Viena tokių yra botaniko, VDU profesoriaus Liudo Vailionio (1886–1939) asmenybė. Baigęs Krokuvos Jogailos vardo universitetą, 1918 metų rudenį L.Vailionis atvyko į Kauną – tik ką susikūrusios valstybės centrą.
Čia sutiko kitą energingą gamtininką Tadą Ivanauską. Bendros pažiūros kultūros ir mokslo klausimais abu vyrus suvienijo, jie tapo puikiais bičiuliais ir bendradarbiais. Tik, priešingai nei Tado Ivanausko, Liudo Vailionio pavardė šiandien yra nepelnytai užmiršta.
L.Vailionis – gili ir įvairiapusė asmenybė
„Sovietams nepavykus šeimos ištremti dėl ankstyvos senelio mirties, jų kerštu tapo botaniko vardo ištrynimas iš istorijos puslapių“, – pasakojo anūkė D.Narkevičiūtė.
Pasak senelio biografiją gerai išstudijavusios anūkės, L.Vailionis buvo romi, tačiau gili ir įvairiapusė asmenybė.
Jis buvo vienas iš 1920 m. Aukštųjų kursų steigėjų, 1922 m. sukurto Lietuvos universiteto iniciatorius ir darbo grupės narys, Kauno botanikos sodo kūrėjas, Gamtos tyrimų stoties steigėjas (1920 m.), „Lietuvos botanikos žodyno“ (1939 m.) redaktorius ir leidėjas, Lietuvai pagražinti draugijos organizatorius (1920 m.), mokslininkas, tyrinėjęs Lietuvos vandenų dumblius, gamtosaugos puoselėtojas, lietuvybės ugdytojas, aktyviai dalyvavęs Šaulių sąjungos veikloje ir du kartus išrinktas jos pirmininku – 1924 m. ir 1934 m.
Profesorius L.Vailionis buvo ir didelis eruditas, meno ir muzikos mylėtojas, puikus vyras ir dviejų dukrų – Rytės Marijos ( g. 1932 m.) ir Danutės (1927–2017) – neužmirštamas tėvas. Pastaroji ir pradėjo skleisti žinias apie savo tėvo L.Vailionio veiklą, siekdama grąžinti jį į Lietuvos istorijos puslapius.
„Jis mirė, kai mano mamai buvo vienuolika metų, bet patirtos vaikystėje emocijos, glaudus dvasinis ryšys tarsi užbūrė ją ir taip jai padėjo suformuoti ir saugoti tarpukario Lietuvos inteligentijos įvaizdį, kurį ji pati skleidė visą savo gyvenimą“, – sakė D.Narkevičiūtė.
Daugelį savo gyvenimo metų tėvo atminimo įamžinimui paskyrusi istorikė Danutė Vailionytė-Narkevičienė 2011 m. parašė monografinę apybraižą „Liudas Vailionis“, kurioje gausu istorinės medžiagos, tuo metu gyvenusių žmonių portretų bei asmeninių prisiminimų.
Istorikė Danutė Vailionytė ir jos vyras tekstilės inžinierius Vytautas Narkevičius, kartu nugyvenę šešias dešimtis metų, iškeliavo Anapilin pernai, būdami garbaus amžiaus. Pastaruosius gyvenimo metus jie praleido tėvo sodyboje Varžupyje, o Danutės rūpesčiu ši sodyba yra įtraukta į paveldo saugomų memorialinių sodybų sąrašą.
Pakaunės sodyba – tarsi senas dvaras
Miestui nuožmiai užkariaujant senųjų rajono gyventojų žemes, mažėja laiko nepaliestų kampelių plotai. Vienas tokių yra Janinos ir Liudo Vailionių sodyba – Varžupis, kurio vardu pavadinta ir gatvė, vedanti į Kamšos draustinio prieigas.
