– Man susidarė įspūdis, kad čia, Kaune, teatro darbuotojai jūsų bijo – pagarbiai, bet bijo. Greičiausiai ne tik Kaune. Ką apie tai manote?
– Aš pats savęs bijau (juokiasi).
Iš tiesų nežinau. Visuomet buvau kiek kitoks. Manau, šiandien aktoriams atranka galėjo pasirodyti keista. Tokie mano metodai, niekuomet nesu tikras, kaip pasielgsiu. Matyt, jei būčiau studijavęs teatro profesiją, jei būčiau norėjęs dirbti teatre, jo nekurčiau.
Esu iš Teksaso. Į teatrą pirmąkart nuėjau palyginus vėlai, ir man labai nepatiko. Nepatiko aktoriai, nepatiko vaidyba, ji pasirodė nereikalinga ir sudėtinga. Nenorėjau sėdėti priešais trupę, besistengiančią man primesti savo emocijas. Geriau būčiau sėdėjęs vienas kambaryje. Tuomet nuėjau į operą, ir man dar labiau nepatiko. Vėl mieliau būčiau grįžęs į savo kambarį, užsidaręs duris ir klausęs įrašo, nei stebėčiau, kaip solistas man prieš akis pervaidina. Kostiumai pasirodė tiesiog juokingi, kaip ir scenografija. Tikrai mieliau būčiau užmerkęs akis (juokiasi).
Taigi greičiausiai dėl to, kad labai nepatiko viskas, ką mačiau, ir ėmiau kurti teatrą. Šios karjeros neplanavau, viskas nutiko netyčia. Su kurčiu juodaodžiu berniuku, niekuomet nelankiusiu mokyklos ir nemokėjusio žodžių, parašiau pjesę. Jos trukmė – septynios valandos. Niujorke žmonės sakė, kad negaliu tokios statyti – ji per ilga, žmonės nesupras, jie neišsėdės septynių valandų veiksme be žodžių.
Tuomet nuvykau į Prancūziją. Pierre Cardin pakvietė mane dviems pasirodymams teatre. Rodėme „Kurčiojo žvilgsnį“ penkis su puse mėnesio, kiekvieną vakarą, 2200 žiūrovų auditorijai. Charlie Chaplinas žiūrėjo spektaklį du kartus. Taip padariau karjerą, nors nieko nežinojau apie teatrą ir jo nemėgau. Mane ėmė kviesti Milano „La Scala“, Berlyno opera… Ir, žinote, kaskart maniau: „Gerai, pastatysiu dar vieną spektaklį, nes reikia mokėti nuomą“. Iš tiesų norėjau būti tapytoju, bet nebuvau pakankamai geras (juokiasi). Taigi jau 55-rius metus dirbu teatre.
– Ar Kaune radote, ko ieškojote?
– Tiesą sakant, ne. Bet esu plačių pažiūrų. „Dorianą“ statome ir Vokietijoje, ten jau turime aktorių, ir jis visiškai, visiškai kitoks, nei tie, kuriuos sutikau Kaune. Jis unikalus.
Monospektalio žanras man nesvetimas. Pats 1975 m. parašiau Hamleto monologą, 1977 m. suvaidinau spektaklį Paryžiuje. Dabar monologą atlieka kitas aktorius, ir pirmiausia, ką aš jam pasakiau, buvo „tu niekada nepadarysi to, ką padariau aš“. Niekas negali kurti taip, kaip kuriu aš, ir nenoriu, kad kas nors bandytų tai daryti. Jis – nedidelio ūgio, o aš tuomet buvau aukštas ir lieknas. Visai kitoks kūno sudėjimas ir visai kitoks aktorius. Iš dalies dėl tų skirtumų jį ir pasirinkau. Judesiai tie patys, apšvietimas toks pats, scenografija ta pati, bet jis – visai kitas žmogus. Ir Kaune mes ieškome kitokio. Nenorėtume padaryti kažko panašaus kaip Vokietijoje.
– Tai bus skirtingi spektakliai?
– Žinoma, nes skirsis aktoriai. Aš karts nuo karto prikeliu spektaklius. Pavyzdžiui mano ir Philipo Glasso operos „Einšteinas paplūdimyje“ premjera įvyko 1976 m., o prieš keletą metų jį vėl pastatėme. Judesio, scenografijos, muzikos, šviesų prasme viskas tas pats, bet žmonės jau kiti, taigi ir istorija kita.
– Monospektaklis – tai daug kūrybinės laisvės, bet ir daug spaudimo aktoriui, ar ne taip?
– Žinote, šįvakar pagalvojau, kad galbūt kviesime du aktorius. Nežinau, dar mąstau.
– Du – vis tiek mažiau nei, tarkime, dešimt.
– Sunkumas tame, kad būdamas vienas scenoje neturi partnerio. Partneris – tai publika.
Prieš keletą metų stačiau „Mariją, Škotijos karalienę“, šiame monospektaklyje vaidino prancūzė Isabelle Huppert. Planavau, kad vaidins Nicole Kidman, tuomet Meryl Streep, Cate Blanchett… Visos jos atsisakė, nes nenorėjo scenoje būti be partnerio. Isabelle tame nematė jokių problemų.
