Ši diskusija tapo esminiu „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“, skatinančio atsigręžti į sudėtingą ir turtingą miesto istoriją, pristatymo akcentu.
Kalbėdamas apie tai, kaip elgtis su kolektyvine atmintimi, M.Zingeris ne kartą pabrėžė, kad svarbus kuo platesnis požiūris ir atidus žvilgsnis ne tik į praeitį, bet ir į ateitį. Jaučiantiems gyvenimo pulsą, bet pažįstantiems ir istoriją, praeitis pasiūlo kryptį ateičiai ir įvairius kultūrinės veiklos modelius. Tarkime, pabėgėlių problema, aktuali šių dienų Europai – juk ir Kauną bei Vilnių pabėgėlių bangos pasiekė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Kaip tuo metu buvo elgiamąsi su jais, klausė rašytojas.
Po diskusijos svečias sutiko atsakyti į daugiau klausimų apie tai, kaip šiandien ir rytoj operuoti buvusius ir esamus Lietuvos gyventojus vienijančią istoriją.
– Kokį įspūdį išsivešite iš „Atminties biuro“ pristatymo? Kokią prasmę įžvelgiate jo metu vykusioje diskusijoje?
– Manau, kad diskusija reikalinga, ir tikrai ne viena, galbūt jų ciklas? Reikia sukurti bendrą foną, nesikoncentruoti į atskiras bendruomenes, nors reikia ir būtina jas minėti. Išeiviai iš jų tarpo buvo labai reikšmingos figūros laikinojoje sostinėje, tarkime, Levas Karsavinas su jo „Europos kultūros istorija“, jo sesuo buvo Ballettes Russes balerina, gyvenusi, jei neklystu, Paryžiuje.
Prieškario Kauno teatrų režisieriai – Oleka Žilinskis, Romualdas Juknevičius buvo rusų režisierių mokiniai. Jie buvo pasikvietę į Kauną ir Michailą Čechovą, aktorių, režisierių, Antono Čechovo jaunesnįjį brolį, vėliau dirbusį Holivude. Tačiau ryškiausias akcentas, neišvengiamai, teks išeiviams iš žydų bendrijos. Apskritai, reiktų kalbėti apie tai, kokiais būdais Kaunas tapo kadaise reprezentatyvus Europos kontekste, žiūrėkime į visų Lietuvos gyventojų įnašą į Kauno ir laikinosios sostinės raidą.
Kalbant apie konkrečias bendruomenes – tegu kokioje nors erdvėje kalba, nufilmuoti ar betarpiškai, joms priklausantys dabartiniai taksistai, mokslininkai, sportininkai, medikai. Ką jie, kaip asmenys ir tų bendrijų atstovai, nori pasakyti? Kuo prisidėjo prie Kauno raidos? Ką patyrė Kaune? Kaip atmintį suvokia rusai, totoriai, žydai, vokiečiai, etniniai lietuviai?
Galėtumėte išsigryninti ir atskiras temas, pavyzdžiui, „Kaunas – mažasis Paryžius“, kalbanti apie tarpukario ambicijas, dinamiškumą, moderniškumą.
Galėtumėte išsigryninti ir atskiras temas, pavyzdžiui, „Kaunas – mažasis Paryžius“, kalbanti apie tarpukario ambicijas, dinamiškumą, moderniškumą. Šia tema galėtų vykti simpoziumas ar diskusija, apimanti literatūrą, architektūrą, teatrą. Beje, ne tik Paryžius kadaise buvo įkvėpimo šaltinis, bet ir Berlynas – tarkime, Laisvės alėja man primena garsiąją Unter den Linden alėją. Panašių vizijų anuomet turėjo ir Budapeštas, Ryga, Bukareštas. Žinote, jidiš kalboje yra tokia patarlė: „Gyvena kaip Paryžiuje“, tai atitikmuo kito žydų pasakymo „Gyvena kaip Dievo užantyje“. Tai – to laikmečio dvasios atspindys, šia prasme buvome Europos dalimi.
