Tiek kultūra, tiek menas jos gyvenime užima itin svarbią vietą. Kaip pati sako, kultūros ir meno dualume atsiskleidžia jos tikrasis įkvėpimo šaltinis.
15min pakalbino Virginiją apie tuos įkvėpimus – kas gi ją žavi labiausiai? Šįkart Savaitgalio įkvėpimuose – kiek kitokie įkvėpimai. Bet juk meno žmonėms galima ir paimprovizuoti, tiesa?
Įkvėpimas svarbusis: šiuolaikinis menas
Pasak Virginijos, šiuolaikinis, modernus menas ir jo formos yra didžiausias gyvenimo variklis. Ne veltui pastarąjį dešimtmetį savo gyvenimą ji paskyrė būtent šiai sričiai – kasmet originaliomis idėjomis stebinančiai Kauno bienalei.
„Kai kas šiuolaikinį meną gali kaltinti elitizmu, tačiau mane dar studijų laikais (Virginija Vytauto Didžiojo universitete studijavo meno istoriją ir kritiką, – red.) patraukė šiuolaikinio meno kalba. Todėl, kad ji nėra tiesioginė, šiuolaikinis kūrinys nėra vien gėrėjimosi objektas, kaip kad yra peizažai ar gražių gėlių, žmonių atvaizdai. Nuo pat vaikystės man įdomiausia buvo tai, ko iš pirmo žvilgsnio nesuprasi, ir tai, į ką turėsi įdėti intelektinių pastangų norėdamas išlukštenti gilesnes prasmes“, – pasakojo Virginija.
Intelektinės patirtys, istorijos refleksija, gebėjimas stereotipinį mąstymą užginčyti subjektyviomis pastabomis, klausimų kėlimas, o ne atsakymų piršimas – šios gero šiuolaikinio meno ypatybės ją, kaip pati sako, traukė, traukia ir trauks į modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus, galerijas, bienalių ekspozicijas.
Tarp jos favoritų – Kinijos vizualiųjų menų kūrėjo bei politinio aktyvisto Ai Weiwei gigantomaniškos parodos ir avantiūristinės politinės akcijos, iki pat gilios senatvės neišgydomų prancūzų abstrakcionistės Louise Bourgeois vaikystės traumų pasaulis, kinų menininko Cai Guo-Qiang molio personažų efemeriškumas ar Billo Violos sulėtinta ir tą sulėtėjimą įtraukianti (ne)realybė.
Taip pat – litvakų Williamo Kentridge‘o bei Philipo Millerio duetu atskleistos emigracijos ir Pietų Afrikos postapartheido traumos – visa tai žavi kūrybiškame pasaulyje gyvenančią Virginiją.
Ji iki šiol patirčių poveikiu ir konceptualumu nepralenkiama laiko praėjusiais metais Milano trienalėje matytą Andrea Branzi ir Kenya Hara parodą „Naujoji priešistorė – 100 veiksmažodžių“ (Neo Prehistory – 100 Verbs“).
„Joje derinant 100 dažniausiai kiekvieno mūsų vartojamų veiksmažodžių su daiktais atskleidžiama visa žmonijos moralės ir civilizacijos istorija plačiausioje jos amplitudėje. Tokios ir panašios parodos istoriją ir kažkieno šiandieną padaro aiškesnę, asmeniškesnę“, – 15min sakė pašnekovė.
Dėl jos minėto žavėjimosi daugiasluoksnėmis tiesomis, įspūdį palieka ir knygos, kurių istorijas ir herojų baigtį iki pat paskutinių jų puslapių sunku nuspėti. Viena tokių knygų – Umberto Eco „Rožės vardas“. „Umberto Eco – puikus semiotiko, istoriko, menotyrininko ir detektyvo derinys. O šis jo kūrinys man – romano etalonas“, – mintimis dalijosi Virginija.
Antrasis įkvėpimas: tikėjimas, kad kultūra gali atkurti bendruomeniškumą
Tikėjimą, kad kultūra gali atkurti bendruomeniškumą visuomenėje, Virginija vadina kiek idealistiniu, tačiau juo, sako, negalinti netikėti.
„Bendruomeniškumas ir dalinimasis kultūra, kurią kiekvienas jau turime – tai vienas pagrindinių projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinės 2022“ prioritetų. Šiomis idėjomis gyvenu jau dvejus metus, o prieš akis nusimato dar penkeri.
Tačiau būtent šiuo didžiuliu projektu tikimės pažadinti Kauno miesto ir rajono žmones bendrystei, bendrystei per kultūros patirtis“, – 15min sakė ji.
Pasak Virginijos, šiame procese ją labiausiai įkvepia visi: žmonės, kurie yra aistringi kažko ar kažkieno mylėtojai, bambekliai, tvarkytojai, smalsuoliai, melancholiški, bijantys, bet darantys ką nors naujo, artistiški, bet visada – turintys svajonių didesnių nei tik asmeninė erdvė.
TAIP PAT SKAITYKITE:
