Savo ruožtu judėjimo „Gražinkime Kauną“ įkūrėjas Dainius Lanauskas sako, kad skubėti paversti durų indauja nereiktų – kaunietis kartu su bendraminčiais kviečia susipažinti su „Senųjų Kauno durų koalicija“.
Tačiau su tarpukario mažosios architektūros elementais susidūrę kauniečiai kablelį frazėje „Išmesti negalima palikti“ kartais vis dar deda intuityviai arba patys nesuprasdami šio skyrybos ženklo tikrosios prasmės.
Kviečia į „Durų koaliciją“
Kaune itin daug tarpukario architektūros elementų, kuriuos paveldo mylėtojai siekia išsaugoti.
Dainius Lanauskas, iniciatyvos „Gražinkime Kauną“ įkūrėjas, tvirtina, jog visuomenėje dar per mažai diskutuojama apie tokių mažosios architektūros elementų vertę ir jų išsaugojimą.
Kartu su bendraminčiais įkūręs „Senųjų Kauno durų koaliciją“ D.Lanauskas kviečia kauniečius į ekskursijas – pažintį su senosiomis durimis, kurių laikinojoje sostinėje – daug.
„Aš manau, kad daugiau dėmesio šios architektūros išsaugojimui turėtų skirti ir miesto valdžia. Mat jei restauruojamas pastatas – durys ir langai į finansuojamus darbus neįeina. O Estijoje, Taline, vietos valdžia per metus iš biudžeto lėšų finansuoja nustatytą skaičių durų restauracijos“, – sako D.Lanauskas.
Ir tai – suprantamas požiūris, kalbant apie mažosios architektūros paveldo išsaugojimą, mat net vienų durų restauravimas gali kainuoti nuo tūkstančio iki dviejų tūkstančių eurų.
Pasak D.Lanausko, sunaikinti ir išmesti senąsias duris – paprasta ir lengva. „Todėl, susibūrę į „Senųjų Kauno durų koaliciją“, visų pirma stengiamės žmonėms parodyti jų grožį ir vertę“, – sakė pašnekovas.
Vienas iš restauruotų durų D.Lanauskas su bendraminčiais ketina parodyti ir miesto valdžiai – galbūt „gyvasis“ matymas paskatins teigiamus pokyčius, saugant tarpukario architektūros elementus.
Senąją architektūrą D.Lanauskas kartu su bendraminčiais populiarina nuolatos – praėjusį mėnesį Kaune veikė dizaino ir gyvenimo būdo paroda „Kaunas. Art Deco. Nostalgija & Spindesys“, kur lankytojai buvo supažindinami su 1918–1940 metų architektūra, buitimi, interjerais, baldais ir gyvenimo būdu.
Iš durų – lovos galvūgalis
Tačiau, pasak D.Lanausko, situacijų būna įvairių: kartais žmonės restauruoti senųjų durų ar langų nenori, ketina į sąvartyną išmesti ir autentišką parketą.
„Tuo atveju tikrai geriau iš šių daiktų pasigaminti kitus, juolab kad mediena – tikrai kokybiška ir gera“, – sakė D.Lanauskas.
D.Lanauskui pritaria ir ne kartą išmestas autentiškas mažosios architektūros detales į savo dirbtuves atsivežęs „Kūrybos kampo 360°“ steigėjas G.Bučas, o tai, ką sugeba meistrų rankos, gali nustebinti net ir išrankiausius.
„Stalas iš seno parketo – vienetinis ir vertingas daiktas. Ir medis, kuris buvo anksčiau naudojamas, jei iki šių dienų išsilaikė, laikysis dar šimtą metų. Nes tai kokybiška ir gera mediena.
Tokie daiktai turi gerą aurą, o daiktas gyvena antrą gyvenimą. Beje, stalo iš seno parketo, kurį pagamino meistras Marius Valaitis, kojų rėmai pagaminti iš senų durų staktų. Tai ne tik istorinė vertė, tai – ir rankų darbas“, – sakė G.Bučas.
Taip pat iš senų durų galima pagaminti galvūgalį lovai, naują indaują, senosios durys gali puikiai tarnauti kaip nuotraukų rėmelis.
„Padaryti galima labai daug ką, ir mes tą daryti skatiname dar ir dėl to, kad reikia susimąstyti apie per didelį vartojimą, besaikį naujų daiktų pirkimą.
Be abejo, visų pirma reikia pagalvoti apie seno daikto restauravimą ar atnaujinimą, kad jis gyventų gyvenimą pagal savo prigimtį, bet dažnu atveju daiktai, kuriuos mes perdarome, buvo pakeliui į sąvartyną ar sukūrenimui. Jie verti antro gyvenimo net ir kitame vaidmenyje“, – sakė G.Bučas.
Pats G.Bučas savo namų interjerą taip pat kuria iš vadinamojo antrinio dizaino, o vėliau kauniečiams ketina atverti savo namų duris ir parodyti, kad šiuolaikiniame pasaulyje seni daiktai, pasitelkus fantaziją, gali atrodyti ir moderniai, ir šiuolaikiškai.
Seni langai – ne naujas „iPhone“
Projekte „Kaunas 2022“ su paveldo išsaugojimo platforma dirbantis architektūros ir kultūros paveldo specialistas Vaidas Petrulis sako, kad visų pirma reiktų maksimaliai išlaikyti tai, kas autentiška.
„Gal tai ir nėra pats geriausia sprendimas – gaminti naujus daiktus, bet jei nėra kito varianto, jis nėra blogas. Jei tai durys, langai – savotiškai jie prikeliami antram gyvenimui. Ir tai yra geriau, negu jei tokie mažosios architektūros elementai patektų į šiukšlių dėžę“, – sakė V.Petrulis.
Pasak pašnekovo, kol kas nėra itin populiaru perdirbti langus ar duris. Galbūt žmonės apie tai nepagalvoja, gal šios idėjos per mažai viešinamos, be to, galbūt ne kiekvienam dizaineriui yra įdomu dirbti su praeitimi.
„Tai yra nišinė industrija. Ir pirkėjas toks turi būti – kuris ieškotų tvarumo, išskirtinumo, suprastų, kad tas daiktas yra išgyvenęs savo istoriją.
Tai nėra naujas „iPhone“, kuris naujas tebus kelias savaites. Tai – daugialypis dalykas, kertinis. Tai – ir mentalitetas, ir nusiteikimas kūrybiškai atrasti seno daikto vietą naujame pasaulyje“, – sakė V.Petrulis.