Daug ką dar galime atrasti. Jeigu kalbėtume apie žymius asmenis, štai, tarkime, garsaus teisininko, VDU teisės katedros vedėjo Simono Beliackino, žuvusio Osvencime, sūnus, kuris, nuvykęs į Islandiją, ten daug dirbo tam, kad būtų nepamirštas Lietuvos vardas (Islandija šiais laikais pirmoji tarp valstybių pripažino Lietuvą), arba kaunietis Arbit Blatas, École de Paris kronikininkas, nutapęs daugybę meno pasaulio garsenybių, rašęs reportažus iš Paryžiaus į Kauno žurnalus. Arba nekaunietis Markas Šagalas, išvykęs iš Maskvos su poeto Jurgio Baltrušaičio, Lietuvos ambasadoriaus, viza ir Kaune, kur jo žmona Bela, kiek pamenu, turėjo giminių, apie 1921 m. surengęs parodą, recenzuotą to meto žiniasklaidoje.
Beje, kaip asmenybės, man pirmiausiai į galvą ateina Kaune gimęs pasaulinės reikšmės filosofas Emanuelis Levinas, taip pat dailininkas, kritinio realizmo atstovas, itin svarbus JAV dailės istorijoje menininkas Benas Šanas. Žinoma, ir Arbit Blatas – jam mirus nekrologą išspausdino „The New York Times“, tai daug ką pasako.
Kodėl žydų muziejaus idėja, o ne totorių arba rusų? Nes, viena, žydai buvo didžiausia ir, manau, veikliausia tautinė-religinė bendrija ir, antra, jie patyrė išskirtinę katastrofą, sunaikinusią jų civilizaciją ir kultūrą.
Jei per ketverius metus, likusius iki 2022-ųjų, būtų parengtas Kauno Žydų muziejaus, kurio idėja daug kartų minėta penktadienio diskusijoje, projektas, jau būtų didelis žingsnis į priekį. Nemanau, kad pakaktų laiko projektą įgyvendinti, bet pradėti kalbėti apie ilgalaikę ekspoziciją jau tikrai galima. Svarbiausia – rasti universalią kalbą, žiūrėti plačiai, o ne vadovautis pasenusiais stereotipais. Beje, kodėl žydų muziejaus idėja, o ne totorių arba rusų? Nes, viena, žydai buvo didžiausia ir, manau, veikliausia tautinė-religinė bendrija ir, antra, jie patyrė išskirtinę katastrofą, sunaikinusią jų civilizaciją ir kultūrą Europoje ir, žinoma, Lietuvoje, ištrynusią veik visą paveldą, ir tai suvokiama visose Europos sostinėse, jos didmiesčiuose. Ten žydų muziejai yra remiami saivaldybių arba centrinės valdžios ir privačių fondų.
– Kaip kalbėti su tais žydais, kurie nuoskaudą jaučia visos Lietuvos ir lietuvių atžvilgiu? Ar tokia programa, kaip „Atminties biuras“, gali pasitarnauti mezgant dialogą?
– Manau, tai susiję daugiau su tais žydais, kurių gyvenimas Lietuvoje nutrūko pokariu. Žydų emigracijos iš Lietuvos bangų buvo daug, labiausiai traumuota karta – emigravusi iškart po karo, taip pat tai tie vilniečiai, kurie lietuviškai šnekančių Vilniuje, ko gero, beveik nematė, juos pažino tik trumpam, prieš karą, ir kaip nacių pagalbininkus.
Tokių žmonių požiūris labai savitas, bet kam gi nebūtų, esant jų vietoje, likusi negyjanti žaizda? Jie matė artimųjų žudynes, galbūt patys išlipo iš duobės. Kultūrinėmis priemonėmis tokių traumų neišgydysime, „Kaunas 2022“ negali tapti taikančiu mesiju. Bet, beje, ši karta jau gyvenimo saulėlydyje. O jų palikuonims „Atminties biuro“ veikla poveikio gali turėti.
Jei jau kalbėti apie Holokaustą, reikia tai daryti atvirai ir plačiai, subalansuoti gelbėtojus ir žudikus. Reikia suprasti, kad buvo nužudyta absoliuti dauguma Lietuvos žydų, tad jų gelbėtojai tebuvo lašas abejingumo jūroje, aplink siautėjant brutaliems instinktams, žudikiškam antisemitizmui. Gelbėtojai, be jokios abejonės, yra didvyriai, kone šventieji. Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje turime surinkę daug reikšmingų faktų šia tema, ją, manau, irgi galima paliesti. Tarkime, Sofija Binkienė, nenorėdama jaudinti savo ligoto vyro, rašytojo Kazio Binkio, slapta nuo jo išgelbėjo labai daug žydų vaikų, ir tai tik vienas pavyzdys iš Kauno. Su ja draugavo kaunietė vokietė, mokytoja Elena Holzmann, taip pat gelbėjusi žydų vaikus.
