Skaičiuojama, kad „didžiaisiais“ metais, iki kurių pradžios liko vos kiek per 200 dienų, prireiks apie 400 kultūristų pagalbos – tam, kad visos menininkų idėjos būtų įgyvendintos sklandžiai ir kad visos Europos akys, ausys ir širdys būtų pamalonintos. Nuo svečių pasitikimo iki srautų valdymo, nuo gido patirties iki elementaraus, bet beprotiškai svarbaus tvarkos palaikymo. Nuo fotografavimo iki… o ką kultūrai nuveikti norėtumėte jūs?
Prieš dvejus metus, 2019-aisiais, Europos kultūros sostinėmis buvo Materos miestas Italijoje ir antrasis pagal dydį Bulgarijos miestas Plovdivas. Apie saviškes savanorystės patirtis, praturtinusias ir net pakeitusias gyvenimus, kauniečiams pasakoja dvi moterys – Marina Gemma ir Ralina Kamdzhalova.
2017-aisiais, kai prisijungė prie Materos, vienos 2019-ųjų Europos kultūros sostinių, savanorių komandos, italė Marina Gemma studijavo teisę. Šiandien ji jau beveik laiko rankose kultūros paveldo vadybos magistro diplomą ir gyvena Paryžiuje.
„Akivaizdu, kad savanorystės patirtis pakeitė mano gyvenimą“, – sako mergina, kuri žinią, jog jos gimtasis miestas metams taps svarbiausias Europoje, pasitiko Milane, bendraminčių apsuptyje. Jau tada Marina suprato, kad jungsis prie šio projekto – ji jau buvo turėjusi savanorystės patirties Milane ir Materoje. Kaip prisimena pašnekovė, iš viso norinčių prisijungti prie „Matera 2019“ sėkmės buvo per pusantro tūkstančio – tiesa, galiausiai aktyvių savanorių buvo daugiau nei 500: „Buvo visų amžiaus grupių atstovų, savanoriavo ištisos šeimos.“
Plovdivo atvejis Marinos įžvalgą tik patvirtina – kita mūsų pašnekovė Ralina Kamdzhalova į kultūros sostinės sūkurį įtraukė visą savo šeimą – vyrą ir dvi dukras. Ekspeditore dirbanti moteris ir jos šeimos nariai yra Bulgarijos istorijos ir kultūros išsaugojimo asociacijos nariai, o pati Ralina šoka tautinius šokius ir kolekcionuoja tautinius kostiumus. Be to, ji buvo savanoriavusi tarptautiniuose fechtavimo turnyruose, taigi turėjo daug reikiamos patirties.
Ralinai Plovdivas, miestas, kurio istorija siekia tūkstančius metų – Bulgarijos simbolis ir didžioji meilė. Vos išgirdusi apie savanorystės programą, ji nusprendė prisijungti – kartu su sutuoktiniu ir vaikais. „Iš pradžių pažinojome visus kitus savanorius, bet per keletą metų mūsų ratas stipriai prasiplėtė – nuo mano jaunėlės septynmetės iki senjorų, kurie lygiai taip pat degė aistra padėti surengti nepamirštamą programą.“ Pašnekovė tiki, kad jai pavyko savo meilę Plovdivui perduoti atvykėliams – tiek iš kitų Bulgarijos miestų, tiek iš kitų šalių. „Žinoma, nuomonių buvo įvairių, bet apskritai jaučiu, kad visi pajautė Plovdivo magiją.“
„Šis miestas buvo atradimas ne tik užsieniečiams, bet visų pirma italams“, – įsitikinusi trisdešimtmetė Marina, kurią Bazilikatos regione Pietų Italijoje esanti Matera žavi betarpišku, universaliu grožiu, leidusiu net iš kitur atvykusiems menininkams geriau suprasti savo šaknis ir save. Anot jos, didžiausia savanorystės metu išmokta pamoka – tai, kad neverta sustoti mokytis, o geriausia tai padaryti – išliekant atviru kitiems, nesigėdijant savo istorijos ir priimant pokyčius, kurie neišvengiamai ateina.
