Pelenę. Man norėjosi iš to pasijuokti ir padaryti tai su kartonu – medžiaga, kuri pati irgi yra netikrumo simbolis, menkavertė. Neturėjau oficialaus leidimo tai daryti, tad pasikviečiau visus savo draugus, mums visai neblogai sekėsi, tada prisijungė praeiviai. Man patiko tas simbolinis veiksmas – per šią akciją visuomenė tarsi susigrąžino į savo rankas jai priklausančią valdžią.
– Kiekviename mieste, kuriame pristatote savo idėjas – ir jas nugriaunate – jums talkina patys įvairiausi žmonės iš vietos bendruomenių. Kokias asmenybes suburiate, kodėl jiems įdomu prie jūsų prisijungti?
– Šių konstrukcijų tikslas yra statyti jas su kitais žmonėmis. Paprastai dirbtuvės trunka apie savaitę, į jas susirenka įvairūs žmonės – vaikai, senjorai, žmonės, turintys socialinių problemų, besiintegruojantys, savanoriai, vaikų ir tėvų grupės. Viena iš šių konstrukcijų stiprybių yra tai, kad aplink tokį trapų, neapibrėžtą objektą susikuria nuostabiai galinga kolektyvinė energija. Nepaisant amžiaus ir socialinių skirtumų, žmonės dirba kartu.
Taip, išties, dalis mano meninės veiklos – tai autoriteto kvestionavimas.
Man tai yra galimybė susitikti su žmonėmis ir dalintis su jais ta pačia patirtimi. Būtent taip kuriami ryšiai. Kai buvau studentas, man labai patiko situacionizmo sąvoka, pats terminas, susijęs su situacijų, kurios būtų nukrypusios nuo normų, kūrimu. Taigi ir mūsų kūriniai siekiant žaidybiškumo, neturint jokių konkrečiai naudingų tikslų, tampa situacionistiniais. Tokiu būdu žmonės atranda vieni kitus, pradeda bendrauti ir dalintis bendra patirtimi. Prašydami žmonių kažką daryti, mes jiems daug duodame, suteikiame galimybę tapti pačiais svarbiausiais procese, kuriame kažkas atsiranda. Ypač tai svarbu dabar, kai žmonės yra priešinami. Žmonėms svarbu dalintis laiku kartu. Šios akcijos žmones suvienija, jos kelia nuotaiką ir liudija estetinio grožio buvimą.
Kitas momentas yra griovimo momentas. Man tai yra paskutinis patirties taškas. Jei tik statytume ir paliktume konstrukciją savai mirčiai, galėtume manyti, kad tikslas ir rezultatas yra konstruoti. Tačiau man svarbus yra visas nueinamas kelias – ne pati konstrukcija, o žmonių subūrimas, bendra kūryba. Griovimas padeda tašką šioje kelionėje ir iškelia ją, arba procesą, virš rezultato. Tai linksma, tai desakralizuoja ir objektą, ir rezultatą, kuris, mano manymu, mums šiais laikais per daug rūpi. Viskas yra judesyje, ir mums tą judesį reikia priimti. Viskas atsiranda ir dingsta, reikia palikti vietos kažkam kitam, kas ateis. Todėl kuriant man yra svarbiausias yra pats kūrybos veiksmas. Kai procesas pasibaigia, pereinama prie kitų dalykų. Nėra prasmės laikytis to, kas jau įvyko.
Nėra prasmės laikytis to, kas jau įvyko.
– Ar nesudėtinga suderinti asmenines menines ambicijas ir darbą komandoje, bendruomenėje?
