Kauno „Veršvų“ gimnazija buvo pripažinta versliausia pernai metais vykusiuose Europos verslių mokyklų apdovanojimuose (angl. k. The Enterpreneurial School Awards).
Verslumo žinių neseniai įgijo ir beveik 200 mokinių iš įvairių Kauno rajono mokyklų, kurios dalyvavo „Junior Achievement Lietuva“ mokymuose, inicijuotuose vienos iš „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programų „Kylantis Kaunas“.
„Junior Achievement Lietuva“ programos mokymai, skirti pristatyti finansinio raštingumo ir verslumo įgūdžių tobulinimą ir praktinį bandymą dar mokantis mokykloje, vyko aštuoniose mokyklose: Karmėlavos Balio Buračo, Domeikavos, Neveronių, Raudondvario, Vilkijos, Garliavos Juozo Lukšos ir Garliavos Jonučių gimnazijose. Mokymus vedė mokytoja R.Lincevičienė.
– Renata, tokie mokymai už jūsų mokyklos ribų surengti pirmą kartą?
– Kiek žinau, taip, pirmą kartą. Tai projektas, kuris skatina rajono gimnazijas kuo daugiau įsitraukti į verslumo veiklas. Jie buvo skirti daugiau vyresnių klasių moksleiviams, bet buvo ir mažesniųjų klasių mokinių.
Mačiau, kad mokiniams patiko, nebuvo nė vienų mokymų, kad vaikams nepavyktų sukurti kažkokios idėjos, sugalvoti sprendimo. Pasiteisino, pavyko, mokiniai įvykdė užduotis.
– Kodėl šie mokymai atsirado?
– Jų iniciatoriai yra „Kaunas 2022“ komanda ir „Junior Achievement Lietuva“.
Kodėl? Mes esame fanatikai kalbat apie verslumo sritį ir bandome paaiškinti, įrodyti, kaip svarbu mokinius mokyti per praktinę veiklą.
Aš pati kuriu jaunąsias bendroves kartu su mokiniais, dalyvaujame mugėse, mokiniai mokyklos suole kuria verslą. Tikrą verslą. Mokiniai padaro asmeninę pažangą būdami toje bendrovėje – norisi, kad kuo daugiau Lietuvoje mokinių užsidegtų tuo ir pabandytų. Pirmiausia – pabandytų.
Kiek esu mačiusi per savo ne tokią ir ilgą – ketverių metų – patirtį, mokiniai iš nedrąsių patampa drąsiais, ir nekalbančių – kalbančiais. Atsiranda iniciatyvų, esu mačiusi jų begalinį tobulėjimą.
– Kas yra jaunosios bendrovės?
– Papasakosiu vieną pavyzdį. Visų pirma, tai yra tikras verslas mokyklos suole.
Mokiniai susiburia į komandą, kurioje galėtų išspręsti kažkokią problemą. Dar svarbus mokinių požiūris į verslą. Juk jei seniau paklaustume žmonių apie tai, kas yra verslininkas, verslas, būtų ne patys gražiausi žodžiai. Verslininkas ir apgaudinėja, ir sukčiauja. Dabar verslininkai pristatomi kone kaip pasaulio gelbėtojai, kurie sprendžia tam tikras problemas. Jie randa problemą, ir galvoja, kaip padėti visuomenei ją išspręsti, jie kuria idėjas pagal visuomenės poreikį. Atsiranda ir socialinio verslo sąvoka.
Tad ką darom su mokiniais? Mokiniai sukuria komandą, ir tuomet ieško problemų. Kokios jos jų artimoje aplinkoje, gal – Lietuvoje, o gal pasaulyje, kaip jie gali prisidėti prie tų problemų sprendimo?
Iš tų problemų gimsta idėjos. Pavyzdžiui, viena mano bendrovė kūrė kalendorius. Jie nebuvo paprasti, o skirti mokiniams padėti geriau išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, pagerinti rezultatus.
Todėl jie sugalvojo animuotus kalendorius, kur kiekvienas mėnuo buvo animuotas autorius citata, kuri atkreiptų dėmesį. Kiekviena citata buvo užkoduota QR kodais, kad mokinys jį nusiskenuotų ir taip rastų daugiau informacijos arba apie autorių, arba apie jo kūrinius. Tokiu būdu mokėsi.