Be to, italė atskleidžia, kad intensyvus „Matera 2019“ periodas padėjo jai suprasti, kad pačios susikurtas savo įvaizdis tebuvo įvaizdis – naujos patirtys leido jai atrasti tikrąsias savo ambicijas. „Mano meilė Materai – tai lyg meilė motinai; negaliu nustoti kalbėjusi apie tai, kokia ji svarbi mano asmenybei.“
2019-aisiais, o ir iki oficialaus Europos kultūros sostinės starto, Marina Gemma prisidėjo prie projekto interneto komandos. Žiniai apie menines programas ir kvietimui į jas įsitraukti ji išnaudojo savo asmenines socialinių tinklų paskyras: „Turint omenyje, kiek daug renginių vyko 2019-aisiais, aš labai daug išmokau apie komunikaciją ir efektyvius būdus skleisti naujienas“. Mergina pabrėžia, kad savanorystė – tai nesavanaudiškos meilės išraiška, ir tai turi būti gerbiama. Ji turėjo teisę pasirinkti, kuriuose renginiuose dirbti, ir juose atidavė visą save – kaip ir likusi komanda.
Grįžkime į Plovdivą – kaip jau minėjome, keturiasdešimtmetė Ralina, prisijungdama prie Europos kultūros sostinės komandos, jau turėjo savanorystės patirties. Taigi 2019-aisiais ji dirbo kitų savanorių mentore, be to, atliko itin svarbų vaidmenį didžiojo programos atidarymo metu – jai buvo patikėta palydėti atlikėjus į sceną. iš viso Ralina su šeima prisidėjo prie pusšimčio renginių sėkmės. „Visi savanoriai turėjo laisvę pasirinkti, ką nori veikti, prie kurių veiklų prisijungti – nepaisant amžiaus ar sugebėjimų, svarbiausia buvo troškimas veikti.“ Ralina prisipažįsta, kad ir grįžę po darbų jos namiškiai namuose aptardavo kultūros sostinės reikalus – anot moters, tai nė kiek nevargino, greičiau sutvirtino juos kaip šeimą.
Ralina, atsakydama į klausimą, ko gi 2019-aisiais išmoko apie save, teigia, kad suvokė galinti padaryti daugiau, nei pati galvojo, o visi sutikti žmonės jai padėjo ūgtelėti kaip asmenybei. „Visi mes, savanoriai, patyrėme daug pozityvių emocijų leisdami laiką kartu – mokėmės vieni iš kitų, padėjome kuo galėjome, o svarbiausia, gerai leidome laiką.“
Norintiems geriau suprasti Materos žavesį ir Europos kultūros sostinės įtaką, bet dar nespėjusiems atrasti šio Italijos miesto, Marina rekomenduoja užsukti į „Matera 2019“ oficialią „YouTube“ paskyrą – joje publikuojami gilūs pokalbiai, kurie padeda suvokti meno ir kultūros įtaką miestų vystymuisi. „Menas ir kultūra atveria protus, sužadina tikėjimą bendruoju gėriu ir skatina ieškoti alternatyvių atsakymų į klausimus, kuriuos kelia šiandiena.“
„Žinoma, savanoriai gyvena kitu ritmu nei auditorija – visgi jiems pasisekė, nes gali suprasti, kaip iš tiesų veikia kultūros renginiai, be to, gali bendrauti su publika ir suvokti jos poreikius, o ir susipažinti su menininkais bei pamatyti nesceninius jų veidus“, – apie tai, ar savanoriams pakanka laiko ir pasimėgauti renginiais, mąsto Marina. Anot jos, būtent savanoriai gali tapti pagrindiniu miesto pokyčių varikliu ir tuomet, kai šviesos užgęsta, o organizatoriai ima mąstyti, ką veikti toliau. „Ne sutapimas, kad būtent „Matera 2019“ neseniai įregistravo asociaciją „Volontari Open Culture 2019“, nusiteikusią veikti toliau.“
„Tikrai netiesa, kad savanoriai praleidžia geriausius momentus“, – norinčius prisijungti prie kultūros sostinės komandos, bet bijančius pražiopsoti įdomiausias detales, užtikrina Ralina iš Bulgarijos. „Žinoma, visko nutinka, būna streso, bet nepamenu, kad bent vienas renginys būtų baigęsis be šypsenų ir gerų jausmų.“ Ji primena pasirinkimo laisvę, itin svarbią savanorystės idėjoje: „Visuomet turėjome progą pamatyti tai, ką planavome, ir dar iš geriausių vietų. O apskritai būti savanoriu yra pašaukimas, ir didžiausias to atpildas – matyti, kaip tavo pastangos prisidėjo prie kai ko itin svarbaus.“
Jei skaitydami Marinos ir Ralinos istorijas pritariamai linkčiojote, žemiau esanti informacija – kaip tik jums. Jungtis į „Kaunas 2022“ savanorystės programą gali bet kurio amžiaus ar profesijos žmogus. Tereikia užsiregistruoti į įvadinį susitikimą su savanorystės koordinatoriais, kurie viską jums papasakos plačiau: https://kaunas2022.eu/tapk-savanoriu.