L.Vailionio anūkė Dalia džiaugiasi, kad jų šeima – pirmoji iš trijų šeimos kartų, kuri pastaruoju metu nuolat gyvena senelio namuose. Pats botanikas čia gyvendavo tik šiltuoju metų laiku, o žiemą ir rudenį nuomodavosi butą Kaune. Keliauti į darbą mieste iš sodybos jam buvo per toli ir sudėtinga: leistis nuo kalno, valtimi keltis per Nemuną, iš Lampėdžių – kone į Kauną. Vakare – atgal.
„Nors namas nemažas, bet tai nėra dvaras, kaip dažnai pasirodo iš pirmo žvilgsnio, tai tik šimto metų senumo tarpukario naujakurio sodyba, turinti gražią to laikmečio architektūrą.
Ši vieta unikali tuo, kad 1918 metais, kai išėjo žemės reformos įstatymas, buvo pradėti parceliuoti Lietuvos dvarai.
Vyriausybė nusprendė sumažinti Marvos dvarą, o įsigyti dvaro žemės už mažesnę kainą pirmumo teisė buvo duota dviems kategorijoms žmonių: tai buvo daugiavaikiai ir mažažemiai bei kariuomenės savanoriai. Mano senelis su profesoriumi T.Ivanausku buvo Šaulių sąjungos aktyvūs nariai, todėl jie turėjo tokią teisę.
Būtent toje teritorijoje buvo nukirptas gabalas žemės iš dvaro, ir jį pradėjo dalinti savanoriams. Tai – unikali vieta, buvęs dešimties savanorių kaimas“, – pasakojo pašnekovė.
Moters teigimu, šiandieniniai naujakuriai, atsikeliantys čia, ne visi žino, kad įsikuria istoriškai įdomioje vietoje.
Sodyboje slėpėsi nuo tremties
Profesorius L.Vailionis mirė prieš pat karą, 1939 metais. Gal būt todėl jo šeima neatsidūrė sovietų akiratyje ir išvengė tremties.
Istorinė sodyba, kurioje dabar gyvena Dalios šeima, o karo ir pokario metais šeimininkavo močiutė Janina Vailionienė (1900–1994), tuo metu buvo tapusi užuovėja ne vienam nuo tremties bėgusiam lietuviui, tarp kurių buvo ir žinomų žmonių.
Tarybiniais laikais turėti nuosavybės nebuvo galima, todėl sodyboje buvo priregistruoti kiti žmonės.
„Jie ten gyveno, palaikė šiokią tokią tvarką, prisidėdavo ir mano močiutė su mama. Vasaromis mes važiuodavome ten atostogauti. Tad kaimiško kvapo čia vaikystėj būta daug“, – pasakojo D.Narkevičiūtė.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę dėl tėvo žemės susigrąžinimo D.Vailionytei-Narkevičienei teko bylinėtis net 20 metų. Jos tikslas buvo atkurti sodybą ir vėl ją paversti gyvu kultūros židiniu, todėl čia pastaraisiais metais intelektualioms šeštadienio popietėms burdavosi Universitetų moterų sambūrio narės, kurioms ilgą laiką vadovavo pati Danutė.
Intelektualių salonų idėja – taip pat iš tarpukario. Tokius salonus tuo metu dažnai organizuodavo Obelynės šeimininkai Honorata ir Tadas Ivanauskai. Honorata (1891–1949) – antroji asmenybė, sužavėjusi D.Vailionytę-Narkevičienę. Antroji T.Ivanausko žmona, būdama Danutės krikšto mama, paliko išsilavinusios ir aktyvios moters įvaizdį, apie kurį D.Vailionytė-Narkevičienė pasakoja antrojoje biografinėje apybraižoje „Honorata“ (2017).
Dabar Akademijos miestelyje yra išlikusios tik kelios to meto savanorių sodybos, tarp jų – profesorių L.Vailionio Varžupio ir T.Ivanausko Obelynės, Paužų, Jarų, Staniulaičių, Aleksynų sodybos. Visą kitą buvusio savanorių kaimo žemę įsigijo naujakuriai.
Beje, Varžupiu sodyba pavadinta dėl netoliese tekančio to paties pavadinimo upelio. Pagal tai ir vienai iš Akademijos gatvių dabar yra suteiktas toks pats pavadinimas. Pavadinti gatvę Varžupiu pasiūlė L.Vailionio dukra, norėdama įamžinti tėvo atminimą. Kita gatvė pavadinta profesoriaus Liudo Vailionio vardu. Varžupio sodybos ateitis dabar – dviejų Liudo Vailionio anūkių, menotyrininkių Dalios ir Algės rankose.
Šeimos istoriją girdėjo iš tėvų
D.Narkevičiūtė sako, kad miestui turėtų būti svarbios tokios erdvės, lygiai taip pat svarbu gaivinti atmintį: „Nes tie žmonės, kurie dar gali papasakoti, nenumaldomai greitai išeina Anapilin“.
Visą vaikystę istorijas apie senelį girdėjusi Dalia jas perduoda ir savo vaikams. Moteris pasakoja nieko specialiai nedaranti, tačiau tokias vertybes turinčioje šeimoje istorijos – detalėmis ir epizodais – sklinda iš lūpų į lūpas.
„Ir vaikams tai natūraliai įdomu. Mūsų namuose išlikusi sena senelio tetos austa ir siūta antklodė, kurią senelis vežėsi studijoms į Krokuvą, knygos, kurias jis vartė, skaitė, kiti daiktai“, – sakė D.Narkevičiūtė.
D.Narkevičiūtė pasakoja, kad L.Vailionio pavardę iš atminties labiausiai stengtasi ištrinti sovietmečiu. Tačiau ir dabar, atvertus istorikų darbus, akivaizdu, kad yra istorinių spragų.
„Kai senelis mirė, mamai buvo 11 metų. Tada žmogus labai romantiškai mato savo šeimą. L.Vailionis išties buvo eruditas, labai kultūringas ir dvasios aristokratas. Ir mama visą savo gyvenimą labai mokėjo palaikyti atmintį.
Todėl aš ir mano sesuo menotyrininkė Algė Gylienė galime drąsiai viską pasakoti, kalbėti apie tuos laikus. Nors aš gimiau jau praėjus trisdešimčiai metų po senelio mirties, bet man jis – tarsi gyvas. Tai mūsų mamos sekmadieninių pokalbių prie pietų stalo vaisius“, – kalbėjo D.Narkevičiūtė.
Ryšys su protėviais svarbus kiekvienam
Visas mūsų gyvenimas, mūsų praeitis ir dabartis yra tiltai, jungiantys žmones, likimus ir kartas. Tuo įsitikinusi D.Narkevičiūtė.
„Kai pirmą karą pamatai savo kūdikį, o jame – ir giminės bruožus, kai jis ima kalbėti ir reikštis, kai išgirsti žodžius, kurių pats jau nenaudoji, o jo kalboje atsiranda mažybiniai dariniai, atsklidę iš senelių kalbos, tada imi suprasti, kaip svarbu žmogui vertinti ryšį su savo protėviais.
Mūsų intelektas, kultūros paveldas nesukuriamas per vieną kartą, viskas yra iš kartos į kartą.
Man kartais keista, kai stebiu naujakurius, kurie aktyviai keliasi į ekonomiškus A+ klasės namus. Tada galvoju: juk jie turi palikę savo namus, juk mes nesame šiandien nusileidę iš kosmoso, turime tęstinumą, turime šaknis, senelius, kurie kažkur gyveno. Ar mes sugebėjome tai išlaikyti? Juk yra žmonių, kurie kelis hektarus senelių žemės iškeitė į naują BMW.
Bet be ryšio su seneliais nieko nebus. Jie mūsų gyvenime yra labai svarbūs. Senelis gali būti neįgalus, pasiligojęs, gali būti sunku jį prižiūrėti. Bet iš tikrųjų vaikams ir anūkams seneliai duoda vidinės tvarkos supratimą, suvokimą, kas yra teisinga.
Mano tėvai išėjo beveik kartu, o visi keturi jų anūkai turėjo didelį ryšį. Ši vasara buvo pirmoji be senelių. Aš matau, kaip visiems vaikams jų trūksta. Jie buvo tiltai, jungiantys mūsų pasaulius“, – D.Narkevičiūtė.