– Kaip vyksta pats bedrovės kūrimo procesas?
– Kai jie sugalvoja idėją, tuomet pasiskaičiuoja, kiek pinigų reikia jos įgyvendinimui, pradžiai. Tada registruoja savo bendrovę „Junior Achievement“ sistemoje, gauna leidimą ir jau gali pradėti veiklą.
Užsisako akcijas, pasiskaičiuoja, kiek jiems reikia akcijų pradėti savo veiklą. Jie gali gauti šimtą akcijų, o vienos akcijos vertė, pavyzdžiui, yra 2,5 euro. Pardavę tas akcijas turi akcininkus, nes veikia bendrovės principu, ir taip gauna 250 eurų. Gavę pinigus vaikai pradeda gamybos, kūrimo procesus.
Jei bendrovė dirbs pelningai, pabaigoje metų grąžinami dividendai.
Jie pasiskirsto pareigomis, yra prezidentas, yra atsakingas už marketingą, už pardavimus, už gamybą.
Turime mentorių. Tai yra žmonės iš verslo srities, kurie galbūt dirba panašioje srityje, gali vaikus nuolat konsultuoti.
Mokiniai prekiauja, gamina, važinėja po muges, pristato savo produktą komisijos nariams, kurie verslo, bankų atstovai, visuomenės veikėjai. Jie mokinius vertina, klausinėja, vaikai ruošia finansines ataskaitas, veda ūkinių operacijų žurnalus, skaičiuoja pelną, kaip akcininkams išdalinti pinigus. Metų pabaigoje bendrovė uždaroma, o kitais metais vėl gali būti kuriama.
– Ar vaikai turi daug verslo idėjų?
– Labai daug, pačių įvairiausių. Smagu, kad vaikai tampa socialiai atsakingesni. Gręžiasi į gamtos, aplinkos saugojimą, į neįgalių žmonių įdarbinimą, įtraukimą į savo veiklą.
Merginos, tarkime, kuria papuošalus iš antrinių žaliavų ir į gamybos procesą įtraukia neįgalius vaikus. Idėjos – nuo lempinių stiprintuvų, kuriuos sugalvojo mokiniai ir kuriais prekiauja vienas prekybos tinklas. Įdomu tai, kad tie produktai turi realią galimybę patekti į rinką.
Buvo arbatos, papuošimai, daugkartinio naudojimo šiaudeliai, puodeliai, įvairios programėlės. Daugybė idėjų.
Mokiniai yra tiek kūrybingi, kad verslininkai, atvažiavę į muges ir pažiūrėję mokinių idėjas, nuoširdžiai nustemba.
– Be mugių, ar vaikai turi kontaktą su verslo žmonėmis?
– Turi. Anksčiau kiek sunkiau buvo paaiškinti, kas čia yra ir kodėl mokiniams jų reikia. Dabar verslininkai labai noriai bendrauja su mokiniais: padeda, dalijasi patirtimi, kviečiasi į įmones.
Pavyzdžiui, dabar yra bendrovė „Hidrolatus“ , ir mokiniai gamina hidrolatus. Tai yra hidrintas žolelių vanduo. Jie sprendžia problemą, kad žmonės kuo daugiau naudotų natūralių produktų. Mokiniai turi mentorę, su ja susitinka, ji juos konsultuoja.
– Kodėl vaikus svarbu mokyti tokia forma ir ką tai duoda vaikams?
– Jiems įdomi praktinė pusė, reali galimybė visa tai paliesti. Kitas dalykas – mokiniai pajunta apkritai visų dalykų naudą ir prasmę. Jeigu bendrovė gamina hidrolatus, gamybos procese jiems padeda chemijos mokytoja.
Tarkime, chemija kažkam niekada nebuvo įdomi, jis nejuto, nesuprato apčiuopiamos chemijos naudos. Tačiau staiga chemijos mokytoja padeda gaminti ir tada vaikas suvokia, kam reikalinga chemija. Chemija tampa įdomi.
