Gildas žongliruoja žodžiais. Viename jo delne – meilė Kaunui. Kitame – apmaudas, kad kai kuriose Kauno kultūros institucijose patogiai sėdintys specialistai apie kultūrą išmano mažiau, nei jis – apie kebabų gamybą.
Su 27 metų G.Aleksa susitikome netrukus po to, kai baigėsi jo įkurtos teatro grupės „Teatronas“ organizuotas šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“. G.Aleksa yra ir alternatyvių scenos menų erdvės „Šelteris“ įkūrėjas. Vienas iš išskirtinių šių metų G.Aleksos projektų – spektaklis „Otelas“, kuris buvo ir bus rodomas ne scenoje, bet senos statybos sovietmetį primenančiame bute. Įvairių minčių kaunietis turi ir daugiau, o rudenį ruošiasi naujam teatro sezonui.
– Gildai, ką tik baigėsi šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, kuriame kūrybines dirbtuves surengė žinomas šio žanro italų cirko artistas Roberto Magro, pasirodymus – tarptautinė šiuolaikinio cirko grupė „Circus I Love You“, vyko performansas Kauno „Žalgirio“ arenoje, cirko vaidinimas – daugiabučio kieme, o cirko palapinė stovėjo Šilainiuose, turguje kauniečiai galėjo pamatyti šiuolaikinio šokio spektaklį „(G)round zero“. Kokios nuotaikos po festivalio?
– Dvigubos. Visų pirma, didžiulis nuovargis. Ką tik baigėme visus fizinius darbus. Dabar sėsiu prie finansinių darbų, suskaičiuoti, kiek liko padengti minuso. Ir šioks toks liūdesys. Po visos pasakos mes – keturi organizatoriai – grįžtame į realybę. Be algų, nes savo algas atidavėme trūkstant pinigų įvairiems darbams.
„Cirkuliacijos“ festivalį suorganizavo keturi žmonės, kurie dirbo po 14–16 valandų per parą. Jie išprotėję. Gera prasme. Beje, pirmą kartą po kokių keturiolikos metų nuo streso vėmiau. Sapnuodavau naktimis, kad man žeria priekaištus dėl „Cirkuliacijos“.
– Bet kas yra šis festivalis? Jūsų noras, jūsų avantiūra? Neįvertinti finansai? Juk jį organizuojate jau ne pirmą kartą.
– Ketvirtą. Ir jau kalbame apie kitus metus, apie kitų metų programą. Kiekvienais metais pranokstame patys save.
Kalbant apie šiuos metus, teikėme papildomą paraišką dėl finansavimo Lietuvos kultūros tarybai. Negavome finansavimo. Paprastai kultūros taryba siunčia ekspertų vertinimus, o šį kartą atsiuntė ir tarybos vertinimą.
Ekspertai mūsų papildomą projektą įvertino daugiau kaip 90 balų ir siūlė skirti 7600 eurų – tai yra net šiek tiek daugiau nei „Cirkuliacijos“ minusas. Tačiau kultūros taryba nutarė jį įvertinti 70 balų ir neparemti. Tiesiog eilutėje, kur vertinama kokybė, kiti reliatyvūs dalykai, parašė nulius. Nulis. Nieko nereiškia ir nieko nereikia. Taryba tiesiog nepaklausė ekspertų.
Bet įgyvendinom visus planus. Ir dabar bandysim kažkaip pasidengti minusą.
– Apmaudu dėl to?
– Man apmaudu visų pirma dėl požiūrio. Šiemet turėjome daug partnerių, daug kas palaiko šią mintį, supranta, kad tai, ką darome, – svarbu. Tie, kurie buvo, patys Šilainių gyventojai kalbėjo, kad to čia niekada nėra buvę. Mūsų miestas yra vienintelis, kuris niekaip neprisidėjo.
– Kalbi apie Kauno miesto savivaldybę?
– Taip. Kreipiausi į juos dėl įvairių leidimų, kitų dalykų, ar jie gali kaip nors prisidėti. Kad aš bent jau turėčiau priežastį uždėti jų logotipą. Man pasakė (cituoju): galiu uždėti logotipą vien todėl, kad didžiuojuosi, jog esu kaunietis.