– Ne. Gal pradžioje buvo šiek tiek sunkiau, bet dabar, pandemijos laikotarpiu, kai veiklos sustojo, galėjau skirti laiko ir suprasti, kad dirbti vienam savo dirbtuvėse nėra prasmės. Vienintelė prasmė man yra kurti kartu. Taip, aš turiu tam tikrus tikslus, siekius, bet ne rezultatas yra svarbus, o būtent tas procesas. Taigi, ne, nėra sudėtinga, aš vis labiau siekiu dirbti kolektyviniuose projektuose, kur susikuria kolektyvinės energijos, kur galima kitaip nei piramidės principu kurti kartu, kur galima pajusti ir suvokti kolektyvo galią ir atitolinti kiekvieno nedidelio asmeninio ego pretenzingumą. Jei tik pavyksta nutolinti kiekvieno individo asmeninius siekius, kolektyvinė jėga yra nuostabiai turtinga. Man tai nėra kokia nors prieštara, tai yra labai turtinga situacija. Galbūt mano meninė ambicija yra tuo dalintis, kreipti link kelio, o ne rezultato. Be abejo, aš kuriu eskizus, piešinius, susieju juos su kontekstu, prasme, tai mano meninio darbo dalis. Bet ir čia dažnai konstrukcijos yra kuriamos bendradarbiaujant su organizatoriais, kurie geriau supranta vietinį kontekstą. Man atrodo, kad tai yra svarbu – kad objektas atspindėtų vietą, o ne mano asmeninius siekius.
– Ar skiriasi žinutės, kurias griovimo veiksmu pranešate skirtinguose miestuose ar šalyse?
– Iš tiesų tai nėra labai svarbu. Svarbiau yra tai, kaip žmonės jaučiasi, kai jie išgyvena tą bendrakūrybos procesą. Laikas – dirbtuvės, dėžių atidarymai, karpymai – kai dar nežinai, kas su visu tuo bus daroma, yra svarbus. Pamažu pamatai, kaip tos dėžės virsta formomis, kurias vėliau statome kartu. Justi ta didžiulė kolektyvinė energija, nes pats statinys yra sunkus, Kaune jis svers 2 tonas. Pakelti 2 tonas į 22 m aukštį yra šis tas, tai reikia pajusti savo kūnu.
Žmonės didžiuojasi savo darbu ir dažnai klausia, kodėl gi dabar reikia visa tai sugriauti. Kai supranti, kad yra griaunama tai, kas mums buvo labai gražu, vyksta kažkas džiaugsmingo, suvokiama proceso visuma, ir tada tai netampa praradimu. Mes bijome mirties, tai baisu, bet pabaiga gali būti kažko kito pradžia. Tai gali būti džiaugsmingu momentu. Būtent apie tai kalbama tais darbais.
Kelis kartus, taip pat ir Kaune, buvome pakviesti atidaryti festivalį ar Europos kultūros sostinės metus griaunant. Tai yra žinutė apie tai, kad su šia pabaiga kažkas prasideda. Kai kuriose šalyse, beje, prašydavo ilgiau palikti konstrukciją. Taip atsitiko Korėjoje, kur siekiant konstrukciją išlaikyti ji tiesiog… sulijo.
Man atrodo, kad tai yra svarbu – kad objektas atspindėtų vietą, o ne mano asmeninius siekius.
Žmonės kurdami ir griaudami konstrukciją išgyvena patirtį, o ne kokį nors racionalų supratimą. Man atrodo, kad mums kartais reikia išjungti savo smegenis, pajusti, kad svarbu dalykus išgyventi. Puiku, kad konstrukcija buvo sukurta ir išgyventa.
– Statymas ir griovimas – tam tikra prasme vaikiški užsiėmimai, šis ciklas primena LEGO ar kitus konstruktorius. Tokių žaidimų suaugus nebelieka, nebent esi statybų darbuotojas. Ar vidinio vaiko išlaisvinimas jums, kaip menininkui, svarbus?
– Jau daug kalbėjau apie konstravimą ir griovimą, bet taip, man svarbu konstruoti žaidžiant. Taip, tai panašu į LEGO, kuris yra skirtas konstravimui, o ne žaidimui, nes vos sukonstravus objektas išardomas ir užleidžiama vieta kitam objektui. Man taip pat svarbu užleisti vietą manyje tūnančiam vaikui ir užleisti vietą ateities vaikams. Visi tie menininkai, kurie nori kovoti su laiku, man atrodo labai pretenzingi. Ir taip mes turime visko per daug.
Sykį mes sukūrėme ir sugriovėme objektą tą pačią dieną. Prisimenu, kaip vakare kažkoks žmogus atsivedė dar penkis ir jiems įrodinėjo, kad, tikrai, čia stovėjo didelis daiktas. Iš tiesų, ryte tas žmogus eidamas į darbą matė mus, išimančius kartono dėžes, per pietus – kaip mes konstruojame, o penktą valandą – pačią konstrukciją, kurią norėjo parodyti savo šeimai ar draugams. Jam turbūt ta konstrukcija atminty išliko dar monumentalesnė, nei iš tiesų buvo, nes liko tik kaip labai ryškus prisiminimas, kurio jis tikriausiai niekada nepamirš. Tas laikinumo momentas gali giliai įsirėžti atmintin. Laikinumas tampa brangintinu dalyku.
– Kodėl būtent kartoninės dėžės, ne kokia kita lengva medžiaga, yra pagrindinis jūsų kūrybos įrankis? Ar tai turi papildomą meninę prasmę?
– Visų pirma kartonas turi plastinės mechanikos, tai solidi ir tuo pačiu lengva medžiaga. Jis nėra brangus, labai dažnai išmetamas ir jį galima naudoti kitų daiktų pakavimui. Kai vaikai gauna dovanas, jie jas išvynioja ir pasilieka dėžutes, kad galėtų su jomis žaisti, nes dėžutės suteikia žymiai daugiau galimybių nei pačios dovanos, kurios dažniausiai turi vieną funkciją. Dėžutės gali tapti bet kuo. Gal aš vis dar esu vaikas ir dėl to jas naudoju?
Tas laikinumo momentas gali giliai įsirėžti atmintin.
Man taip pat įdomus pakavimo ir santykio su architektūra momentas. Architektūra yra pakuotė ir vienas iš galios instrumentų, galios ženklas. Pavyzdžiui, savivaldybių pastatai kuriami taip, kad sudarytų įspūdį, kad merai ar kiti politikai yra geresni nei paprasti žmonės, nors tikrai nesu tuo tikras. Taigi, man atrodo, kad architektūra ir kartonas turi kai ką bendro. Abu yra pakuotės, abu iš dalies yra tuščiaviduriai. Būtent tas santykis man yra įdomus ir aktualus.
– Kiek domitės pastatų, kurių replikas jums tenka kurti, istorijomis, priežastimis, kodėl jie pasirenkami viename ar kitame mieste? O galbūt jos nėra svarbios? Tarkime, ką žinote apie viešbutį Kaune?
– Viena vertus, patį procesą galima kurti bet kur, jis visada turės tą pačią svarbią konstravimo energiją. Patys meno objektai yra tarsi šimtalapiai – kuo daugiau sluoksnių, tuo daugiau interpretacijos galimybių. Atrasti pastatą su istorija ir prasme miestui yra svarbu. Tai leidžia žmonėms labiau susitapatinti su pačiu projektu. Būtent todėl kartais konstrukcijas kuriame bendradarbiaudami su organizatoriais. Jie žymiai geriau orientuojasi situacijoje, žino, kas yra svarbu žmonėms. Aš taip pat dalinuosi savo vizija, mes kartu ją išgryniname. Sujungę kelis intelektus į kolektyvinį gauname kažką, apie ką prieš tai nei vieni, nei kiti nebuvome pagalvoję.
