Bendruomenės „Šančių kioskas“ ir programos „Kaunas 2022“ iniciatyva surengtas ekskursijų savaitgalis „PasiŠANČinėkim“ tapo subalansuotu pačioms įvairiausioms žmonių grupėms – nuo vaikų iki istorijos mėgėjų.
Per dvi savaitgalio dienas kauniečiai susipažino su daugiau nei trimis dešimtimis šio mikrorajono objektų: vieta, kur 1812 metais per upę persikėlė Napoleonas, Šančių gaisrine, olimpiečių ąžuolu ir daugybe kitų.
„PasiŠANČinėkim“ – antrą kartą vykstantis dviejų dienų renginys, kai nuo ryto iki vakaro kauniečiai ir miesto svečiai buvo laukiami ekskursijose ir orientacinėse varžybose – pėsčiomis, dviračiais ar autobusu – po Aukštuosius ir Žemuosius Šančius.
Renginio kulminacija tapo vienas iš įdomiausių Šančių objektų – XIX a. Kauno tvirtovės Centrinio parako sandėlis. Čia, sako patys organizatoriai, atsiveria ne tik istorijos klodai, tačiau ir naujos erdvės kultūrinėms veikloms.
Tarp šimtamečių tuopų „pasislėpusio“ parako sandėlio prieigos sekmadienį tapo ir ekskursijų savaitgalį vainikavusio pikniko vieta.
Parako sandėlyje drąsiausieji ir dainavo – kad patys įsitikintų puikia šios vietos akustika. Čia smuiko garsus išbandė ir jauna pianistė Gabrielė. Mergaitę nustebino instrumento skambėjimas: jis, anot jos, skambėjo nei per garsiai, nei per tyliai – taip, kaip reikia.
Ekskursijų dalyviai susipažino su mikrorajone esančiais maldos namais, o pokalbis su atokioje gatvelėje esančios baptistų bažnyčios pastoriumi tęsėsi itin ilgai – į bažnyčią užsukę kauniečiai norėjo išgirsti ne tik apie katalikų ir baptistų bažnyčių skirtumus, tačiau ir asmeninę pastoriaus istoriją.
Šančiuose gyvenanti gidė Vida Bliumkienė ekskursijos dalyvius palydėjo išlikusiais Kauno tvirtovės statiniais ir trykštančiais šaltiniais. Atskiro pasakojimo verta ir jos pačios gyvenimo Šančiuose istorija.
Nedideliame geležinkelininkams priklausančiame name jos mama apsigyveno dar Vidai negimus, o vėliau, jau būdama paauglė, ji nuolat jautė gėdą dėl savo gyvenamosios vietos ir nepatogumą dėl to, kad kiekvieną kartą einant į mokyklą ją, paauglę, varstydavo sovietų kareivių žvilgsniai. Tačiau vėliau, jau būdama suaugusi, Vida pamatė, kad Šančiuose yra didžiuliai kultūros klodai.
Dar viena gidė – Rolanda Girskienė – taip pat gyvena Šančiuose. Kaunietė pravedė didžiąją dalį savaitgalio ekskursijų, o mikrorajoną ji pažįsta taip pat gerai, kaip ir savo kiemą.
„Šančiai labai įdomūs, ir mes džiaugiamės, kad turime ką parodyti. Čia yra išlikusių autentiškų namų, siaurų gatvelių, autentiškų vietų, ir kartais gali pagalvoti, kad vaikštai Smetonos laikų Šančiuose.
Žinoma, pagrindinė gatvė – Juozapavičiaus prospektas – yra miestiškoji dalis. Tačiau eidami link Nemuno mes atsiduriame kaime, o dar tarčiau upės – ir kurorte. Tad Šančiai yra miestas, kaimas ir kurortas viename. Norėtųsi, kad taip ir liktų, kad rajonas netaptų stiklo monstrų vieta, kad nebūtų tokios invazijos, nebūtų griaunami paveldosaugos statiniai ir jų vietoje statomi prekybos centrai“, – 15min sakė R.Girskienė.
Prie buvusio parako sandėlio sutiktos kaunietė Diana ir jos dukra Jogailė ekskursijose Šančiuose dalyvauja jau ne pirmą kartą, nors gyvena kitame mikrorajone.
„Mes esame iš Petrašiūnų, taip pat senas rajonas. Nors esu Kaune gimus ir augus, atrodo, kad pažįstu čia kiekvieną medį, tačiau šiandien sužinojau labai daug naujo. Ypač nustebino parako sandėlis“, – sakė moteris.
Su dviračiu į pikniko vietą atvykęs Šančiuose gyvenantis Arnoldas sako, kad yra čia gimęs ir augęs, tačiau visų vietų taip pat nežinojo.
„Aš esu iš Aukštųjų Šančių, o čia – Žemieji. Labai palaikau tokią bendruomenės iniciatyvą, idėją. Aš atradau, kad yra nuostabus Žemųjų Šančių paplūdimys, o pakrante galima važinėti dviračiais. Pasijutau kaip kurorte, kaip Druskininkuose“, – 15min sakė Arnoldas.
Beje, piknike jis sutiko ir vietinį poetą Vitą. Abu vyrai išsiaiškino turintys sąsajų: Arnoldo mama ir Vitas lankė tą pačią mokyklą.
Ekskursijų savaitgalio iniciatorė, „Šančių kiosko“ kuratorė ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių laboratorijos „Fluxus Labas!“ agentė Austėja Bliumkytė-Padgurskienė taip pat džiaugėsi pavykusiu renginiu ir oru, kuris lepino saule.
„Į kiekvieną ekskursiją susirinko žmonės – nebuvo taip, kad bent viena ekskursija neįvyktų. Ar pavyko atskleisti kitą Šančių pusę? Aš manau, kad taip, ir mikrorajono stereotipai yra laužomi. Čia yra išlikusių istorinių objektų, o istorija, jos žinojimas suteikia savivertę. Didžiuojiesi tiek savo miestu, tiek rajonu. Be to, čia ir gamta labai graži, jautiesi kaip ne mieste“, – džiaugėsi A.Bliumkytė-Padgurskienė.
Baigiamojoje išvykoje paminėta ir Motinos diena, vyko Šančiams skirtos kūrybinės dirbtuvės, viktorina, svečiai vaišinosi senovinėje formoje kepamais čirviniais blynais.
Iškyloje pristatyta vietinio šančiškio iniciatyva „Padovanok Šančių vėliavą kaimynui“. Ja siekiama, kad visi Šančiai ar bent A.Juozapavičiaus prospektas būtų nukabintas Šančių vėliavomis.