To džiaugsmo mažai, tiesą sakant, tai logotipo ir nedėjau.
– Kaip į tavo paties gyvenimą atėjo šiuolaikinis cirkas?
– Cirkas mane sužavėjo, kai pamačiau jų pasirodymus. Tada norėjau pastatyti spektaklį kaip šiuolaikinio cirko režisierius. Bet nėra atlikėjų, o o režisierius be atlikėjų – kaip fotografas be fotoaparato. Todėl įkūrėme festivalį, kuris turėjo įkvėpti ir skatinti. Šių metų festivalyje jau buvo ir nemažai lietuvių cirko artistų. Atsirado šiuolaikinio cirko asociacija, visus judina ir Roberto Magro.
Tiek po naujojo cirko savaitgalio, tiek po „Cirkuliacijos“ tu išeini ir supranti, kad nenori grįžti tik į teatrą, kur yra žmogus, pasakantis tekstą. Nori matyti žmogų, kuris, kartu su dar dviem žmonėmis, stovinčiais jam ant galvos, šokinėja per virvę. Tai nesulyginami dalykai. Jie vaidina gerai, būna gerai, gerai daro neįtikėtinus dalykus. Su šiuo žanru labai lengva įsimylėti.
– Kai spaudos konferencijoje pristatėte šiuolaikinį cirko festivalį, kalbėjote ir apie bendruomenės įtraukimą. Dėl šios priežasties didžioji dalis vaidinimų vyko viename iš miegamųjų Kauno mikrorajonų – Šilainiuose?
– Šiuolaikinis cirkas yra žanras, kuriuo labai lengva keisti bendruomenę. Cirko artistai žiauriai gerai bendrauja, jie labai faini ir nuoširdūs žmonės. Tai matėsi, tai atsipirko. Buvo labai daug močiučių, kurios nešė mums pomidorų, obuolių, siūlė iškepti duonos, atlikėjai buvo kviečiami į namus pas svetimus žmones: išgerti kavos, pavalgyti.
Aš manau, kad mes nesam labai uždara tauta. Mes esame labai svetingi ir norime priimti kitą, nesvarbu, koks jis, nesvarbu, kokia kalba jis kalba.
Žmonės mums pasakojo savo istorijas, kalbėjo apie Šilainius, klausinėjo apie mano kepurę, nagrinėjo mūsų charakterius.
Šilainius pasirinkome dėl to, kad tai pilkas, nykus rajonas. Man atrodė, kad kai buvo pastatytas Kaunas ir jame netilpo žmonės, kažkas daug kartų padarė „copy-paste“, ir taip atsirado Šilainiai.
Man atrodo, kad aktyviausia bendruomenės dalis yra benamiai ar girtuokliai, nes jie labai lengvai įeina į svetimas laiptines ir ten užmiega.
Ten net liftai yra tokie, kad juose telpa po 2–3 žmones, kad, neduok Dieve, niekas nebendrautų. Labai lengva padaryti taip, kad žmonės nebendrautų.
Aš pats ilgai gyvenau Šilainiuose. Man atrodo, kad aktyviausia bendruomenės dalis yra benamiai ar girtuokliai, nes jie labai lengvai įeina į svetimas laiptines ir ten užmiega.
– Gildai, koks apskritai tavo požiūris kalbant apie Kauną ir apie meną?
– Tai yra miestas, kuris turi didžiulį potencialią, tai miestas, kuriame aš noriu dirbi, gyventi ir kurti. Bet taip pat tai yra miestas, kuris dabar turi labai aiškų požiūrį į kultūrą, ir tai nėra gerai.
Laisvai samdomi scenos menams atstovaujantys kūrėjai, kurie norėtų kurti, išsilakstę. Jei kalbėtume apie scenos menus – to daryti nėra kur, nėra ir palaikymo.
– Šiuolaikinio šokio spektaklis „(G)round zero“, kurio idėjos autorius yra „Auksiniam scenos kryžiui“ nominuotas ir 2016 metais geriausiu Kauno menininku išrinktas šokėjas Marius Pinigis, šiuo spektakliu neša dvi žinias. Viena iš jų – kad spektaklis sukurtas iš „apvalaus nulio“, nes Kaune tiesiog nėra erdvių.
– Taip. Vienas iš pagrindinių dalykų – nėra kur. Kaunas neturi vietos, kur galėtų pristatyti scenos menus. Per praėjusius metus tą iš dalies darė „Šelteris“, tačiau mūsų patalpos – labai mažos. Bet turinys buvo tiek geras, kad visi apie tai žinojo: Kaune, Vilniuje, užsienyje.
Esame įsikūrę „Tautos namuose“, ir apie mūsų veiklą nežinojo tik dviem aukštais žemiau – šio pastato vadovybė. Jie „Šelterį“ vis dar vadina „Gildo teatriuku“. Didžiausias priekaištas mums – kodėl mes nedarome būrelio vaikams? Nes esame patalpose, kur yra mėgėjų menas.
Ta vieta – „Tautos namai“ – turi potencialo patenkinti labai daug poreikio, jie turi sceną, turi techniką, turi patalpas tiek pristatymui, tiek darbui, tiek rezidencijoms. Viską turi. Bet jie neturi absoliučiai jokios strategijos ir vizijos.
Labai sunku ten dirbi, nes jie net nebendrauja tarpusavyje, ten žmonės sėdi biuruose po vieną du ir nebendrauja. Dabar vyksta didžiulės rekonstrukcijos, o turinio, kas bus po to, niekas nežino. Kas prižiūrės pastatą, kas vyks? Nežinia. Bet viskas turi būti gerai, nes ten bus daug kavinių, atsiras kino salių. Labai nusivyliau ta vieta.
– Kaune yra du teatrai, taip pat turintys savo erdves.
– Ilgus metus šiuolaikinis šokis tiesiog aplenkdavo Kauną, nes nėra kur rengti pasirodymų. Nacionaliniame Kauno dramos teatre kainos yra užkeltos nesveikai, „Girstutyje“ – taip pat didelės. Kauno muzikinis teatras, nors yra valstybinis, yra tarsi muzikinis „Domino“ teatras, kuris visiškai komercinis ir „kepa“ miuziklus vieną po kito. Tačiau tai komercija.
„Tautos namuose“ galima dirbti ir galima būti šalia mėgėjų meno. Tai nėra blogai. Žmonės taip užima save, patys dalyvauja šokių, chorų veikloje. Aš kalbu, kad ten tiesiog nėra vizijos.
Kauno muzikinis teatras, nors yra valstybinis, yra tarsi muzikinis „Domino“ teatras
Juokinga, kai reikia maldauti folkloro ansamblių už sienos, kad gal šią valandą galėtų nedainuoti, nes menininkas iš Vokietijos kaip tik šią valandą atliks labai tylų performansą.
Ką daryti laisvai samdomam šokėjui Kaune, jei jis iš to nori uždirbti, bet nėra kaip? Yra daug žmonių, kurie norėtų pamatyti šiuolaikinį ir kokybišką scenos meną, ir tą įrodo mūsų festivaliai. Bet iniciatyvos Kaune laikomos tik iniciatyvom, o ne kultūros lauku. Nėra įpročio, kad to reikia žmonėms. Mes jau dešimt metų esame ir liekame tik iniciatyvomis.
Iniciatyva sukurti festivalį, iniciatyva pritraukti užsieniečius žiūrėti lietuvių kūrinius, iniciatyva suteikti platformą scenos menininkams. Bet kai kiekvieną kartą mums sako: džiaukis, kad esi kaunietis, kažkaip to džiaugsmo nelabai lieka.
– Tad kas yra tas „Gildo teatriukas“?
– Visus metus turėjome reziduojančius šokėjus. Jie kūrė „Šelteryje“. Praėjusią vasarą čia dirbo ir šokio spektaklį sukūrė šokėja ir choreografė Oksana Griaznova, o kūrinys buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“. Pas mus viešėjo „Naujasis Baltijos šokis“, kuris vis aplenkdavo Kauną. Kvietėme menininkus, kurie buvo rizikingi. Tai ir yra vadinama „Gildo teatriuku“.
