Knygų „Katė, kurios reikėjo“, „Dioniso barzda“ bei „Gaisras“ autorė rašymu dalinasi su kitais – prieš pusantrų metų iš Australijos į Lietuvą grįžusi rašytoja veda kūrybinio rašymo dirbtuves. Netrukus jos startuos Kaune – šiame mieste S.Bernotaitė prisijungė prie „Kaunas 2022“ vykdomų projektų ir mokymų.
– Sandra, kas yra kūrybinis rašymas?
– Plačiausia prasme kūrybinis rašymas yra viskas, kas sukuriama raštu. Net moksliniuose tekstuose yra kūrybos. Kūrybiniuose rašymo seminaruose dalijasi įvairiais metodais, kurie atveria vaizduotę, stiprina vaizduotės raumenį ir skatina ne tik svajoti, bet ir sėsti rašyti. Kai kuriais atvejais – reikia paskatinimo, kad baigtum tai, ką pradėjai.
Kartais rašantieji manęs klausia: ar jūs mokote rašyti romanus? Na, taip... Bet nebūtina pulti iškart rašyti romano. Galima parašyti daug gerų dalykų ir be to – nuo dienoraščio iki publicistinių esė arba, pavyzdžiui, palikti vaikaičiams užrašytą savo šeimos istoriją.
Į mane kreipiasi labai įvairūs žmonės, kartais – labai jauni, taip pat – vyresnio amžiaus. Būna, kad klausia, ar nėra amžiaus limito. Tikrai ne. Kol žmogus gyvas – jis gali pasakoti ir kurti istorijas.
Pati debiutavau būdama 35-erių metų, vos spėjau tilpti į Pirmosios knygos konkurso amžiaus limitą, o juk prozininkui tai gan anksti! Atsidėti rašymui galima labai vėlyvame amžiuje, o iki tol tik galvoti, kaip rašyti, nes jau žinai žmones, turi patirties, išlavintą literatūrinį skonį, esi perkaitęs daug knygų. Pagaliau – vaikai užauginti, ir gali tam skirti laiko. Manau, kad labai trūksta vyresnės kartos pasakojimų, todėl jiems reikia pagalbos, reikia, kad jie pradėtų rašyti.
Šiaulietis fotografas Rolandas Parafinavičius neseniai išleido knygą „Fotografas“, tai – trileris iš jo rankų, su pikantiškomis detalėmis, nuotykiais. Taip jis pasakoja ir apie savo miestą, ir apie savo profesiją. Tokius talentus reikia surankioti iš pakampių. Tad Kaune tą ir ruošiamės daryti. Pasiimsiu kastuvą ir važiuosiu ieškoti rašančių žmonių, grynuolių.
– Tačiau viešoje erdvėje galima išgirsti nuomonių, kad dabar knygas rašo, kas netingi, o kūrinio kokybė tarsi lieka antrame plane. Kartais jos apskritai nėra.
– Visą laiką taip buvo, bet dar niekada nebuvo taip lengva parašyti romaną turint paprastą priemonę – kompiuterį. Taip, turime problemą, kaip atsirinkti iš šlamšto. Bet ši problema yra ne tik literatūroje. Mus tiesiog užplūdo šlamšto srautas. Todėl tampa labai svarbus tas, kuris turi laiko atsisėsti ir išrinkti, kas yra jam vertinga, o mes susirandame tokį „ekspertą“, kurio skonis arčiausiai mūsų skonio. Auditorija tapo skirtinga, tad ir pasiūla įvairi.
Kiek seniau mūsų aplinkoje vyravo romantiškas požiūris į kūrėją. Juo galėjo tapti žmogus su tam tikra privilegija, ir net sakydavo, kad tai duota iš aukščiau. Pripažinti kūrėjai įvertindavo talentą, priimdavo į savo gretas, padėdavo, mokydavo. Dabar neliko centralizmo ir nelaukiame įvertinimo iš aukščiau. Mes visi galime mokytis: nusipirkti knygą apie kūrybinį rašymą, nueiti į lietuvio ar užsieniečio kursus, išvykti studijuoti rašymo...
Puiku, kad šiandien kiekvienas gali turėti įžūlumo pats parašyti knygą ir ieškoti savo auditorijos. Bet kokiam šlamštui ar bet kokiam gėriui atsiras auditorija.