Reikia suprasti, kad buvo nužudyta absoliuti dauguma Lietuvos žydų, tad jų gelbėtojai tebuvo lašas abejingumo jūroje.
Be abejo, čia irgi reikia panoraminio žvilgsnio, nes, faktiškai, Holokaustas įvyko ir kone pavyko. Sovietų okupacijos metu atkurti istorijos nebuvo įmanoma. Vilniaus muziejus yra parengęs kilnojamą parodą apie sovietmetį „Žydai už geležinės uždangos“, joje kalbama apie saviveiklos teatrus, kitas iniciatyvas – tai buvo unikalu tuometėje Sovietų Sąjungoje. Kitų šalių gyventojai tuo stebėdavosi, visgi tai tebuvo likučiai, šiaip ne taip puoselėjami režimo sąlygomis. Tie, kas turėjo galimybę ištrūkti, tai darė, taigi demografija Lietuvoje keitėsi. Taip pat į Lietuvą atvykdavo žydų iš Rusijos, nes iš čia emigruoti į Izraelį buvo paprasčiau.
– Neseniai Vilniuje atidarėte Samuelio Bako muziejų. „Atminties biuro“ metu minėjote, kad nebūtų įmanoma kiekvienai Kaune gimusiai ar kūrusiai asmenybei įkurti po atskirą muziejų, visgi kokie variantai jums, kaip šios srities specialistui, atrodo realūs?
– Praktiškai mąstant, šiuo metu reiktų Kauno Žydų muziejaus. Negalima tiesiog imti ir nuspręsti, pakabinti ant namo lentelę su užrašu „Muziejus“. Pirmiau reikia turėti, ką rodyti – tai tyrėjų ir kolekcininkų darbas, tik jį atlikus galima ieškoti erdvės ekspozicijai. Nemanau, kad tokį muziejų reikia kurti tik internetinėmis kopijomis ir interaktyviais terminalais. Nuovokiai tarp technologijų patalpintas unikalus artefaktas tampa nepaprastai iškalbingas. Ypač svarbu autentiškumas ir originalai, kuomet kalbama apie meno kūrinius.
– Vilniuje tęsiasi diskusijos dėl K.Škirpos gatvės pavadinimo keitimo, Kaune jų nesigirdi, nors tokia gatvė egzistuoja – tiesa, ne miesto centre. Koks jūsų požiūris į šią situaciją? Ar tai, kad lokacija periferijoje, nukreipia dėmesį nuo problemos?
– Manau, jei 2022-aisiais mieste dar būtų K.Škirpos gatvė, tai galėtų kenkti tarptautiniam Kauno įvaizdžiui. Iki šiol niekas, net uoliausi šio asmens gynėjai, nesugebėjo neutralizuoti jo atsakomybės už antisemitizmą (LAF'o lapeliuose ir kitur), kuris buvo viena Holokausto prielaidų Lietuvoje. Mano akimis, tie, kas šiandien blizgina jo mundurą ar fraką yra teoriškai silpnesni už tuos, kurie jį kaltina pučiant į nacionalsocializmo ideologijos dūdą. Apie tai buvo rašyta ir profesionalių istorikų.
Jei 2022-aisiais mieste dar būtų K.Škirpos gatvė, tai galėtų kenkti tarptautiniam Kauno įvaizdžiui.
Beje, kalbant apie pavadinimus, o kokios gi gatvės Kaune pavadintos iškilių su laikinąją neatsiejamai susijusių žydų garbei? A.Mapu gatvė Senamiestyje – taip, o, pavyzdžiui, Danielius Dolskis? Šviesios atminties dainininko Vytauto Kernagio iniciatyva Laisvės alėjoje atsirado jo skulptūra. Kai 9-ajame dešimtmetyje dirbau laikraštyje „Laikinoji sostinė“, siūliau jo vardu pavadinti gatvelę prie žydų kapinių Žaliakalnyje, kuriose dainininkas palaidotas, bet šis pasiūlymas liko neįgyvendintas. Beje, ten palaidoti ir keli carinės imperijos Dūmos deputatai nuo Lietuvos. Toks žingsnis – garsių, svarbių kauniečių atminimo įamžinimas gatvių pavadinimuose, mokyklų pavadinimas gelbėtojų vardais – galėtų būti viena dialogo priemonių. Nors ir pavadinimai tebus gerų orų pranašai – bet dar ne sezonas – jei nebus Kaune bendresnio kultūrinio pakilimo.