Šiame reikale prarasti viltį labai lengva, o kad to nenutiktų, tu turi būti kaip reikiant trenktas. Labai padeda, kai tokių yra daugiau, tada nesijauti kaip vienas lauke karys.
Bet kartais pikta, kai matai patogiai sėdinčius žmones, kurie gauna algas, bet daro nekokybiškus dalykus.
O tu stengiesi kažką pakeisti, priversti žmones mąstyti ir jie pas tave eina, bet tu gali tai daryti vieną kartą per metus. Ir darai, nes pats – kaip žmogus – tam jauti poreikį. Bet mes labai liūdnai kalbam.
Bet kartais pikta, kai matai patogiai sėdinčius žmones, kurie gauna algas, bet daro nekokybiškus dalykus.
– 2022 metais Kaunas taps Europos kultūros sostine, tad gal kalbėti apie erdves scenos menui dabar kaip tik realu?
– Mes bendraujame su „Kaunas 2022“ komanda, mūsų vertybės – panašios. Tačiau kas yra statybos? Jos užtruktų tikrai ilgiau, nei ketverius metus. Sakyčiau, kad kokius aštuonerius.
Mane liūdina, kad šiame mieste yra potencialo, kuris nėra išnaudojamas. Sėdi kai kuriose institucijose žmonės, kurie apie kultūrą išmano tiek pat, kiek aš apie kebabų gaminimą.
– Vienas iš išskirtinių jūsų projektų – V.Šekspyro „Otelas“, su žiūrovu susitinkantis, kaip sakote patys, sename komunaliniame bute. Beje, norėčiau jus pakviesti ir į savo namus, nes taip pat gyvenu bute.
– O tu turi sekciją?
– Ne.
– Tai reikia sekcijos.
– Kodėl šį spektaklį rodote bute? Apie jį esi sakęs, kad norėjote sukurti dviejų porų, gyvenančių kartu, istoriją, o bet koks teatrinis apšvietimas, erdvė pakenktų šiai istorijai. Be to, norėjote parodyti didelę tragediją mažame, viename iš tūkstančių vienodų butų.
– Nenorime statyti Šekspyro dėl Šekspyro. Tas spektaklis yra apie santykį tarp po sovietinio palikimo architektūros ir smurto artimoje aplinkoje. Jis nėra super interaktyvus.
Mes visi gyvenome tokiame bute. Keitėsi tik vieta, kurioje buvo pastatyta sekcija.
Mes leidome žiūrovams jaustis saugiai ir matyti tarsi akvariume. Ir po 40 minučių vienas iš žiūrovų priėjo prie pat aktoriaus: jis žinojo, kad aktorius jo „nematys“. Tai suveikė. Žmonės išėjo tarsi su susprogdintomis smegenimis.
Mes visi gyvenome tokiame bute, keitėsi tik vieta, kurioje buvo pastatyta sekcija.
Iššūkis buvo ir aktoriams, nes žiūrovas – prie pat, tame pačiame kambaryje.
– Kelių kambarių bute vyksta spektaklis?
– Jokio skirtumo, kelių kambarių butas. Veiksmas vyksta viename kambaryje, kur yra ir žiūrovai, ir aktoriai. „Otelą“ rodysime ir rudenį, o gastroles planuojame pradėti viename daugiabučio bute Jonavoje.
– O kas tave džiugina, kada tu esi laimingas?
– Būnu laimingas, kai matau Šilainiuose rausvą cirko palapinę. Esu laimingas, kai vietinė gyventoja verkia, nes bijo, kad cirko artistas savo triukais sutraiškys jaunutę cirko artistę. Mane džiugina pokytis po to, kai matau, kaip keičia žmones mano veikla. Tai atperka visą stresą. Tu viską pamiršti tada, kai supranti kad tai, ką darai, yra reikalinga.
Darėme visiškai nerealų projektą su Kauno menininkų namais, kuris vyko Karo muziejuje. Žmonės klausė, ką mes rūkom, kad kyla tokios mintys.
Tada aš irgi esu laimingas.
Rudenį kartosime projektą, pristatantį mūsų meną čia gyvenantiems užsieniečiams. Pamatysit – Kaune užkursim normalų Berlyną.