Mūsų pokalbio metu paminėjote jau nemažai žymių asmenybių, garsių muzikos, kino kontekste. Galima dar pridėti Lou Reed, David Byrne ar Lady Gaga, kuri irgi nėra profesionali teatro aktorė. Ko išmokstate iš menininkų, dirbančių kitose sferose?
Lady Gaga yra nepaprasta. Jos talentas milžiniškas. Ji puikiai skambina fortepijonu, pavyzdžiui, Mocartą. Kūriau jos videoportretą – nufilmavau gal dvi dešimtis variantų. Viename ji vienuolika valandų stovėjo nejudėdama. Vienuolika valandų, o ji juk superžvaigždė. Kaip išstovėti nejudant tiek laiko ir būti įdomiam? Ji tai sugeba, nes ji – nuostabi. Dar ji skaitė tekstą apie Markizą de Sadą, kurį parašiau remdamasis paveikslais, rodomais Luvre. Ji tai sugeba ne prasčiau nei klasikinė aktorė. Profesionaliau nebūna. Todėl, kad ji ruošia namų darbus, sunkiai dirba. Yra itin inteligentiška.
– Ar jūs visuomet sunkiai dirbote?
– Taip. Aš lėtai mokausi. Mokykloje būdavau paskutinis, o dirbdavau sunkiau nei daugelis klasės draugų. Teksaso universitete gyvenau viename kambaryje su vaikinu, kuris buvo pirmas savo grupėje, o aš vos išlaikiau. Visą laiką mokiausi, ruošiau namų darbus, o jis tarsi prašvilpė mokslus. Man buvo daug sunkiau. Pavyzdžiui, Hamletą mokiausi ketverius su puse metų. Toks lėtas esu. Mokiausi dieną naktį, duše, gatvėje, autobuse, visur. Bet jau kai išmokstu, tai visam laikui.
– Ilgai nešiojotės mintį apie „Dorianą“?
– Gal trejus ar ketverius metus. Pradėjau nuo idėjos apie tai, kad du yra vienas. Nors tai monospektaklis, bet jame du personažai yra vienas. Tai lyg dvi rankos, kairė ir dešinė, bet vienas kūnas. Arba kairys ir dešinys smegenų pusrutuliai, bet vienas protas. Manome, kad vienas plius vienas – tai du, bet suma gali būti ir vienas. Rojus ir pragaras – vienas pasaulis, ne du.
– Su rašytoju, dramaturgu Darrylu Pinckney pirmąkart dirbote prieš daugiau nei trisdešimt metų, buvo daug sėkmingų pastatymų. Ar jis buvo pirmasis kandidatas rašyti „Doriano“ scenarijų?
– Žinote, teatre man ypač nuobodus dialogų pingpongas. – Labas, kaip sekasi? Kaip tavo vardas? Tavo gražūs plaukai. – Mano vadas Bobas. – Ką veikei vakar? – Daug degtinės išgėriau. – Tai šiandien nekažką? Va šito teatre aš nekenčiu. Darrylas tuo tarpu žodžiais formuoja kūną, kuriame pingpongo situacijai nėra vietos. Jis su kalba dirba itin elegantiškai. Įdomu, kaip „Dorianas“ išverstas į lietuvių kalbą. Net jei galiausiai turėsime du aktorius, tai tikrai nebus – Labas, kaip tu? – Normaliai. atvejis.
– „Dorianas“ paremtas Oscaro Wilde‘o kūriniu ir rašytojo biografija, taip pat – tapytojo Francis Bacono gyvenimu. Kieno tai idėja?
– Labiau Darryllo. Su juo klausėmės Peggy Lee dainos „The Alley Cat Song“. Peggy Lee tokia cool ir tuo pat metu karšta – ironiška. Mąstėme apie benamę katę, taip ir prasidėjo „Dorianas“. Netyčia atradome paralelę su Francis Baconu – sakoma, į jo studiją įsibrovęs vagis, o jis, vietoje to, kad iškviestų policiją, pasisiūlė nutapyti nepažįstamojo portretą. Jie tapo mylimaisiais. Pasirodė, kad tai neįprasta, keista, paralelė su Oscaru Wilde’u.
– Ar galime tikėtis klasikinio Wilsono pastatymo?
– Kaip teigė Marcelis Proustas, „visuomet rašau tą patį romaną“. O kai Alberto Einsteino paprašė pakartoti, ką sakė, jis atšovė: „Nėra prasmės kartotis, nes mintis visuomet ta pati.“
Atsibundu ir darau tai, ką turiu padaryti.
Atsibundu ir darau tai, ką turiu padaryti. Neinu į biurą, iš biuro negrįžtu namo, nežiūriu televizoriaus, neglostau šuns. Mano darbas yra gyvenimas, aš nemąstau apie tai, kaip apie darbą. Darau, ką darau.
Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.
Visa 2022-ų metų programa yra čia.