Nesakyčiau, kad visko per daug. Gerų dalykų yra per mažai, todėl kokybę kelti reikia mums patiems, mokytis vieniems iš kitų, neskaityti šlamšto ir nevadinti jo gėriu. Esu ne kartą sakiusi savo pažįstamiems: sutarkime, kad nesipyksime, jei tau mano knyga nepatiks, o man tavo knyga nepatiks. Geriau susipykti, negu meluoti.
– Ką skaitote jūs pati?
– Esu visavalgė. Galiu skaityti ir populiarią literatūrą, ir mokslinę fantastiką, ir aukštąją literatūrą, ir pačius naujausius eksperimentus. Skaitau, nes mėgstu literatūrą ir noriu susipažinti su tuo, kas joje vyksta. Tai – profesinis dalykas, kai lavini savo skonį, savo akiratį, skiri literatūrą rūšimis ir nemanai, kad ji yra kaip vientisas miškas.
Tame miške yra įvairių medžių – ir menkų krūmokšnių ir stiprių ąžuolų – po jais yra grybų ir gyvūnų išmatų. Tai ir sudaro mišką.
Esu parsisiuntusi Henriko Daktaro knygą. Juk taip įdomu! Ją reikia skaityti kaip atvejį: pamatyti jo perspektyvą, kaip jis pats save pristato. Be abejo, mes suvokiame, kad tai – nepatikimas pasakotojas, kuris neieško universalios tiesos. Jis pasakoja savo tiesą, išsiteisina.
Kartais jaučiu iš Lietuvos kritikų keistą nesuvokimą, kad pasakotojas gali būti meluojantis. Rašytojas nebūtinai atstovauja savo veikėjų pažiūroms. Tai – kaip aktorystė, kur suvaidini kažką, kuo nesi. Literatūra leidžia įsijausti į kito žmogaus tiesą ir praplečia mūsų akiratį, moko empatijos, atlaidumo.
– Po dešimties metų, praleistų Australijoje, grįžote į Lietuvą. Kodėl?
– Daug dalykų susidėjo. Sykį paklausiau savęs: ar matai savo kapą toje šalyje? Kai tampi vyresnis ir pradedi mąstyti apie saulėlydį, turi apsispręsti, ar tikrai nori kitoje šalyje užsikabinti. Draskymasis tarp dviejų gyvenimo erdvių yra skausmingas. Girdėjau, pavargsta skraidyti net tie, kurie yra apsistoję netoli – pavyzdžiui, Norvegijoje. O juk, būdamas Australijoje, švytuoji tarp planetos pusrutulių.
Pats atstumas padaro labai keistą dalyką. Tu tarsi išnyksti iš Lietuvos erdvės.
Mano knygos publikuotos Lietuvoje. Maniau, kad yra internetas ir viską galima bus padaryti per atstumą. Knygas taip ir išleidau. Bet kai tavęs nėra, negali susitikti su pažįstamais netyčia, negali trumpam prisėsti ir pasikalbėti – taip, kaip kalbamės dabar mes. Žmonės pamiršta, kad esi, kad egzistuoji... Todėl mane apėmė siaubas.
Nėra tas pats, ar gyveni svetur ir iš ten padedi Lietuvai, ar tikrai gyveni čia. Veikiame aplinkinius daug kuo – savo elgesiu, laikysena, savo pavyzdžiu, išsakytu požiūriu tiek buitiniame lygmenyje, tiek viešojoje erdvėje. Niekada nemaniau, kad buvimas čia yra toks svarbus.
– Sandra, Australijoje rašėte knygas. Tačiau toks gyvenimas – tai prabanga, kai rašytojas gali leisti sau tiesiog rašyti. Kyla natūralus klausimas – iš ko jūs gyvenote?
– Turėjau prašmatnias sąlygas nesirūpinti pragyvenimu, mane išlaikė vyras, tokia buvo mudviejų sutartis. Rašytojai labai nedaug reikia – maisto, stogo, kambarėlio, kompiuterio ir knygų. Dirbau kaip visi normalūs žmonės – pirmadienį visi į darbą, aš – į savo kabinetą.
Jei viduryje dienos išeidavau nusipirkti batų, ir pardavėja klausdavo, kaip man šiandien sekasi, atsakydavau, kad iš savęs pasiėmiau išeiginę.
Tam, kad rašytojas galėtų dirbti pilną darbo laiką, turi būti finansinis šaltinis. Tai – ne gėda ir ne absurdas, žinau tai, nes perskaičiau daug rašytojų biografijų.