Kaune buvo du viešbučiai – „Respublikos“ ir „Britanikos“. Abu lyg kokie slegiantys besibaigiančios sovietų epochos reliktai. Vienas buvo nugriautas, o kitas taip ir liko lyg žaizda mieste. Vieni nori jį palikti, kiti nori griauti. Taigi, gal galima jį nugriauti bent jau žaidžiant. Man atrodo, kad mano pasiūlytas pastatas yra gražesnis nei tikrasis (juokiasi). Galbūt tokiu būdu galima į šį pastatą pažvelgti kitaip. Iš tiesų projektas nebuvo negražus, tik laikui bėgant tas skeletas pavirto baisiu. Galbūt bus galima pasinaudoti mūsų vizija ir remiantis tuo, kas yra, sukurti kažką kita? Gal gražesnį, atitrūkusį nuo pirminės minties projektą?
– Galbūt esate susidūręs su objektų, kuriuos interpretuojate savo darbuose, architektais? Ar girdėjote jų reakcijų?
– Dažniausiai dirbame su senais pastatais, taigi architektų tiesiog nebėra gyvųjų tarpe. Dažniausiai nėra galimybės su jais susitikti. Japonijoje bandėme dirbti su architektu, bet tai dėl pandemijos taip ir neįvyko.
– Esate kūręs daugelyje šalių, nuolat keliaujate. Ar tikite, kad kuo didesniam žmonių ratui prieinami kultūra ir menas – pagrindiniai raktai į vieningą Europą?
– Ne tik raktai į vieningą Europą. Apskritai, jei žmonės labiau domėtųsi kultūra, viskas klostytųsi žymiai geriau. Kultūra leidžia sukurti bendrus atskaitos taškus, turėti bendras patirtis, ryšius. Man yra svarbu jungti skirtybes. Tai viena iš kolektyvinių projektų užduočių ir ambicijų. Kaip priimti bendrus sprendimus, kurie nesiremtų balsavimu? Nes balsavimas susijęs su pykstančiais žmonėmis. Kaip pasirinkti būdus, kurie remtųsi susitarimu? Dažnai grupėje būna disonuojančių balsų, bet tai yra tie balsai, kurie yra ir mumyse. Mes nesame tik kažkoks vienas dalykas, aš nesu tik menininkas, aš taip pat kažkur kamputyje esu rasistas, manyje yra visokių balsų. Kolektyve šie balsai yra ne tik kitų žmonių, bet taip pat ir mūsų. Taigi, kaip su tuo susitaikyti? Kad kitas nėra priešas, o tik mūsų pačių atspindys? Taigi visi sprendimai yra priimami klausantys kitų balsų, o tik paskui ne priimame sprendimą, o pabandome kažką daryti. Ir jeigu tai neveikia, grįžtame atgal, sprendimai nėra amžini.
Menas yra būdas kurti ir išbandyti taisykles.
Manau, kad žmonija dabar bando eiti tuo keliu, baigėsi vertikalybė. Būtent dabar vertikalybė suvokia, kad ji nebėra legitimi, todėl naudoja agresyvią jėgą. Man atrodo, kad tai yra pabaigos pradžia. Menininkai ir kultūra yra čia tam, kad galbūt pasiūlytų kažką kita, kad išbandytų kitus, galbūt netikrus, kelius sugyventi, kaip vaikų žaidimuose, kai nebenorėdami toliau žaisti jie rodo čiurą, nes žaidimas nebeveikia. Susikurtos politinės ir ekonominės taisyklės tėra žaidimas, niekada nesupratau, kodėl vieni miršta iš bado, o kiti maudosi aukse, tam nėra jokio realaus pagrindo. Kartais reikia rodyti čiurą ir keisti žaidimo taisykles. Menas yra būdas kurti ir išbandyti taisykles.
Europos kultūros sostinės titulo metai prasidės sausio 22 d. 19:30 val. prie „Žalgirio“ arenos didžiuoju atidarymo šou – pirmuoju Kauno mito trilogijos veiksmu – „Sukilimas“!