Mes savo gimnazijoje nuo pradinių klasių su mokiniais kuriame verslumo projektus. Tai reiškia, kad kiekvienas mokinys per mokslo metus turi įgyvendint panašų – kaip bendrovės principu – projektą. Nuo pradinuko iki pat vyresnių klasių.
Mokytojai turi vieną mentorių – projekto vadovą, tačiau tą daryti padeda ir patys mokytojai.
Staiga chemijos mokytoja padeda gaminti ir tada vaikas suvokia, kam reikalinga chemija.
Jei mokiniai sugalvoja gaminti kremą ar lūpų balzamą, jiems padeda ne tik chemijos mokytoja, bet ir informacinių technologijų mokytoja sumaketuojant etiketes, skelbimus, o dailės mokytoja padeda sukurti logotipą. Tada jie supranta, kodėl visko mokykloje reikia mokytis. Per praktinę veiklą pamato, kad visi dalykai yra svarbūs.
Vaikai dalyvauja ir tarptautinėse mugėse, kur svarbi anglų kalba. Jie suvokia, kaip apskritai svarbu mokėti kalbėti, pristatyti save, savo produktą.
Per vienos bedrovės veiklą mokiniai patobulina savo gebėjimus, patys nejusdami daug ko išmoksta. O būdami tik pamokoje kartais jie tiesiog nepamato prasmės.
– Kai kurie pirmieji nepriklausomos Lietuvos verslininkai sako: aš ištaškiau pinigus, nes mūsų niekas nemokė verslo, nemokė verslo kultūros. Nežinojome, kaip su pinigais elgtis. Jūs su vaikais kalbatės tokiomis temomis?
– Kalbame. Mes gimnazijoje mokome ir ekonomikos, ir finansinio raštingumo, ir kitų dalykų. Pas mus šis mokymas sustiprintas.
Manau, kad ateinanti karta jau yra kitokia. Ji yra socialiai atsakingesnė, ji kitaip žiūri į verslą, į pelną, jie linkę pasidalinti, kam to labiau reikia, paaukoti, padovanoti. Mokiniai pinigus vertina. Kalbame apie taupymą, apie vartojimo kultūrą, mokome vartoti atsakingai.
Kitas dalykas, mokiniai labai linkę skaičiuoti. Kartą mes su penktokais darėme projektą ir ėjome pirkti jam reikalingų priemonių. Aš net nemačiau, kaip, bet parduotuvėje pirkdami jie ėmė derėtis.
Ateinanti karta jau yra kitokia. Ji yra socialiai atsakingesnė, ji kitaip žiūri į verslą.
Pardavėjai aiškino, kad jie yra bendrovė, kad daro savo verslą, kad jiems labai svarbu nusipirkti kuo pigiau ir kad jiems padarytų nuolaidą. Aš to nesakiau, jie patys prašė nuolaidos.
– Mokytoja, jūs, matydama vaikus, jų asmenines savybes, galite numatyti, kurs bus verslininkas, o kuriam – neduota?
– Gal ne verslininkas. Kartais matai, kad tam, kuris gimnazijoje nėra pats patogiausias vaikas mokytojui, gyvenime viskas bus gerai. Jis yra kūrybiškas, turi idėjų ir geba susigaudyti, susiorientuoti visose situacijose.
Nuo pradinių klasių mūsų mokiniai mokosi pasirenkamųjų verslumo dalykų – finansinio raštingumo, ekonomikos, vartojimo kultūros, verslo simuliacijų, yra projektinė veikla, neformalus ugdymas. Į kiekvieną mokomąjį dalyką yra integruojamos verslumo temos, visi mokytojai per savo pamokas kažkiek kalba apie verslumą, apie finansinį raštingumą, integruoja temas.
Su vaikais kalbame ir apie asmeninį biudžetą, apie taupymą, apie kaupimą ir panašiomis temomis.
Mūsų kartais klausia: ar baigę jūsų gimnaziją visi bus verslininkai? Ne, ir ne to mes siekime.
Siekiame, kad vaikai gebėtų pastebėti įvairias problemas ir nebijotų jų spręsti. Nes mes kartais pastebime problemą, bet sakome, kad vienas nieko nepakeisiu, man nepavyks. Arba apsimetame, kad tos problemos nematome. To mes ir mokome – matyti, pastebėti, spręsti.