O dabar kaip? Su vyru išsiskyrėme ir turiu išsilaikyti pati. Norėdama rašyti, turiu taupyti, už mažiau gyventi, prašyti paramos, leisti žmonėms man padėti. Kitaip nebūna.
Būtų gerai, jei rašančiam žmogui Lietuvoje būtų skiriamos nuolatinės stipendijos. Su kūrėjais kartais juokais svarstome, kad gal valstybė nepasitiki mumis ir mano, jog mes už tuos pinigus prasigersim? Ne. Bazinė stipendija mums atrištų rankas – negalvotume apie duoną, stogą, elementarius drabužius. Visiems kitiems orumą suteikiantiems dalykams galima užsidirbti kitaip.
Australijoje labai praturtėjau ir dėl kito: galėjau skaityti, nes bibliotekose yra viskas, ko reikia. Net mažytėje rajono bibliotekoje. Jei nori žymaus autoriaus pirmosios knygos, nueini į biblioteką ir randi. Ta knyga parašyta prastai, bet taip sužinai, nuo ko jis pradėjo. Randi keletą jo biografijų, autobiografiją, gali jį tyrinėti iš visų pusių.
Mes net su savo rašytojais to negalime. Sakykim, man labai įdomi Salomėja Nėris, tačiau kur jos biografijos, kur šiuolaikinių autorių knygos apie ją? Yra labai nedaug. Ši tekstinė mėsa nėra užauginta, kalbant ir apie kitus mūsų rašytojus, todėl jie tampa išties mirę, neaktualūs.
– Neretai žinomų užsienio autorių knygose galima rasti padėkas agentams, kitiems žmonėms, prisidėjusiems prie romano kūrimo. O kaip romanus kuriate jūs?
– Viską darau pati. Todėl ir romaną rašau dvejus-trejus metus, nes reikia susirinkti medžiagą. Rašau eskizą, atidedu į šalį, kad po kelių mėnesių galėčiau skaityti kritiškai ir matyčiau, ką toliau keisti, tobulinti. Perrašinėju, perdėlioju, redaguoju.
Turėti agentą būtų prabanga. Tą gali daryti pasaulinės rinkos terpėje esantys rašytojai. Rašytojų, kurie išgyvena iš savo darbo, yra 3 ar 5 procentai iš visų, kurie rašo. Domėjausi meilės romanų rašytoja Nora Roberts. Ji turi asmeninę asistentę, kuri ne tik koordinuoja ryšius su skaitytojais, redakcijomis, bet ir renka medžiagą. Pavyzdžiui, Roberts sugalvoja, kad kitas romanas bus moters ir vyro, kurie keliauja po JAV darydami fotoreportažą, meilės istorija. Užduotis asistentei – surinkti medžiagą apie fotografo profesiją, apie maršrutą, kuriuo jie keliauja. Roberts per metus kartais išleidžia po du naujus romanus.
Mūsų meno žmonės, net ir labai žymūs, patys turi rasti, kur publikuotis, kaip pasiekti auditoriją, kaip savo kūrinius platinti užsienyje. Mes – maža šalis ir mūsų kalba mažai skaitoma, užtat kultūros rėmimas mums strategiškai svarbus. Kultūros žmonės turėtų labiau įsitraukti į tos strategijos kūrimą.
– Apie ką pasakos jūsų naujas romanas? Esate šiaulietė, bet būtent dėl romano siužeto apsistojote Kaune.
– Abu mano romanai rašyti skirtingais metodais, kai kas sako, kad jie tarsi rašyti skirtingų autorių. Kadangi nemėgstu kartotis, naujas romanas bus ir vėl eksperimentas. Šįkart atsispiriu ne nuo asmeninės patirties – rašau fikciją su istoriniais asmenimis. Turiu daug apie juos perskaityti, nuvažiuoti į vietas, kur jie gyveno ar lankėsi. Romano veiksmas vyksta Kaune tarpukariu. Esu surinkusi įdomios medžiagos ir norisi ją išgyventi rašant.
Kaune apsistojau būtent dėl to, kad prieš trejus metus atvykau čia dešimčiai dienų patyrinėti ir pamačiau, kad už kiekvieno kampo – istorijos ženklai. Juk būtent čia, Kaune, kūrėsi moderni Lietuva. Miestas šaunus ir jame matau savo ateitį – jaučiuosi čia reikalinga.
